Aš sukūriau dėsnį, kurį pirmą kartą, turbūt, išsakiau Aušrai ir kurį vienintelį, turbūt, prisimenu, nes viską ką sugalvoju "dėsningo" iš karto pamirštu.
Dėsnis yra toks: Jeigu vieno žmogaus namuose seniausiai stovi skambus nuostabus pianinas, o kitas žmogus neseniai atrado galimybė pagroti suskilusiu išsiderinusiu pianinu ir abu žmonės groja vienodu lygiu - talentingesnis yra tas, kurio pianinas blogas.
Taip dažnai apie tai pagalvoju! Artimų šeimos draugų namuose yra visų tipų būgnai, tamburinai, barškučiai, kokie trys smuikai, dvi akustinės gitaros, bosinė gitara, elektrinė gitara, pianinas, dvi ukulelės, kontrabosas, kanklės, trimitas, armonika, kalimba, dvi mandolinos, visa garsinimo aparatūra su mikrofonais ir dar bent keturių instrumentų neparašiau. Tai man pasisekė turėti išklerusi pianiną, išsvajotąją ukulele ir sutaupytą lūpinę armonikėlę. Nepavydžiu draugams, nors apie kelis instrumentus svajoju - nėra ko pavydėti, nes nepriklausomai kokius jausmus jauti, savo gyvenime turi pats kažkaip viską susikurpti.
"Multiinstrumentalistas" nuskamba didingai. "Oho, koks tu multiinstrumentalistas".
Tai pasisekė Tau turėti multi. Turi maksimum multi ir tai ne pabaiga.
Aš kankinuosi svajodama apie kontrabosą, kurį jau radau, tačiau į mano svajones išmokti groti pačiai, niekas nežiūri rimtai, todėl tai, kad jį radau, reiškia dar didesnę kankynę, nes niekas man jo neduos. Todėl esu keturmetė, kuri strikčioja aukštyn bandydama pasiekti svajonę, o tie visi netikėtojai, patys būdami aukšto ūgio (žinoma, todėl labai rimti!) pakelia ją dar aukščiau. Pašokinėji ir pirmiausia būna juokinga. Kiek atsimenu, tai visada šis "žaidimėlis" baigdavosi ašaromis. Tada susikrimtęs, aukštas, subrendęs rimtuolis susierzina, o jam juk taip nedera, ir atiduoda tai, ką laikė aukštai iškėlęs, vis kartodamas "nėra čia ko verkti, ša ša, neverk, viskas gerai"
1. Teta visada sako, kad kai jos mažylė užsigauna pagavusi zuikį, nereikia prie jos pribėgti ir kartoti "neverk, jau neskauda, nieko tokio". Reikia ateiti, papūsti, apkabinti, palaukti, kol išliūdės visą skausmelį, o tada ramiai gyventi toliau.
2. Iš gailesčio svajonę visgi, bet aš juk visai nenoriu baigti šokinėjimo žaidimo, nes mano "rimtumas" pasireiškia manymu, kad
tokiame amžiuje "nederėtų" parkristi ant žemės ir pasiduoti, kol kažkam pasidarys gaila.
Kitas, ypatingai svarbus dalykas, kurį sugalvojau - geriausias pasaulio režisierius gyvenime tik vieną ar du kartus į rankas palaikyti gaus filmavimo kamerą, kurią jam duos nepatikliai žvelgiantis vidutinybė operatorius ir dar, norėdamas padėti gyventi, pamokys keleto dalykų ir pasakęs paskutinį žodį tars: "aha, dabar jau gali duoti man, dabar aš einu filmuoti, nes aš labai rimtas, aš puikus ir tikrai talentingas". Ne, paskutinių žodžių nepasakys, sustos ties žodžiu "man". Visą kitą - tikrai pagalvos, gal net pats to nežinodamas.
Todėl geriausi pasaulio dainininkai dažniausiai nesulaukia populiarumo, geriausi pasaulio rašytojai nėra vertinami jų kartos, geriausi pasaulio pianistai, savo nedrąsius, šventus prisilietimus prie klaviatūros baigia staiga atbėgusio ir pradėjusio groti,"muzikalkės" mokinio pjese, kurią atsiskaitymuose groja po 9 žmones. Kuri yra negraži, neskambi, atsibodusi. Bet šališki klausytojai jam paplos. Jam paplos, pagirs, paprašys pakartoti, plos taip garsiai jau nuo pat pirmos kūrinio natos ir taip užblokuos savo ausis ir mintis, kad nesuprastų koks prastumas skamba.
Po mokyklų vaikai negali persilaužti į kūrybą ir improvizaciją. Po aštuonių metų klasikinio smuiko pamokų, nebegali pagroti paprasčiausios bliugraso melodijos. Gitara gali skambinti tik ją taisyklingai pasidėję ant kelio. Taigi jie baigia prestižinius "reikalus", gauna gerus pažymius ir taip vainikuoja savo absoliutų nebemokėjimą atrasti kažką naujo. Laureatai. Konkurso laimėtojai. Mokyklos vardo garsintojai. Kitose šalyse pripažinti. Patys nuostabiausi, patys puikiausi nieko nebemokantys talentai.
Tarp kitko, yra buvę, kad neištvėrusi pasakiau "Jei turėčiau tokią galimybę, tai gal ir man taip pavyktų". Kai taip atsitinka pašnekovas labai sutrinka ir visada, visada vaidina, kad neišgirdo. Prikanda lūpą ir kvailai nusijuokia iš mandagumo, taip bandydamas žodžių stygių paversti nepastebėtu.
O tik duok į visa širdimi laukiančias rankas ką nors, kas skamba,
piešia, lipdosi - nebūsi gyvenime regėjęs nieko panašaus į tai, kas
gims.
(Įrašo pavadinimui bandžiau sugalvoti ką nors kuo buitiškesnio. Prašau, maldauju, priminkit man, pasakykit man, kad viskas yra stebuklinga. Pakartokite, kad viskas yra nepaprasta. Kartkartėmis imu tuo netikėti.)
