Aš sode.
Aptemo dangus, bet jeigu ne tai, neatsirastų tas dieviškas debesų praplyšimas, kai saulė laimi ir nesimato nei mėlyno dangaus, nei debesų formų, tik šviesa.
Kaip norėčiau šviesos.
Norėčiau ją suvalgyti; laikyti ilgai prie širdies; į ją šnibždėti rūpesčius ir pasidėti po pagalve prieš sudedant bluostą. Tuomet, kai pramerkčiau akis vidury miego (nelaiku) niekada neišsigąsčiau, kad dar gūdi naktis. Atsisėsčiau, pakelčiau pagalvę ir būtų šviesu. Viduje būtų šviesu.
Vakarais nebereikėtų bandyti prisiminti kada įkvėpti, kada iškvėpti.
Vakar taip buvo.
O dar tokia sodinė tyla yra už viską baisiausia - tokia tyla, kurioje pasirodo garsai, vienas po kito, labai retu dažniu. Šunų lojimas, medžių šlamėjimas, nukritęs obuolys. Kai tas trumpas garselis nutyla, tyla atrodo dar tylesnė negu buvo. Atsimerkiu kambaryje, nė lango kontūrų nematau. Visai kaip neregė. Žiūriu atsimerkusi, bet vien tik tamsa. Todėl aš išalkau ir ištroškau šviesos.
Sniego, kuris atspindi saulę, o naktimis mėnulį.
Gluosnių, drebulių ir beržų, kurie šviesoje mojuoja sidabriniais lapeliais.
Akių, kuriose atsispindi visi pasaulio šviesuliai ir akimirkų. Akimirkos būna, kai tos akys užsimerkia ir atsimerkia. Ir šviesa nedingsta.
Pasiilgau lietaus, kai spindulius valgo lašiukai.
Baltų debesų, kurie gimsta kamuoliais ir tampa žvėrimis.
Ežerų atspindžių.
Žmonės džiaugiasi, kad dabar viską lengvai gausi.
Šviesa nuo to nepriklauso, ne.
Toks tas mano gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą