o mon diė
kai prancūzų mokytoja tai kartojo per pamokas pagavau švelnų skambesį pasakymo:
o mon Dieu
Pati nusprendžiau, kad tai tikriausiai bus:
o mano Dieve
Todėl prispausta rūpesčio, sėdėdama greitai važiuojančiame autobuse tepasakau:
o mon Dieu
Juokingas dalykas, kad kai tik išgirstu dainą, kurią verta įsidemėti ir ją "patikrinusi" namuose - tai soul džiazas. Arba soulas. Soul - siela. Žaviausias dalykas - tai, kad buvo laikai, dešimtmetis ar penkmetis, kai tai buvo pagrindinė muzika pasaulyje - tai buvo ypatingiausias dalykas - nagi, visai nieko. Jeigu muzika formuoja iš kažkokio žmonių supratimo apie kažką - pasakiškas dalykas turėjo būti tie metai. Bet žinoma, mano gimtinėje tik pasiuteliai melomanai turbūt pajuto to skambesio didingumą. Sako, buvo sovietai, priespauda ir klausyti sielos muzikos neleido.
Wild is in the Wind
groja dabar. Vakar dar kart žiūrėjau Avatarą - nežinau, labai jau primityvu. Man patiko tik dalys, kuriose rodo navių gyvenimą. Visokie dš dš dš bum aaaa nelabai krito į širdį, nors geriečiai ir laimėjo - klausimas, kiek tie geriečiai yra geriečiai. Juokinga ir pati tema - kitų planetų užkariavimas, nes žmonės nužudė savo žemę. Sovietų sąjunga visuomet konkuravo su JAV , kuri šalis pirma užkariaus kosmosą. Todėl net apvalus sovietinis siurblys "Saturnas" buvo priminimas gyventojams apie tai, kad jų šalis jau per plauką nuo kosmoso, niekas neturėtų to pamiršti. Toks juokingas tas siurblys! bet tai ne wild, nes tai ne wind. Štai dabar jau groja kita daina.
Jaukios, mielos buvo šventės. Buvo dūšelių, kurias sveikinau su šv. Kalėdom beveik kasdien, vien tik pagalvodama, kaip būtų nedrąsu jas pasveikinti. Tai ir nieko neparašiau. Gal čia rašau. ghrm ghrm - su šventom Kalėdom! tikiu, kad jos atėjo.
kaip bebūtų - o mon Dieu : )
2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis
2013 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis
Labas vakaras, neapelsine!
Kramsnoju pamelą. Didelis, skanus, sultingas, šaltas, traškus, rūgštokas, bet maloniai praveriantis akis.
Lauke atlydis. Šlapias, šiltas, tamsus, surūgęs, nuobodus ir mažas.
Žvaigždės. Jos šviečia, bet nesimato, nes stratosfera aptraukta baltu velvetu. O jis minkštas ir begalinis.
Šiandien galvojau, kiek gyvenam ir kiek negyvenam. Kiek tik esam (jeigu nesam, žymi n raidę dienynę), kiek ir būnam (klausomės ką šneka), kiek gyvenam (mąstom). Ties čia ir nebegyvenam!
Fe, kokia karti pomelo žievelė! Sugadina kramtymo monotoniją, priverčia susiraukti ir... pamąstyti.
Kiek sudėtingų dalykų neverčia įjungti sąmonės ir išminties (protas dažniausiai tėra kompiuteriukas juodu ekranu, baltomis raidėmis). Kokie menkai smulkūs dalykai priverčia ką nors apgalvoti.
Kaip muzikoje apdainuoti - apgalvoti.
Bet muzika kartais nusibosta, apdainavimai (apgalvojimai) dar vis skamba, įkyrios liekanos, bandai iškrapštyti, išstumti iš galvos. Kaip gerai tada padeda negyvenimas (sąvoką žr. aukščiau). Užkiši galvą niekuo ir nieko nebevyksta.
O jau dvi dienas galvoje tesisuka mintis:
autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja, atvažiuoja ir išvažiuoja.
Anoks čia gyvenimas. Anoks čia gyvavimas, jeigu mintys yra to atspindys.
Tai yra visiškas paskendimas kefyre.
Lauke atlydis. Šlapias, šiltas, tamsus, surūgęs, nuobodus ir mažas.
Žvaigždės. Jos šviečia, bet nesimato, nes stratosfera aptraukta baltu velvetu. O jis minkštas ir begalinis.
Šiandien galvojau, kiek gyvenam ir kiek negyvenam. Kiek tik esam (jeigu nesam, žymi n raidę dienynę), kiek ir būnam (klausomės ką šneka), kiek gyvenam (mąstom). Ties čia ir nebegyvenam!
Fe, kokia karti pomelo žievelė! Sugadina kramtymo monotoniją, priverčia susiraukti ir... pamąstyti.
Kiek sudėtingų dalykų neverčia įjungti sąmonės ir išminties (protas dažniausiai tėra kompiuteriukas juodu ekranu, baltomis raidėmis). Kokie menkai smulkūs dalykai priverčia ką nors apgalvoti.
Kaip muzikoje apdainuoti - apgalvoti.
Bet muzika kartais nusibosta, apdainavimai (apgalvojimai) dar vis skamba, įkyrios liekanos, bandai iškrapštyti, išstumti iš galvos. Kaip gerai tada padeda negyvenimas (sąvoką žr. aukščiau). Užkiši galvą niekuo ir nieko nebevyksta.
O jau dvi dienas galvoje tesisuka mintis:
autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja, atvažiuoja ir išvažiuoja.
Anoks čia gyvenimas. Anoks čia gyvavimas, jeigu mintys yra to atspindys.
Tai yra visiškas paskendimas kefyre.
2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis
dar tik 50%
Aha.
Šiandien vėl mintys dubliuojasi su tuo, ką dabar girdžiu ausyse -
http://www.youtube.com/watch?v=qtT_8pEjHgo - Billo Witherso koncertas '73.
Ain' no sunshine when she's gone.
Ar tiesa? Literatūriškai tai tiesiog teiginys, kurį kaip pavyzdį naudotume apibūdinti kokiam nors iš conditionals, kuriuos mokomės per anglų pamokas. Ten (ir šioje eilutėje) viskas primityvu - nėra saulės, kai jos nėra!
Šią pastraipą reikėjo parašyti tam, kad suprasčiau, kad toje dainos eilutėje nėra gilios minties, kurią galima būtų sujungti su šių dienų jautimusi.
Baigėsi ilga liūdna/linksma/liūdna linksma kaita, kuri priminė tik trečiadienio vakaro orą, kai lietus ir sniegas kaitaliojosi kas 3 min. ir galiausiai viskas pavirto į šlapdribą. Dabar širdyje viltingi pragiedruliai ir šviesus nuskaidrėjimas, nors po šlapdribos po kojomis dar pliurzė. Šlept šlept. Ji visgi netrukdo, nežiūriu į ją! Negaliu nesigrožėtų tuo anticikloną primenančiu dangumi - viskas, viskas paaiškėjo, maldų dėka, kas tikra, o kas ne.
Geras, visai netikėta suprasti, kad žmogus, kurį laikei "oho" tik mano akyse oho ir tebuvo. Pats sau didelis, pats sau garbingas, bet kitų švelniai patraukiamas per dantį, kitų laikomas tarsi vaiku, dar nesuprantančiu, dar nepasiekusiu supratimo, kas yra vertinga ir tauru. Dabar tegalvoju, kada pačiam ateis lūžis, kažkoks nepaaiškinamas dvasinis supratimas. Gal ateis?
Šiandien teko pakalbėti su klasės auklėtoja. Švelniai pabandžiusi ne vien savo vardu įvardinti didelę problemą, paviršiumi plaukiantiems pasirodžiau tarsi milžiniška antis trukdanti pasrovinį upės eismą. Visgi mokytoja po pamokos paprašė pasilikti ir pasakyti, kaip viskas yra. Pasakiau. Viską ką galvojau. Mokytoja išklausiusi pasakė, kad negali pasakyti, kad "pabandysime tai išspręsti", nes tai neišsprendžiama. Tai palikimas, seno stiliaus kalkės virdulyje, pelėsiai vonios kraštelyje. Ji puikiai supranta, apie ką kalbu, ji puikiai suprantami, kaip yra bukinami vaikai. Puikiai supranta, kokie robotai auga. Puikiai supranta, kad tai visuomenės problema. Puikiai supranta, kad mūsų mokyklą tokią visuomenę ir augina. Galiausiai tarė: "Ugne, jeigu būtų bent 50% galvojančių taip kaip tu, viskas pasikeistų." - tik 50% ir pasaulis būtų išgelbėtas. Tik 50% ir nedrąsiems nebebūtų ko bijoti. 50% ir tuomet atsirastų dar 50% procentų.
Atsakomybė. Beveik kas dieną pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mesčiau visą savo kelią - ryte važiuodama mokyklon įsėsčiau į kitą troleibusą (tomis akimirkomis atrodo, kad nieko negali būti geriau), išeičiau iš pamokų ir nuvažiuočiau pas močiutę, tai, kas kelia nerimą, ar bent kokį nepatogumą - mesčiau šalin. Nedainuočiau su draugais jų mokyklos šventėje, nes ten jaučiuosi nei į tvorą, nei į mietą. Niekada nedaryčiau kūno kultūros, nes ten esu visiška nevykėlė ir dėl to manęs nemėgsta. Nešokčiau per ožį, nežaisčiau tinklinio, nebėgčiau ilgų distancijų. Savanoriaudama išeičiau iš sutvirtinimo susitikimo, nes atsibodo tie, kuriems vienodai tai, kiek tu dedi į tai širdies. Na ir ką? Negyvenčiau, būčiau netikra, nes viskas atrodytų dirbtina ir nesava, prarasčiau. Puikus įrodymas, kad visur kur nelengva slypi kažkokie geri dalykai. Pažįstu vieną žmogų, kuris neturi to jausmo. Laisvas paukštis, bet jo gyvenimas kažkoks nepilnas - pilnas išprotėjusių nuotykių, bet kartu lyg tuščiaviduris. Žvilgsnis labai trumpas. Jo visą dvasinę laisvę suvaržė laisvė. Ta tariama laisvė, kuriai nepakeliui su atsakomybe, pamąstymu apie prasmę... Ei, vaikai, nebijokim gyventi sudėtingiau, bet taip, kad gerą darytume.
O galiausiai dalinuosi tai, kas man pačiai buvo begal svarbu. (dabar girdžiu: http://www.youtube.com/watch?v=2ITHG--QRBg ) Šiandien įlipu į troleibusą ir važiuoju į miestą. Stotelėje su manim įlipa mergina. Iškart pastebiu kažkokią unikalią išvaizdą - labai platus žandikaulis, ilgos, plačios lūpos, auksiniai plaukai, didelės besišypsančios akys. Atsisėdu sėdynėje priešais ir visą kelią tiesiog spoksau. Beprotiškai graži. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokio žmogaus. Nieko neprimena, niekur nematyta, į nieką nepanaši. Veido struktūra netelpa į jokius "grožio" rėmus (štai ir 'grožio' jau rašau kabutėse). Nežinau, kiek žmonių ją pamatę būtų pagalvoję, kad atrodo keistai, negražu, nestandartiška, baisu, nenorėčiau toks būti. Kas iš to? Koks koks koks siauras žvilgsnis. Kokia buvo pasakiškai graži ta mergina. Tikras grožis. Tikras. Visą gyvenimą atsiminsiu.
Pakėliau nosį, supratau, kas yra gražu, staiga dingo visi iki vieno susirūpinimai dėl savo išvaizdos, atrodymo, Supratau, kad buvo ir mane užkariavę jau rėmai, bandžiau įsispausti į juos, pati to nenorėdama. Viskas, sulaužiau juos. Ir giriuosi. Visi klausykit, kaip traška rėmai, kuriuos kas diena gadinu. Paklausykit širdies. Paklausykit ir pamatykit, geriečiai šviečia iš tolo, iš karto pažinsi. Net pati negaliu patikėti. Ir aleliuja amen Jam garbė, už tuos, kurie tokie, ir kuriuos gyvenime teko sutikti.
Nusilenkiu ir dėkoju. Jūs esat gyvybė žemės arterijose!
Šiandien vėl mintys dubliuojasi su tuo, ką dabar girdžiu ausyse -
http://www.youtube.com/watch?v=qtT_8pEjHgo - Billo Witherso koncertas '73.
Ain' no sunshine when she's gone.
Ar tiesa? Literatūriškai tai tiesiog teiginys, kurį kaip pavyzdį naudotume apibūdinti kokiam nors iš conditionals, kuriuos mokomės per anglų pamokas. Ten (ir šioje eilutėje) viskas primityvu - nėra saulės, kai jos nėra!
Šią pastraipą reikėjo parašyti tam, kad suprasčiau, kad toje dainos eilutėje nėra gilios minties, kurią galima būtų sujungti su šių dienų jautimusi.
Baigėsi ilga liūdna/linksma/liūdna linksma kaita, kuri priminė tik trečiadienio vakaro orą, kai lietus ir sniegas kaitaliojosi kas 3 min. ir galiausiai viskas pavirto į šlapdribą. Dabar širdyje viltingi pragiedruliai ir šviesus nuskaidrėjimas, nors po šlapdribos po kojomis dar pliurzė. Šlept šlept. Ji visgi netrukdo, nežiūriu į ją! Negaliu nesigrožėtų tuo anticikloną primenančiu dangumi - viskas, viskas paaiškėjo, maldų dėka, kas tikra, o kas ne.
Geras, visai netikėta suprasti, kad žmogus, kurį laikei "oho" tik mano akyse oho ir tebuvo. Pats sau didelis, pats sau garbingas, bet kitų švelniai patraukiamas per dantį, kitų laikomas tarsi vaiku, dar nesuprantančiu, dar nepasiekusiu supratimo, kas yra vertinga ir tauru. Dabar tegalvoju, kada pačiam ateis lūžis, kažkoks nepaaiškinamas dvasinis supratimas. Gal ateis?
Šiandien teko pakalbėti su klasės auklėtoja. Švelniai pabandžiusi ne vien savo vardu įvardinti didelę problemą, paviršiumi plaukiantiems pasirodžiau tarsi milžiniška antis trukdanti pasrovinį upės eismą. Visgi mokytoja po pamokos paprašė pasilikti ir pasakyti, kaip viskas yra. Pasakiau. Viską ką galvojau. Mokytoja išklausiusi pasakė, kad negali pasakyti, kad "pabandysime tai išspręsti", nes tai neišsprendžiama. Tai palikimas, seno stiliaus kalkės virdulyje, pelėsiai vonios kraštelyje. Ji puikiai supranta, apie ką kalbu, ji puikiai suprantami, kaip yra bukinami vaikai. Puikiai supranta, kokie robotai auga. Puikiai supranta, kad tai visuomenės problema. Puikiai supranta, kad mūsų mokyklą tokią visuomenę ir augina. Galiausiai tarė: "Ugne, jeigu būtų bent 50% galvojančių taip kaip tu, viskas pasikeistų." - tik 50% ir pasaulis būtų išgelbėtas. Tik 50% ir nedrąsiems nebebūtų ko bijoti. 50% ir tuomet atsirastų dar 50% procentų.
Atsakomybė. Beveik kas dieną pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mesčiau visą savo kelią - ryte važiuodama mokyklon įsėsčiau į kitą troleibusą (tomis akimirkomis atrodo, kad nieko negali būti geriau), išeičiau iš pamokų ir nuvažiuočiau pas močiutę, tai, kas kelia nerimą, ar bent kokį nepatogumą - mesčiau šalin. Nedainuočiau su draugais jų mokyklos šventėje, nes ten jaučiuosi nei į tvorą, nei į mietą. Niekada nedaryčiau kūno kultūros, nes ten esu visiška nevykėlė ir dėl to manęs nemėgsta. Nešokčiau per ožį, nežaisčiau tinklinio, nebėgčiau ilgų distancijų. Savanoriaudama išeičiau iš sutvirtinimo susitikimo, nes atsibodo tie, kuriems vienodai tai, kiek tu dedi į tai širdies. Na ir ką? Negyvenčiau, būčiau netikra, nes viskas atrodytų dirbtina ir nesava, prarasčiau. Puikus įrodymas, kad visur kur nelengva slypi kažkokie geri dalykai. Pažįstu vieną žmogų, kuris neturi to jausmo. Laisvas paukštis, bet jo gyvenimas kažkoks nepilnas - pilnas išprotėjusių nuotykių, bet kartu lyg tuščiaviduris. Žvilgsnis labai trumpas. Jo visą dvasinę laisvę suvaržė laisvė. Ta tariama laisvė, kuriai nepakeliui su atsakomybe, pamąstymu apie prasmę... Ei, vaikai, nebijokim gyventi sudėtingiau, bet taip, kad gerą darytume.
O galiausiai dalinuosi tai, kas man pačiai buvo begal svarbu. (dabar girdžiu: http://www.youtube.com/watch?v=2ITHG--QRBg ) Šiandien įlipu į troleibusą ir važiuoju į miestą. Stotelėje su manim įlipa mergina. Iškart pastebiu kažkokią unikalią išvaizdą - labai platus žandikaulis, ilgos, plačios lūpos, auksiniai plaukai, didelės besišypsančios akys. Atsisėdu sėdynėje priešais ir visą kelią tiesiog spoksau. Beprotiškai graži. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokio žmogaus. Nieko neprimena, niekur nematyta, į nieką nepanaši. Veido struktūra netelpa į jokius "grožio" rėmus (štai ir 'grožio' jau rašau kabutėse). Nežinau, kiek žmonių ją pamatę būtų pagalvoję, kad atrodo keistai, negražu, nestandartiška, baisu, nenorėčiau toks būti. Kas iš to? Koks koks koks siauras žvilgsnis. Kokia buvo pasakiškai graži ta mergina. Tikras grožis. Tikras. Visą gyvenimą atsiminsiu.
Pakėliau nosį, supratau, kas yra gražu, staiga dingo visi iki vieno susirūpinimai dėl savo išvaizdos, atrodymo, Supratau, kad buvo ir mane užkariavę jau rėmai, bandžiau įsispausti į juos, pati to nenorėdama. Viskas, sulaužiau juos. Ir giriuosi. Visi klausykit, kaip traška rėmai, kuriuos kas diena gadinu. Paklausykit širdies. Paklausykit ir pamatykit, geriečiai šviečia iš tolo, iš karto pažinsi. Net pati negaliu patikėti. Ir aleliuja amen Jam garbė, už tuos, kurie tokie, ir kuriuos gyvenime teko sutikti.
Nusilenkiu ir dėkoju. Jūs esat gyvybė žemės arterijose!
2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis
P r i e š a i s A d v e n t ą
Pff... Visa savaitė pralekė, Priešadventinė savaitė. Negaliu patikėti negaliu patikėti, kad jau prasidėjo šis laikotarpis - tarpsnis, nauji tikėjimo metai. Ką tik Kristus buvo Visatos karalius, dabar jis ramiai snaudžia mamos pilve. Virsmas.
Pirmadienio neprisimenu. Manau, kad po pamokų grįžau namulio - kartais sakau, kad gyvenu Užupy, kartais - Antakalnyje. Kartais, kad prie muzikos mokyklos, kartais, kad prie Olandų laidojimo namų. Kartais sakau, kad supa miškai, kartais sakau, kad šalia trijų stotelių, sankryžos ir keturių gatvių. Kartais apibūdinu namą, kartais einu pasitikti. Namai.
Antradienį atradau Prancūzų mediateką. Atradau ten dirbantį prancūzą, kuris buvo apsirengęs truputį margą smėlinį megztinį, jo akiniai buvo panašūs į Woody Alleno, rankoje laikė mažą baltą puodelį kavos. Visų paklausė "Ca va?". Atsakėme "Ca va bien.". Mokytoja pradėjo mojuoti rankomis, lyg norėdama paslapčia išskristi. M, supratome: "Et toi?" paklausė nuovokesni prancūzų klausimų etikėto taisyklėse. "Bien, merci" atsakė "gyvas" prancūzas. Man patiko.
Trečiadienis. Trečiadienį buvo dangus žemėje - ačiū, Dieve (šypt :)) - prisnigo ir sutikau žmones, kurie atrodė didžiausi aukso gabalai mano gyvenime. Oho. Dvi dienas šypsojausi be perstojo, nors kitą dieną sniegas ištirpo. Dvi dienas.
Ketvirtadienį buvo prasminga diena, kurią vadinu "nuo aštuonių iki aštuonių". Kadangi šypsojausi dėl vakar - tebūna ji tik paminėta.
Penktadienis. Teatras. Marija - <3.
Šeštadienis. Iki jo tiesą sakant norėjau prieiti kuo greičiau, todėl antrąją savaitės pusę sutrumpinau. Supratau, kad esmė tarsi tirpsta kasdieniniuose pastebėjimuose. Tuomet klausimas, ar tai, ką nuo įrašo pradžios norėjau parašyti apie šeštadienį - esmė?
Kiek protas lemia žmogaus grožio? Kas būtų, jeigu būčiau graži, jeigu mano veidas atitiktų nežinia kieno nustatytą standartą, jeigu grožis būtų raktas į žmonių galvas?
O, štai, jeigu žmogus atrodo visiškai atsiribojęs nuo dalykų, kurie svarbūs visiems kitiems, kai jis į tuos dalykus tiesiog įeina, ir nė kiek apie tai negalvoja? Ar išeitis yra "mažiau galvoti" ir daryti viską paprasčiau? Kodėl paviršutiniški žmonės yra visų širdyse, o jautrūs - tik kartais ten atsiduria?
Jeigu bendruomenės pastatytas minčių kūrinys sugriūna atsiradus puikiam (taip atrodo) žmogui? Ar tai įrodymas, kad žmogus visgi ne toks koks atrodė? Gal jis labai bijo, kaip kiškiai vėjo? Ką galvoja? Ką masto? Kur sklando dvasia?
Ką valgo mano triušis?
Kaip mane mato kiti? Kaip girdi? Aš vaikas ar aš paauglė? Žmogus, personažas, veikėja, devintokė? Neįdomi, įstabi, keista, unikali? Kas aš? Kas aš iš esmės? Galiu pamatyti save veidrodyje?
Tačiau, viskas apie galvoju širdyje yra:
Would you hold my hand if i saw you in heaven?
http://www.youtube.com/watch?v=qW_J6p7BFQc
(tubūt tarsi tradicija yra rašyti, kad nieko neparašiau ką norėjau. Bent jau tradiciška taip jaustis. Tiesiog dabar taip įkvėpiu ir iškvėpiu.)
Pirmadienio neprisimenu. Manau, kad po pamokų grįžau namulio - kartais sakau, kad gyvenu Užupy, kartais - Antakalnyje. Kartais, kad prie muzikos mokyklos, kartais, kad prie Olandų laidojimo namų. Kartais sakau, kad supa miškai, kartais sakau, kad šalia trijų stotelių, sankryžos ir keturių gatvių. Kartais apibūdinu namą, kartais einu pasitikti. Namai.
Antradienį atradau Prancūzų mediateką. Atradau ten dirbantį prancūzą, kuris buvo apsirengęs truputį margą smėlinį megztinį, jo akiniai buvo panašūs į Woody Alleno, rankoje laikė mažą baltą puodelį kavos. Visų paklausė "Ca va?". Atsakėme "Ca va bien.". Mokytoja pradėjo mojuoti rankomis, lyg norėdama paslapčia išskristi. M, supratome: "Et toi?" paklausė nuovokesni prancūzų klausimų etikėto taisyklėse. "Bien, merci" atsakė "gyvas" prancūzas. Man patiko.
Trečiadienis. Trečiadienį buvo dangus žemėje - ačiū, Dieve (šypt :)) - prisnigo ir sutikau žmones, kurie atrodė didžiausi aukso gabalai mano gyvenime. Oho. Dvi dienas šypsojausi be perstojo, nors kitą dieną sniegas ištirpo. Dvi dienas.
Ketvirtadienį buvo prasminga diena, kurią vadinu "nuo aštuonių iki aštuonių". Kadangi šypsojausi dėl vakar - tebūna ji tik paminėta.
Penktadienis. Teatras. Marija - <3.
Šeštadienis. Iki jo tiesą sakant norėjau prieiti kuo greičiau, todėl antrąją savaitės pusę sutrumpinau. Supratau, kad esmė tarsi tirpsta kasdieniniuose pastebėjimuose. Tuomet klausimas, ar tai, ką nuo įrašo pradžios norėjau parašyti apie šeštadienį - esmė?
Kiek protas lemia žmogaus grožio? Kas būtų, jeigu būčiau graži, jeigu mano veidas atitiktų nežinia kieno nustatytą standartą, jeigu grožis būtų raktas į žmonių galvas?
O, štai, jeigu žmogus atrodo visiškai atsiribojęs nuo dalykų, kurie svarbūs visiems kitiems, kai jis į tuos dalykus tiesiog įeina, ir nė kiek apie tai negalvoja? Ar išeitis yra "mažiau galvoti" ir daryti viską paprasčiau? Kodėl paviršutiniški žmonės yra visų širdyse, o jautrūs - tik kartais ten atsiduria?
Jeigu bendruomenės pastatytas minčių kūrinys sugriūna atsiradus puikiam (taip atrodo) žmogui? Ar tai įrodymas, kad žmogus visgi ne toks koks atrodė? Gal jis labai bijo, kaip kiškiai vėjo? Ką galvoja? Ką masto? Kur sklando dvasia?
Ką valgo mano triušis?
Kaip mane mato kiti? Kaip girdi? Aš vaikas ar aš paauglė? Žmogus, personažas, veikėja, devintokė? Neįdomi, įstabi, keista, unikali? Kas aš? Kas aš iš esmės? Galiu pamatyti save veidrodyje?
Tačiau, viskas apie galvoju širdyje yra:
Would you hold my hand if i saw you in heaven?
http://www.youtube.com/watch?v=qW_J6p7BFQc
(tubūt tarsi tradicija yra rašyti, kad nieko neparašiau ką norėjau. Bent jau tradiciška taip jaustis. Tiesiog dabar taip įkvėpiu ir iškvėpiu.)
2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis
Apie tai, kas iš tiesų yra Sekmadieniai
Laba diena.
Ugnė turi naują baugią savybę, kuria džiaugiasi ir žiūri su šypsenėle, vadindama tai ekstrasensiniais sugebėjimais. Ji žino, pasąmoningai supranta, ką sutiks sekmadienį. Jau du kartus patikrinta ir išbandyta. Kiekvieną kartą tiesiog žiauriai nustembu, išsiplėšiu save iš savęs (šiandien nuostabi šeimos draugė Julija svarstė kas galėtų mane išplėšt iš manęs) ir sutrinku. Stebintis dar reikia ką nors sutiktąjam žmogui pasakyti, nors norėčiau sustabdyti laiką ir trimatėje erdvėje pasivaikščioti ir pagalvoti. Bet ne! Ne! viskas juda, bėga, nelaukia ir pats turi suktis, nežinai ką pasakyti, nieko aišku ir nepasakai, stebiesi stebiesi... Bandai drabančiom rankom parašyti tikrai draugei žinutę, apie tai kas ištiko ir akimis sekioji viską aplink save tikėdamasis pamatyti ar tas žmogus dar neišnyko, gal tai tebuvo tik miražas, nes nesupranti kas čia darosi - todėl, kad per gerai, kad būtų tiesa... Gal išgaravo? Gal holograma? Pūkšt ir viskas. Kaip 2pack'o, tokio mirusio reperio, holograma koncerto pabaigoje. Labai kraupiai susprogo kaip tik tada, kai beveik patikėjau, kad jis gyvas...
Kas yra Sekmadieniai? Kai begalo nerimdamas dėl ką tik įvykusio keisto stebuklo negali nusiraminti, negali valgyti, rankos nori rašyti, tas rašymo įkvėpimas palaipsniui tampa tikra "pompa" tarp šonkaulių, šypsaisi, švelniai trankai ranka galvą, važiuoji į svečius tikėdamasis šio įmantraus kūrinio atomazgos ir... tavęs laukia išmintis. Laukia žmonės, kurie yra išminties dalintojai. Tebūna jie palaiminti. Ta savybė pasižymi ypatingai nepaaiškinamu (visai kaip mano sekmadieninis žmonių numatymas) dalyku - tema greitai ir staiga pasisuka apie tai, kas tau ir rūpi tą minutę. Susirūpini, pagalvoji, kad gal tas žmogus žino, kodėl tau neramu, kodėl tu pasiklydęs ir pasimetęs. Pasako ką nors ypatingo (šiandien išgirdau apie tai, kas yra brangi antra pusė ir koks yra tas tikrasis žmogus ir 83 metų žmogaus... tai tikrai buvo neįtikėtina).
Rašau rašau ir klausau Earth, Wind and Fire. Staiga girdžiu: "Just STOP, whatever you were doing. You got to love you. Love the way you are."
Ir vėl mane permato. ir vėl sutapimas. Sutapimas? ne, nemanau.
Sekmadieniai yra nuostabiausi, dėl to, kad visi stebuklai vyksta po Bažnyčios, po mišių. Dievas klauso maldų ir kikendamas pirštu maišo tavo gyvenimėlį. Suduria tave su žmonėmis. O tu tai vadini savo ekstrasensiniais gebėjimais. Vaje, tai juokinga, tai nuostabu, taip negali būti, bet taip yra. Oho.
Man visai nebaisu dėl to, smalsumas veržiasi ir aš pakeliu akis į dangų, nusišypsau ir kaip Boltas prieš bėgimą pagrūmoju pirštu viršun, suvokdama tą didybę ir taip jai pasakydama, kad žinau kieno čia darbas. Boltas irgi žino...
http://grooveshark.com/#!/album/That+s+The+Way+Of+The+World/1199554
Ugnė turi naują baugią savybę, kuria džiaugiasi ir žiūri su šypsenėle, vadindama tai ekstrasensiniais sugebėjimais. Ji žino, pasąmoningai supranta, ką sutiks sekmadienį. Jau du kartus patikrinta ir išbandyta. Kiekvieną kartą tiesiog žiauriai nustembu, išsiplėšiu save iš savęs (šiandien nuostabi šeimos draugė Julija svarstė kas galėtų mane išplėšt iš manęs) ir sutrinku. Stebintis dar reikia ką nors sutiktąjam žmogui pasakyti, nors norėčiau sustabdyti laiką ir trimatėje erdvėje pasivaikščioti ir pagalvoti. Bet ne! Ne! viskas juda, bėga, nelaukia ir pats turi suktis, nežinai ką pasakyti, nieko aišku ir nepasakai, stebiesi stebiesi... Bandai drabančiom rankom parašyti tikrai draugei žinutę, apie tai kas ištiko ir akimis sekioji viską aplink save tikėdamasis pamatyti ar tas žmogus dar neišnyko, gal tai tebuvo tik miražas, nes nesupranti kas čia darosi - todėl, kad per gerai, kad būtų tiesa... Gal išgaravo? Gal holograma? Pūkšt ir viskas. Kaip 2pack'o, tokio mirusio reperio, holograma koncerto pabaigoje. Labai kraupiai susprogo kaip tik tada, kai beveik patikėjau, kad jis gyvas...
Kas yra Sekmadieniai? Kai begalo nerimdamas dėl ką tik įvykusio keisto stebuklo negali nusiraminti, negali valgyti, rankos nori rašyti, tas rašymo įkvėpimas palaipsniui tampa tikra "pompa" tarp šonkaulių, šypsaisi, švelniai trankai ranka galvą, važiuoji į svečius tikėdamasis šio įmantraus kūrinio atomazgos ir... tavęs laukia išmintis. Laukia žmonės, kurie yra išminties dalintojai. Tebūna jie palaiminti. Ta savybė pasižymi ypatingai nepaaiškinamu (visai kaip mano sekmadieninis žmonių numatymas) dalyku - tema greitai ir staiga pasisuka apie tai, kas tau ir rūpi tą minutę. Susirūpini, pagalvoji, kad gal tas žmogus žino, kodėl tau neramu, kodėl tu pasiklydęs ir pasimetęs. Pasako ką nors ypatingo (šiandien išgirdau apie tai, kas yra brangi antra pusė ir koks yra tas tikrasis žmogus ir 83 metų žmogaus... tai tikrai buvo neįtikėtina).
Rašau rašau ir klausau Earth, Wind and Fire. Staiga girdžiu: "Just STOP, whatever you were doing. You got to love you. Love the way you are."
Ir vėl mane permato. ir vėl sutapimas. Sutapimas? ne, nemanau.
Sekmadieniai yra nuostabiausi, dėl to, kad visi stebuklai vyksta po Bažnyčios, po mišių. Dievas klauso maldų ir kikendamas pirštu maišo tavo gyvenimėlį. Suduria tave su žmonėmis. O tu tai vadini savo ekstrasensiniais gebėjimais. Vaje, tai juokinga, tai nuostabu, taip negali būti, bet taip yra. Oho.
Man visai nebaisu dėl to, smalsumas veržiasi ir aš pakeliu akis į dangų, nusišypsau ir kaip Boltas prieš bėgimą pagrūmoju pirštu viršun, suvokdama tą didybę ir taip jai pasakydama, kad žinau kieno čia darbas. Boltas irgi žino...
http://grooveshark.com/#!/album/That+s+The+Way+Of+The+World/1199554
2013 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis
Įrašas 61: Atsakymas
Įsipainiojau į tinklą, į kurį juokaudama painiojausi, tad tikimybė nejuokais ten pakliūti - buvo. Labai gerai, pats laikas šiandien smegenėles priversti pamąstyti, pasvartyti, tai prilygsta puikiam trapiam irisiniam sadainiukui.
"Ieškau išminčiaus." - suintriguoja žinutė, po kuria šypsodamasi rašau "kuo galiu padėti?". Įžūlu, taip? Ne, aš taip negalvojau, tiesiog raštelėjau, va taip, tiesiog nieko negalvodama.
"Kas yra gera, o kas yra bloga? Ir kaip atskirti ar tai gera ar bloga, jeigu jau visai nežinai?" - štai ir klausimas.
Nagi, lengviausias atsakymas jau glūdi galvoje, nes būtent taip aš atsakau sau, kai iškyla minėtas klausimas: krikščionybė katalikybė yra mano kryptis, kurioje yra YPAČ aiškiai išdėstyta kas yra gera, o kas yra bloga. Ką daryti vertėtų, o ko ne. Bet gal pradėkime nuo pradžių...
Žmogaus prigimtis yra tokia, kad jau senąjame Afrikos Tigro ir Eufrato lopšyje (ir nuo pat žmogaus atsiradimo, kurioje vietoje jis būtų vykęs) žmonės gyveno ir turėjo sugyventi kartu, bendruomenėje, kad išliktų. Taigi, jų taktika buvo paprasta - ką daryti, kad išgyventum pats, tavo vaikai, ką daryti, kad nesuėstų tigras? Taip gimė daugybė dalykų, kurie tokiu primityviu pagrindu įsišaknijo ir atkeliavo iki mūsų dienų. Tai yra tarsi normos - jeigu eisi medžioti vienas - bus pavojinga, jeigu eisi kartu - bus gerai, taigi štai ir pirmas tiesiog savaime aiškus dalykas (ir dabar) kiekvienam žmogui: kartu būti yra gerai.
Taip kiekvieną situaciją lydėdavo tokios taisyklės, kurios padėjo žmogui tobulėti ir vystytis. Manau, kad daug taisyklių "kas yra gerai" atsirado žmonėms jaučiant poreikį būti ir viską daryti išvien, kartu, nes taip jis gali padaryti daugiau nei būdamas vienas, taigi ką daryti, kad kiti sutiktų dirbti komandoje, grupėje?
Atsakymas yra aiškus, juk ir dabar apie tai pagalvojame - nemeluoti yra gerai, nes taip gauni pasitikėjimą; dalintis yra gerai, nes taip gali gauti ir tu; padėti yra gerai, nes pagalba nebus pamiršta; susilaikyti yra gerai, nes iš to kyla sveikas taupumas ir kiti dalykai... na, galiu vardinti ir vardinti. Tiesa, kad po šio dviejų pastraipų intarpo vėl nejučia grįžtu prie teiginio apie tikėjimo mokslą.
Krikščionybė yra toks įdomus dalykas, kad net neigdamas Dievo buvimą, savo žmogišku prigimimu ir prigimtinėmis savybėmis remdamasis, žmogeliukas turi pripažinti, kad visas Dekalogas (10 Dievo įsakymų) yra visiškai teisingas ir jis skatina tik gėrį. Švęsk sekmadienį - visą savaitę dirbęs skirk dieną poilsiui! Taigi šis Dievo įsakymas yra ne kas kita, kaip patvirtinimas, kad pailsėti yra gerai. Nesvetimauk, nepaleistuvauk, nevok, gerbk savo tėvą ir motiną - štai, įprasti dalykai, kuriuos kiekvienas gali pavadinti kaip nori - Dievo įsakymais, gyvenimo credo, paprastomis taisyklėmis, savaime suprantamu dalyku. Aš pati, savo tikėjime neradusi "prieštaringų" taisyklių arba kažko, kad nebuvo paprasčiausiai AIŠKU juo visiškai pasitikiu. Kad viskas neatrodytų taip "saldu" (:D) pasakysiu, kad buvau nejuokais nesusipratųsi, kai perkaičiau Šventame Rašte eilutę "o pagonims nukapokit galvas" :DDD pagal kontekstą pasigilinus paaiškėjo, kad tai nėra taip žiauru kaip skamba, o ir mano protėvių protėvių įgytos "savaime suprantamos taisyklės apie tai kas yra gera" tikrai sulaikė nuo galvų kapojimo pagonims, tiesiog smagiai nusijuokiau. Visa tai, aišku rašau su šypsena, o ne grūmodama pirštu "žegnokitės, vaikai".
Kaip atskirti ar kažkas yra gerai ar blogai? Ką daryčiau pati? (Aha, dabar lengviausia įsivaizduoti situaciją...) Drąsiai pasitarčiau su kitais. Aplinkybių, visokių minčių, akimirkų ir pan. sumaišyta galva kartais sunkiai gali adekvačiai suvokti situaciją ir ją matyti gryną! O štai kelios papildomos galvos kurioms "nei šilta, nei šalta" galėtų objektyviai ir nešališkai pasakyti ką galvoja - štai tau ir nauji vėjai vėdinantys galvą, lengviau pačiam nuspręsti ką daryti, lengviau viską įvertinti ir apmąstyti. Pavyzdžiui, mano artimi giminiečiai savo sūnų pavadino keistu vardu. Su niekuo nesitarę, vardą užregistravo ir pasakė visiems. Na, didžioji dalis buvo pritrenkta... Ir štai, aš galvoju - ar tai blogai, ar gerai? Ar tėvus mokyti ir jiems aiškinti, kad gal nelabai gerai, kad jie pagalvotų plačiau, apie vaiko ateitį, apie vardo kilmę ar sakyti, kad jų valia ir man patinka (na, tiksliau tariant - nusispjaut) ką jie galvoja, nes čia jų vaikutis. Tikrai nelengva. Vienam savaime aiškus pirmasis variantas, antram - kita galimybė... ech... na ir ką - mano išvada štai tokia: dabar jau nieko nepakeisi, ir kadangi tai nėra pasaulinė tragedija, reikia išmokti džiaugtis ir optimistiškai žvelgti į pasitaikiusią situaciją, bet jos neignoruoti ir švelniai, taktiškai išdėsčius savo nuomonę, pasiūlyti ateityje atkreipti į ją dėmesį!
Juk visada būna tokių atvejų: "Po šimts pypkių, gi reikėjo man pirkti tuos batus. Na taip, jie gal ir trynę būtų pradžioje, bet gi tokie gražūs ir kokia nuolaida buvo... O draugė sakė, kad nepirkčiau... Ir praleidau progą!" Kas tuomet padeda? Optimizmas, labai dažnai padedantis suprasti, kad nors užplūdo emocija, kuri priešinasi galutiniui sprendimui, ji tebuvo tik labai laikinas dalykas ir iš tiesų viskas baigėsi taip kaip yra gerai.
(Tikiuosi suprantama, kad nesakau, kad kiekvienas galutinis sprendimas visada yra teisingas ar kaip nors panašiai. Viliuosi, kad suprantamai paaiškinau, kas padeda suprasti kas yra gera, o kas bloga!)
Sugraužiau visą dubenėlį riešutų,
Labai ačiū, Akvile, už tai, kad ieškojai išminčiaus, buvo peno kelias minutes išties pamąstyti.
O juk visada atrodo, kad nieko nepasakiau ką norėjau ir pan., bet...
Tebūnie!
"Ieškau išminčiaus." - suintriguoja žinutė, po kuria šypsodamasi rašau "kuo galiu padėti?". Įžūlu, taip? Ne, aš taip negalvojau, tiesiog raštelėjau, va taip, tiesiog nieko negalvodama.
"Kas yra gera, o kas yra bloga? Ir kaip atskirti ar tai gera ar bloga, jeigu jau visai nežinai?" - štai ir klausimas.
Nagi, lengviausias atsakymas jau glūdi galvoje, nes būtent taip aš atsakau sau, kai iškyla minėtas klausimas: krikščionybė katalikybė yra mano kryptis, kurioje yra YPAČ aiškiai išdėstyta kas yra gera, o kas yra bloga. Ką daryti vertėtų, o ko ne. Bet gal pradėkime nuo pradžių...
Žmogaus prigimtis yra tokia, kad jau senąjame Afrikos Tigro ir Eufrato lopšyje (ir nuo pat žmogaus atsiradimo, kurioje vietoje jis būtų vykęs) žmonės gyveno ir turėjo sugyventi kartu, bendruomenėje, kad išliktų. Taigi, jų taktika buvo paprasta - ką daryti, kad išgyventum pats, tavo vaikai, ką daryti, kad nesuėstų tigras? Taip gimė daugybė dalykų, kurie tokiu primityviu pagrindu įsišaknijo ir atkeliavo iki mūsų dienų. Tai yra tarsi normos - jeigu eisi medžioti vienas - bus pavojinga, jeigu eisi kartu - bus gerai, taigi štai ir pirmas tiesiog savaime aiškus dalykas (ir dabar) kiekvienam žmogui: kartu būti yra gerai.
Taip kiekvieną situaciją lydėdavo tokios taisyklės, kurios padėjo žmogui tobulėti ir vystytis. Manau, kad daug taisyklių "kas yra gerai" atsirado žmonėms jaučiant poreikį būti ir viską daryti išvien, kartu, nes taip jis gali padaryti daugiau nei būdamas vienas, taigi ką daryti, kad kiti sutiktų dirbti komandoje, grupėje?
Atsakymas yra aiškus, juk ir dabar apie tai pagalvojame - nemeluoti yra gerai, nes taip gauni pasitikėjimą; dalintis yra gerai, nes taip gali gauti ir tu; padėti yra gerai, nes pagalba nebus pamiršta; susilaikyti yra gerai, nes iš to kyla sveikas taupumas ir kiti dalykai... na, galiu vardinti ir vardinti. Tiesa, kad po šio dviejų pastraipų intarpo vėl nejučia grįžtu prie teiginio apie tikėjimo mokslą.
Krikščionybė yra toks įdomus dalykas, kad net neigdamas Dievo buvimą, savo žmogišku prigimimu ir prigimtinėmis savybėmis remdamasis, žmogeliukas turi pripažinti, kad visas Dekalogas (10 Dievo įsakymų) yra visiškai teisingas ir jis skatina tik gėrį. Švęsk sekmadienį - visą savaitę dirbęs skirk dieną poilsiui! Taigi šis Dievo įsakymas yra ne kas kita, kaip patvirtinimas, kad pailsėti yra gerai. Nesvetimauk, nepaleistuvauk, nevok, gerbk savo tėvą ir motiną - štai, įprasti dalykai, kuriuos kiekvienas gali pavadinti kaip nori - Dievo įsakymais, gyvenimo credo, paprastomis taisyklėmis, savaime suprantamu dalyku. Aš pati, savo tikėjime neradusi "prieštaringų" taisyklių arba kažko, kad nebuvo paprasčiausiai AIŠKU juo visiškai pasitikiu. Kad viskas neatrodytų taip "saldu" (:D) pasakysiu, kad buvau nejuokais nesusipratųsi, kai perkaičiau Šventame Rašte eilutę "o pagonims nukapokit galvas" :DDD pagal kontekstą pasigilinus paaiškėjo, kad tai nėra taip žiauru kaip skamba, o ir mano protėvių protėvių įgytos "savaime suprantamos taisyklės apie tai kas yra gera" tikrai sulaikė nuo galvų kapojimo pagonims, tiesiog smagiai nusijuokiau. Visa tai, aišku rašau su šypsena, o ne grūmodama pirštu "žegnokitės, vaikai".
Kaip atskirti ar kažkas yra gerai ar blogai? Ką daryčiau pati? (Aha, dabar lengviausia įsivaizduoti situaciją...) Drąsiai pasitarčiau su kitais. Aplinkybių, visokių minčių, akimirkų ir pan. sumaišyta galva kartais sunkiai gali adekvačiai suvokti situaciją ir ją matyti gryną! O štai kelios papildomos galvos kurioms "nei šilta, nei šalta" galėtų objektyviai ir nešališkai pasakyti ką galvoja - štai tau ir nauji vėjai vėdinantys galvą, lengviau pačiam nuspręsti ką daryti, lengviau viską įvertinti ir apmąstyti. Pavyzdžiui, mano artimi giminiečiai savo sūnų pavadino keistu vardu. Su niekuo nesitarę, vardą užregistravo ir pasakė visiems. Na, didžioji dalis buvo pritrenkta... Ir štai, aš galvoju - ar tai blogai, ar gerai? Ar tėvus mokyti ir jiems aiškinti, kad gal nelabai gerai, kad jie pagalvotų plačiau, apie vaiko ateitį, apie vardo kilmę ar sakyti, kad jų valia ir man patinka (na, tiksliau tariant - nusispjaut) ką jie galvoja, nes čia jų vaikutis. Tikrai nelengva. Vienam savaime aiškus pirmasis variantas, antram - kita galimybė... ech... na ir ką - mano išvada štai tokia: dabar jau nieko nepakeisi, ir kadangi tai nėra pasaulinė tragedija, reikia išmokti džiaugtis ir optimistiškai žvelgti į pasitaikiusią situaciją, bet jos neignoruoti ir švelniai, taktiškai išdėsčius savo nuomonę, pasiūlyti ateityje atkreipti į ją dėmesį!
Juk visada būna tokių atvejų: "Po šimts pypkių, gi reikėjo man pirkti tuos batus. Na taip, jie gal ir trynę būtų pradžioje, bet gi tokie gražūs ir kokia nuolaida buvo... O draugė sakė, kad nepirkčiau... Ir praleidau progą!" Kas tuomet padeda? Optimizmas, labai dažnai padedantis suprasti, kad nors užplūdo emocija, kuri priešinasi galutiniui sprendimui, ji tebuvo tik labai laikinas dalykas ir iš tiesų viskas baigėsi taip kaip yra gerai.
(Tikiuosi suprantama, kad nesakau, kad kiekvienas galutinis sprendimas visada yra teisingas ar kaip nors panašiai. Viliuosi, kad suprantamai paaiškinau, kas padeda suprasti kas yra gera, o kas bloga!)
Sugraužiau visą dubenėlį riešutų,
Labai ačiū, Akvile, už tai, kad ieškojai išminčiaus, buvo peno kelias minutes išties pamąstyti.
O juk visada atrodo, kad nieko nepasakiau ką norėjau ir pan., bet...
Tebūnie!
2013 m. liepos 5 d., penktadienis
kaip norėčiau strazdanų ant nosies...
Nors truputį strazdanų. Strazdo sparnų.
Skrisčiau, net nežinau kur. Gal tupėčiau medyje. Tik ir tupėčiau, žiūrėdama, kaip medis atrodo iš vidaus, kaip susiraizgiusios jo šakos.
Nors truputį strazdanų ir galėčiau vaikščioti suraukus nosį, kai vėjas nepučia. Vėjas, kuris pūstų pavėjui, arba priešais. Ir vis tas pat. Tirjubud pai tijubudub pei - klasausi Ellos FItzgerald!
Gal geriau nei strazdanos būtų senas tykus miestelis 60'taisiais. Jaukus ir paprastas. Kai visi atradimai dar prieš akis, kai žemė dar gyva, kai dar nereikia taisyti savo pačių sugriautų namų.
Nemainyčiau. Strazdanų vistiek labai norisi...
Paklausykime daugtaškio
...
Tylos minutes, kurios yra tapusios tylos 20 sek., pakeiskime tylos valandomis. Tegul čiulba tik paukščiai, kurie nežino ko tylėti. Tegul šlama lapai, kurie nežino kodėl nešlamėti. Tegul tyli žmonės, kurie nežino kodėl tylėti.
Papt papt, ar ašaros, ar lietus? "So hush little baby, don't you cry" - toliau dainuoja Ella.
Lietus. Paklausykime lietaus.
tik tik tik čik šlept plept plept pup pup pup papt papt dun dun dun dun dan din din in in cik cik cik.
Paklausykime oro.
Vėjo.
Vandens.
Vakaro.
Ryto.
Aušros.
Tamsos.
Patys patylėkime. Paklausykime namų...
Skrisčiau, net nežinau kur. Gal tupėčiau medyje. Tik ir tupėčiau, žiūrėdama, kaip medis atrodo iš vidaus, kaip susiraizgiusios jo šakos.
Nors truputį strazdanų ir galėčiau vaikščioti suraukus nosį, kai vėjas nepučia. Vėjas, kuris pūstų pavėjui, arba priešais. Ir vis tas pat. Tirjubud pai tijubudub pei - klasausi Ellos FItzgerald!
Gal geriau nei strazdanos būtų senas tykus miestelis 60'taisiais. Jaukus ir paprastas. Kai visi atradimai dar prieš akis, kai žemė dar gyva, kai dar nereikia taisyti savo pačių sugriautų namų.
Nemainyčiau. Strazdanų vistiek labai norisi...
Paklausykime daugtaškio
...
Tylos minutes, kurios yra tapusios tylos 20 sek., pakeiskime tylos valandomis. Tegul čiulba tik paukščiai, kurie nežino ko tylėti. Tegul šlama lapai, kurie nežino kodėl nešlamėti. Tegul tyli žmonės, kurie nežino kodėl tylėti.
Papt papt, ar ašaros, ar lietus? "So hush little baby, don't you cry" - toliau dainuoja Ella.
Lietus. Paklausykime lietaus.
tik tik tik čik šlept plept plept pup pup pup papt papt dun dun dun dun dan din din in in cik cik cik.
Paklausykime oro.
Vėjo.
Vandens.
Vakaro.
Ryto.
Aušros.
Tamsos.
Patys patylėkime. Paklausykime namų...
2013 m. birželio 26 d., trečiadienis
Ir niekaip nepamiršiu to auštančio ryto
Akimirkos nebūtinai yra vienas mirksnis. Ir joms net netinka šis pavadinimas, jeigu kalbame apie TAS ->
Jeigu kalbame apie tas, kai jos ilgos, kai jas bandai įkvėpti, kai jas bandai pajusti, išsaugoti, pasiimti, atgnybti gabalėlį kitiems - pasidalinti.
Jas taip skubame pajusti, nes nujaučiame nutrūkimą. Išėjimą iš jų. Neisiu neisiu, pabūsiu. Net užsimaniau, kad 24 valandos būtų ištisas brėkštantis rytas. Vėl Joninės, o gal Rasos. Tam rytui tiko Rasos, lietumi prausiančios vasarines žoles ir čiobrelius, paliekančios smulkius lašiukus, kurie kutena tavo pėdas rytą, kai dar visi miega, o tu vienas skubi. Kažkur nulėkti, kažką pasiimti, ką nors padaryti... Ir išgirsti paukščius. Ir vėl ketini juos pasilikti, pasilikti jų balsus, žinai, kad tu juos dar girdėsi savo gyvenime. Žinai, bet tas rytas, kuriam jie skiria koncertą, kurio metu jie ieško artimųjų yra vienas. Pabandykim išsaugoti.
Vakar, apie pirmą valandą nakties, kai jau antra valanda atmerktomis akimis žiūrėjau į šviesų stačiakampį lango atšvaitą ant lubų, mintyse bandžiau susidėlioti visas pasiliktas akimirkas, visus tuos mirktelėjimus. Jaučiausi tarsi žmogus mėtantis milijonus prirašytų lapų aplink save. Mėtantis ir žiūrintis kaip jie krenta vis kiek pakeisdami savo vietą. Šiur šiur, netvarka, niekas nesusideda. Atsidūsti ir pradedi skaityti kas ten parašyta. Ir tu savyje, tu jau tuose lapuose ir juose yra kažkas fantastiško... Taigi, tada, mintyse bemėtant tuos lapus, niekaip negalėjau užmigti dar kokią valandą. Tuomet prisiminiau žodį "koldūnas" ir pradėjau juoktis. Chi chi, m i e l a s išprotėjimas.
O tas brėkštantis rytas atrodė taip:
Pradėjo lyti. Įėjau į priepirtį, kur jau buvo susigūžę sulaukusieji ryto - šaunūs ir tikri, irgi rytėjantys, gal kiek pavargę, bet švelniai atgaivinti ryto valandų. Po keturių dvidešimt. Prie priepirčio durų sėdi žmogus. Galva nuskusta - tarnauja kariuomenėje. Labai geras ir jautrus. Priepirtyje neveikia lemputė, pro mažą langelį sklinda švelniai švelniai šviesi mėlyna nakties pabaigos švieselė, taip pat ir pro duris. Žmogus gniaužia rankose puodelį su arbata. Arbata, kuri tada virtųsi ne atsigėrimu, o mintimi. Mintimi gerti arbatą. Lauke siaučianti liūtis jau pasiekia priepirčio slenkstelį. Neseniai dar ketinau ten atsisėsti. Šlapia. Žmogus patraukia pėdas nuo ten ir pakiša jas po suoleliu. Žiūri į lauką, į laukus, į ateinančią dieną. Blakstienos ilgos, veidas apšviestas šviesos, o gal jis pats paprasčiausiai šviečia. Vėjas šaldo, vėjas siaučia, bet tas žvilgsnis toks tolimas, perveriantis net lietų. Ech. Visi paukšteliai (žmonės tapo jais, visi visi kiti) paskutinį kartą padainavę dainą apie aušrą nusišypso ir eina miegoti. Paskutiniausią kartą pasižiūrėję į laikrodį. Saulė pakilo. O aš sėdžiu ir nejudu, pakeliu akis, palydžiu tuos išeinančius žvirblius ir zyles akimis, ir įsirausiu į mintis. Žmogus atsigula ant kito suolo ir įsitaiso. "Miegosi čia?" "Taip, turbūt, manu, kad čia." "Tai aš tau savo miegmaišį atiduosiu" "O tai sau turėsi?" "Ne". Ramuma.
Rytas atėjo. Ir tai ne akimirka. Tai... tai jausmas.
Jausmas.
Jeigu kalbame apie tas, kai jos ilgos, kai jas bandai įkvėpti, kai jas bandai pajusti, išsaugoti, pasiimti, atgnybti gabalėlį kitiems - pasidalinti.
Jas taip skubame pajusti, nes nujaučiame nutrūkimą. Išėjimą iš jų. Neisiu neisiu, pabūsiu. Net užsimaniau, kad 24 valandos būtų ištisas brėkštantis rytas. Vėl Joninės, o gal Rasos. Tam rytui tiko Rasos, lietumi prausiančios vasarines žoles ir čiobrelius, paliekančios smulkius lašiukus, kurie kutena tavo pėdas rytą, kai dar visi miega, o tu vienas skubi. Kažkur nulėkti, kažką pasiimti, ką nors padaryti... Ir išgirsti paukščius. Ir vėl ketini juos pasilikti, pasilikti jų balsus, žinai, kad tu juos dar girdėsi savo gyvenime. Žinai, bet tas rytas, kuriam jie skiria koncertą, kurio metu jie ieško artimųjų yra vienas. Pabandykim išsaugoti.
Vakar, apie pirmą valandą nakties, kai jau antra valanda atmerktomis akimis žiūrėjau į šviesų stačiakampį lango atšvaitą ant lubų, mintyse bandžiau susidėlioti visas pasiliktas akimirkas, visus tuos mirktelėjimus. Jaučiausi tarsi žmogus mėtantis milijonus prirašytų lapų aplink save. Mėtantis ir žiūrintis kaip jie krenta vis kiek pakeisdami savo vietą. Šiur šiur, netvarka, niekas nesusideda. Atsidūsti ir pradedi skaityti kas ten parašyta. Ir tu savyje, tu jau tuose lapuose ir juose yra kažkas fantastiško... Taigi, tada, mintyse bemėtant tuos lapus, niekaip negalėjau užmigti dar kokią valandą. Tuomet prisiminiau žodį "koldūnas" ir pradėjau juoktis. Chi chi, m i e l a s išprotėjimas.
O tas brėkštantis rytas atrodė taip:
Pradėjo lyti. Įėjau į priepirtį, kur jau buvo susigūžę sulaukusieji ryto - šaunūs ir tikri, irgi rytėjantys, gal kiek pavargę, bet švelniai atgaivinti ryto valandų. Po keturių dvidešimt. Prie priepirčio durų sėdi žmogus. Galva nuskusta - tarnauja kariuomenėje. Labai geras ir jautrus. Priepirtyje neveikia lemputė, pro mažą langelį sklinda švelniai švelniai šviesi mėlyna nakties pabaigos švieselė, taip pat ir pro duris. Žmogus gniaužia rankose puodelį su arbata. Arbata, kuri tada virtųsi ne atsigėrimu, o mintimi. Mintimi gerti arbatą. Lauke siaučianti liūtis jau pasiekia priepirčio slenkstelį. Neseniai dar ketinau ten atsisėsti. Šlapia. Žmogus patraukia pėdas nuo ten ir pakiša jas po suoleliu. Žiūri į lauką, į laukus, į ateinančią dieną. Blakstienos ilgos, veidas apšviestas šviesos, o gal jis pats paprasčiausiai šviečia. Vėjas šaldo, vėjas siaučia, bet tas žvilgsnis toks tolimas, perveriantis net lietų. Ech. Visi paukšteliai (žmonės tapo jais, visi visi kiti) paskutinį kartą padainavę dainą apie aušrą nusišypso ir eina miegoti. Paskutiniausią kartą pasižiūrėję į laikrodį. Saulė pakilo. O aš sėdžiu ir nejudu, pakeliu akis, palydžiu tuos išeinančius žvirblius ir zyles akimis, ir įsirausiu į mintis. Žmogus atsigula ant kito suolo ir įsitaiso. "Miegosi čia?" "Taip, turbūt, manu, kad čia." "Tai aš tau savo miegmaišį atiduosiu" "O tai sau turėsi?" "Ne". Ramuma.
Rytas atėjo. Ir tai ne akimirka. Tai... tai jausmas.
Jausmas.
2013 m. birželio 25 d., antradienis
Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Kitiems.
Joninės.
Kaip tėtis juokais pasakė: "Vėl tos Joninės".
Joninės dar kartą.
Jau Joninės.
Norėtųsi šiame garbingame įraše aprašyti ir užrašyti viską. Ir labai konkrečiai. Nes dar ten pagavęs vėjas padaryti, mintyse jau dėliojo sakinius kurie galėtų tapti kokio stipraus romano pradžia... Bet vis nedrįstu taip padaryti, nes žinau, kad galbūt kažkas skaitys ir neabejotinai kažką pagalvos. Man bus gėda, o paslapčia labai smagu. Tad kaip viską "išlieti" kiek poetiškiau? Iš veiksmo padaryti vyksmą, iš veikėjų tik (pa)stebimuosius.
Pirmas vakaras prasideda kiek keistai - senimas (o kartos buvo 4, šie - vyriausi) nusprendė "juokais" prisiminti kokia "valdinga" ir "manipuliuojanti" aš buvau maža... Buvo liūdna, nors tėvai net piktai tvirtina, kad aš per daug jautriai reaguoju - šiame įraše šitą "pastebėjimą" galite pritaikyti kiekviename sakinyje
...
Po to staiga viskas pasisuka... Ant kalno atsisveikinant su tyliai besileidžiančia pavargusia saulele atrodo, kad įsimylėjau. Susižavėjau. Jautrumu, kitokumu ir tikrumu žmogaus. Tuomet viskas vėl sukasi ir dar kartą sukasi - įsimylėjus/meilės žiaurios kančios/"nieko aš neįsimylėjau"/ pavydu/pinu čiobreliu vainiką ir glostau šunį/atseit netikėta, kad vienas toks kiaulystės dėsnis visuomet man apsunkina susiravėjimą/ širdis taškosi/ širdis rami/norisi verkti/viskas taip juokinga. Ir visa tai per 30 min. Ačiū V. ir A., kad mane atlaikė.
Lipam nuo kalno, nes saulę jau pakeitė nuostabi ir baugi tamsa. Žinau, kam iš paskos noriu lipti ir atgal visą kelią dainuoju kvailas dainas. Tikriausiai tik man pačiai juokinga, bet viliuosi, kad kažkas išgirs. Ir nusišypsos.
Po to ėjom per vartus - su kuo vartų pradžioje susitinki - pasibučiuoji ir nueini toliau. Visus tris kartus ne tai, ko labai tikėjausi - skamba juokingai? ir šiaip, kartais atrodydavo šlykštu :D
Tuomet jau grįžę į pirmą tašką nuo kurio viskas ir prasidėjo dieną, netikėtai susipažinom su karta nr. 2 - dešimtokų saujele, kurie buvo nuostabūs! Bandėme prisiminti vieną dainą "Nors turtų aš neturiu/ Tik kvapą šviežio šieno/ Man nereikia namų/ Saulės ir šilto pieno". Neprisiminėme, bet tai pradžiugino. Visą visą naktį grojome ir dainavome prie laužo. Neįtikėtinų atradimų naktis. Jų neįtikėtini balsai, o ypač K., kuris teigė visada dainuojantis užsimerkęs, ir kad jam tai patinka. Neįtikėtina. Visiškas paskendimas žvaigždėse.
Naktis lekia, bandau ją, kaip ir miegą, nugalėti sūriu, o po to pomidorais. Nieko daugiau nesinori. Paragauju vieną supervynuogę - skanu. Sakė, kad jos skonis kaip slyvos! Man tai priminė supervynuoges.
Atgal prie laužo. Klusteliu vienos žmogės, po kiek laiko einančios atsigerti atgal prie sūrio ir pomidorų štabo, ar ji gali pakviesti dar ką nors prie laužo. Ji gana pavydžiai atgal mesteli "ką pakviesti?", nusijuokiu, nors nelabai smagu, paklausiu, kad kodėl ji mane "tardo", tegul pakviečia ką nori. O ji gal nujautė, ko tikiuosi. Bet taip pat tikiuosi, kad nenujautė. Buvo sunku.
Rytėjant ir šviesėjant nesuskaičiuojamą kartą parėjome prie laužo. Vienas nuostabus žmogelis grojo gitara džiazą, o tai buvo gana netikėta. Aš jaučiausi girta po 2 valandos nakties. Tada apsvaigsti nuo visko: mėnulio, minėtų pomidorų, džiaugsmo. Pasakojau, kad briedžiai yra ne kvaili, o smalsūs... Kam buvo įdomu? Bet man buvo svarbu. Ir gal kažkas tyliai nusijuokė.
O visai saulei betekant tyliai kiūtojome priepirtyje, nes saulė kilo užsimerkusi nuo lietaus, pilančio kaip siena. Stebėjau visus. Du kartus nusižiovavau. Stebėjimai (stebėjimas) buvo vertas nuotraukos ar piešinio. Kuris būtų neįkainojamai brangus. Išliko stipriausi, laukėme saulės. Visi ėjo miegoti. Tada atidaviau savo miegmaišį. Ir ilgai bandžiau užmigti, galvodama, kad mane sušildys mintis, kad gal padariau kažką gero. Ačiū Tau, Dieve.
Atėjo rytas. Nelengvas rytas. Kita diena su padūkusiu šurmuliu, todėl nieko apie ją nerašysiu.
Stipriai apsikabinau. Labai stipriai. Išvažiavome.
Tik didelis mėnulis buvo liudininkas visko. Bet gal ir jis nieko nesuprato, ką jautė mano briedžio širdis. Ne kvaila, smalsi.
Kaip tėtis juokais pasakė: "Vėl tos Joninės".
Joninės dar kartą.
Jau Joninės.
Norėtųsi šiame garbingame įraše aprašyti ir užrašyti viską. Ir labai konkrečiai. Nes dar ten pagavęs vėjas padaryti, mintyse jau dėliojo sakinius kurie galėtų tapti kokio stipraus romano pradžia... Bet vis nedrįstu taip padaryti, nes žinau, kad galbūt kažkas skaitys ir neabejotinai kažką pagalvos. Man bus gėda, o paslapčia labai smagu. Tad kaip viską "išlieti" kiek poetiškiau? Iš veiksmo padaryti vyksmą, iš veikėjų tik (pa)stebimuosius.
Pirmas vakaras prasideda kiek keistai - senimas (o kartos buvo 4, šie - vyriausi) nusprendė "juokais" prisiminti kokia "valdinga" ir "manipuliuojanti" aš buvau maža... Buvo liūdna, nors tėvai net piktai tvirtina, kad aš per daug jautriai reaguoju - šiame įraše šitą "pastebėjimą" galite pritaikyti kiekviename sakinyje
...
Po to staiga viskas pasisuka... Ant kalno atsisveikinant su tyliai besileidžiančia pavargusia saulele atrodo, kad įsimylėjau. Susižavėjau. Jautrumu, kitokumu ir tikrumu žmogaus. Tuomet viskas vėl sukasi ir dar kartą sukasi - įsimylėjus/meilės žiaurios kančios/"nieko aš neįsimylėjau"/ pavydu/pinu čiobreliu vainiką ir glostau šunį/atseit netikėta, kad vienas toks kiaulystės dėsnis visuomet man apsunkina susiravėjimą/ širdis taškosi/ širdis rami/norisi verkti/viskas taip juokinga. Ir visa tai per 30 min. Ačiū V. ir A., kad mane atlaikė.
Lipam nuo kalno, nes saulę jau pakeitė nuostabi ir baugi tamsa. Žinau, kam iš paskos noriu lipti ir atgal visą kelią dainuoju kvailas dainas. Tikriausiai tik man pačiai juokinga, bet viliuosi, kad kažkas išgirs. Ir nusišypsos.
Po to ėjom per vartus - su kuo vartų pradžioje susitinki - pasibučiuoji ir nueini toliau. Visus tris kartus ne tai, ko labai tikėjausi - skamba juokingai? ir šiaip, kartais atrodydavo šlykštu :D
Tuomet jau grįžę į pirmą tašką nuo kurio viskas ir prasidėjo dieną, netikėtai susipažinom su karta nr. 2 - dešimtokų saujele, kurie buvo nuostabūs! Bandėme prisiminti vieną dainą "Nors turtų aš neturiu/ Tik kvapą šviežio šieno/ Man nereikia namų/ Saulės ir šilto pieno". Neprisiminėme, bet tai pradžiugino. Visą visą naktį grojome ir dainavome prie laužo. Neįtikėtinų atradimų naktis. Jų neįtikėtini balsai, o ypač K., kuris teigė visada dainuojantis užsimerkęs, ir kad jam tai patinka. Neįtikėtina. Visiškas paskendimas žvaigždėse.
Naktis lekia, bandau ją, kaip ir miegą, nugalėti sūriu, o po to pomidorais. Nieko daugiau nesinori. Paragauju vieną supervynuogę - skanu. Sakė, kad jos skonis kaip slyvos! Man tai priminė supervynuoges.
Atgal prie laužo. Klusteliu vienos žmogės, po kiek laiko einančios atsigerti atgal prie sūrio ir pomidorų štabo, ar ji gali pakviesti dar ką nors prie laužo. Ji gana pavydžiai atgal mesteli "ką pakviesti?", nusijuokiu, nors nelabai smagu, paklausiu, kad kodėl ji mane "tardo", tegul pakviečia ką nori. O ji gal nujautė, ko tikiuosi. Bet taip pat tikiuosi, kad nenujautė. Buvo sunku.
Rytėjant ir šviesėjant nesuskaičiuojamą kartą parėjome prie laužo. Vienas nuostabus žmogelis grojo gitara džiazą, o tai buvo gana netikėta. Aš jaučiausi girta po 2 valandos nakties. Tada apsvaigsti nuo visko: mėnulio, minėtų pomidorų, džiaugsmo. Pasakojau, kad briedžiai yra ne kvaili, o smalsūs... Kam buvo įdomu? Bet man buvo svarbu. Ir gal kažkas tyliai nusijuokė.
O visai saulei betekant tyliai kiūtojome priepirtyje, nes saulė kilo užsimerkusi nuo lietaus, pilančio kaip siena. Stebėjau visus. Du kartus nusižiovavau. Stebėjimai (stebėjimas) buvo vertas nuotraukos ar piešinio. Kuris būtų neįkainojamai brangus. Išliko stipriausi, laukėme saulės. Visi ėjo miegoti. Tada atidaviau savo miegmaišį. Ir ilgai bandžiau užmigti, galvodama, kad mane sušildys mintis, kad gal padariau kažką gero. Ačiū Tau, Dieve.
Atėjo rytas. Nelengvas rytas. Kita diena su padūkusiu šurmuliu, todėl nieko apie ją nerašysiu.
Stipriai apsikabinau. Labai stipriai. Išvažiavome.
Tik didelis mėnulis buvo liudininkas visko. Bet gal ir jis nieko nesuprato, ką jautė mano briedžio širdis. Ne kvaila, smalsi.
2013 m. kovo 15 d., penktadienis
Dievuli mano, kas per šviesios naktys
Nepavyko man Vinco Mykolaičio - Putino nuostabaus eilėraščio išmokti puikiai, o taip norėjau. Gavau 10. Bet žodžius tik sakiau,o taip reikėjo jausti. Norėjosi būti apšviestai tų žvaigždžių iš eilėraščio, matyti tą vertikalią erdve, nuo Dievo iki Dievo, dūmas dūmoti.
Bet štai dabar aš visai kaip rūpintojėlis. Tik naktys tamsios ir vėjuotos, o žvaigždės slepiasi po storu debesų užklotu...
Kažką išaugau, bet, žinoma, neužaugau.
Ai, ką čia kalbėti, rašyti, mąstyti taip sudėtingai, kad negaliu nieko pasakyti. Tikriausiai taip yra dėl to, kad sudėtingiausius dalykus reikia aiškinti paprastai.
Manau, kad sutikti žmonės yra revoliucija ir reformacija - dabar bandymai tapti džiaugsmingu viesulėliu yra sudėtingi, viskas dar atrodė paprasčiau, kol neteko paėjėti trumpos atkarpos per tą žvarbų šiandienos vėją. Visą laiką su drauge juokėmės, kad jau pavasaris, tik tai žiema artinasi, bet ne, vasara jau čia pat, nes jau liepa, o ne birželis ir staiga ateina pavasaris. Visiška nesąmonė. Kokias mes nesąmones kalbėjom, bet buvo juokinga, tačiau juokiantis atrodė, kad į burną pribėga vėjo.
Nieko nebežinau, iš tikrųjų. Taip norisi parašyti ir aprašyti visus džiaugsmus, o ypatingai vieną, kuris yra saulutė širdyje. Bet man pribėga oro į mintis, kai išsižioju kam nors apie tai sakyti. Gal dėl to, kad sakau ir visa tai atsimuša. Kaip bebandytum. Nes tiek daug žmonių visiškai neempatiški, jiems patinka, kai kokios nors jautrios ir tylios kalbos atsimuša į jų širdį, šneka apie tai, kaip Afrikos vaikais neturi ko valgyti ir kaip mums gerai, kad mes turim. Bet net neabejoju, kokie nuoširdūs yra Afrikos vaikai, ir kaip mums vienodai yra žmonės su kuriais susitinkam. Gaila jiems net nusišypsoti. Bjauru.
Man liūdna, suprantu visus Rūpintojėlius koplytėlėse ant kelio.
Būkim ir džiaukimės.
Vis dėlto.
2013 m. vasario 27 d., trečiadienis
Stabtelėjimai
Daug visko įvyko. Bet visada didelis džiaugsmas susideda iš mažyčių menkniekiukų.
Tie stabtelėjimai. Kai lekime kažkas sustoja ir nusišypso. Sako "Labas" ir šypsosi. Gal po to
kvailokai jaučiasi, galvoja, ar aš kvailas, kad šypsausi. Bet tai labai pradžiugina.
Kai pasako "tai iki" tada stabteli ir taria: "Ugne". Ir tu žinai, kad ta trumpa sustojimo akimirka buvo žiūrėjimo ir galvojimo. Kažkas apie tave pamąsto, kažkas pažiūri, kad plaukai susivėlę, arba, kad akys didelės.
Vienas iš klasiokų, kurie yra tokie, kokia pati niekada netapčiau, pasakė, kad pažiūrėčiau, kaip jo bendrasuolės pratybose susiliejus markeriui atsirado Rio de Žaneiro Jėzaus siluetas. Ir kai man parodė, pagalvojau, kad visi esam vaikai - smalsūs ir besistebintys.
Kai viena puiki, bet aštri kaip žvaigždės kampas, mergina, pasakė, kad visi mane myli. Keista. Tada sustojo laikas, atrodė, kad sustojo. Niekad apie tai nebuvau net pagalvojusi.
Kai prieš maisto palaiminimą rekolekcijose, vienas berniukas prieš giesmę įsipylė lašiuką kompoto ir padėjo ant stalo, pradėjus dainuoti. Tada susižvalgėm su Paulium ir nusijuokėm. Tai irgi menkniekiukas, bet didžiulis džiaugsmas.
Ir dar. parašysiu dar. dabar einu valgyti sriubos.
Tie stabtelėjimai. Kai lekime kažkas sustoja ir nusišypso. Sako "Labas" ir šypsosi. Gal po to
kvailokai jaučiasi, galvoja, ar aš kvailas, kad šypsausi. Bet tai labai pradžiugina.
Kai pasako "tai iki" tada stabteli ir taria: "Ugne". Ir tu žinai, kad ta trumpa sustojimo akimirka buvo žiūrėjimo ir galvojimo. Kažkas apie tave pamąsto, kažkas pažiūri, kad plaukai susivėlę, arba, kad akys didelės.
Vienas iš klasiokų, kurie yra tokie, kokia pati niekada netapčiau, pasakė, kad pažiūrėčiau, kaip jo bendrasuolės pratybose susiliejus markeriui atsirado Rio de Žaneiro Jėzaus siluetas. Ir kai man parodė, pagalvojau, kad visi esam vaikai - smalsūs ir besistebintys.
Kai viena puiki, bet aštri kaip žvaigždės kampas, mergina, pasakė, kad visi mane myli. Keista. Tada sustojo laikas, atrodė, kad sustojo. Niekad apie tai nebuvau net pagalvojusi.
Kai prieš maisto palaiminimą rekolekcijose, vienas berniukas prieš giesmę įsipylė lašiuką kompoto ir padėjo ant stalo, pradėjus dainuoti. Tada susižvalgėm su Paulium ir nusijuokėm. Tai irgi menkniekiukas, bet didžiulis džiaugsmas.
Ir dar. parašysiu dar. dabar einu valgyti sriubos.
2013 m. vasario 15 d., penktadienis
Viskas yra nepaprasta
Labas vakaras gerbiami klausytojai, primenu, kad mūsų laidoje šį vakarą kalbamės su Ugne. Šiandienos klausimas: "Kas vyksta?". Jeigu norite pasisakyti šiuo klausimu - skambinkite dviračio skambučiu.
Girdžiu, kad apačioje žmonės šnekasi. Ateina svečiai, jų daug, užsidarau kambario duris. Tas jų šnekėjimo garsas tik ir prašosi būti negirdimu. Galvoje tiek minčių, kad tas, kokių 9 žmonių klegesys varo iš proto.
Pro lango kamputį pučia. Žiema lenda į mano inkilėlį, šaldo ranką, šoną ir galvą. Nuostabios tulpės ant stalo geria vandenį iš vazos. Bijau, kad jos nesušaltų. Supratau kad kai šalta, tai niekas net nesiruošia sušildyti. Arba šalk arba bandyk sušilti. Megztinis padeda, tik ne širdžiai , kuri yra panašesnė ne į ledo luitą o į kelmo skiedrą.
Prašau, tik niekas neužeikite į mano kambarį jo "apžiūrėti" ar pasisveikinti. Vis užeina į mane ir į mano pasaulį kas nors, o po to išskrenda raketa kitur. Turistai, tie tikrieji turistai. Kas jiems iš tų atsiminimų, kaip buvo, kai prisijaukino Ugnę, tarsi ji būtų laukinė. Draugės bloge perskaičiau, kad ji man atseit nebereikalinga, nors taip norėjo [man] padėti. Nors taip norėjo prisijaukinti naminį žvėrelį. Tikri japonų turistai, tie žmonės. Nepasilieka tavyje savo noru, tik pasiima visą ką galima. Yra tai, ko negalima pasiimti. Bet tau norisi atiduoti viską tam, kuriuo žaviesi.
Tuštuma. Pilvas irgi tuščias, Gavėnia. Ne dėl jos nepavalgiau, tai ir yra blogai. Kažkokia tuštuma ir susitikus su "draugais", kaip kiekvieną penktadienį. O tie draugai irgi yra turistai. Štai kaip juos pavadinsiu.
Nežinau ko norėti. Kažko trūksta. Jau kažką suvalgiau - panašu trūksta ne to. Žinau, kad trūksta meilės, bet tai nesvarbu. Trūksta kažko paprasto. O paprasto tik todėl, kad tik tai ir yra nepaprasta ir labai ypatinga. Mano namai tebėra mano kambarys. Visur kitur svečiai. Svečiai kartais būna tie turistai, kurie fotografuoja ne tik pastatus, bet ir žmones.
Radijo laidą šį vakarą baigiame. Ačiū klausytojams, malonaus muzikinės programos klausymo.
Nieko nepasakiau ką norėjau.
Girdžiu, kad apačioje žmonės šnekasi. Ateina svečiai, jų daug, užsidarau kambario duris. Tas jų šnekėjimo garsas tik ir prašosi būti negirdimu. Galvoje tiek minčių, kad tas, kokių 9 žmonių klegesys varo iš proto.
Pro lango kamputį pučia. Žiema lenda į mano inkilėlį, šaldo ranką, šoną ir galvą. Nuostabios tulpės ant stalo geria vandenį iš vazos. Bijau, kad jos nesušaltų. Supratau kad kai šalta, tai niekas net nesiruošia sušildyti. Arba šalk arba bandyk sušilti. Megztinis padeda, tik ne širdžiai , kuri yra panašesnė ne į ledo luitą o į kelmo skiedrą.
Prašau, tik niekas neužeikite į mano kambarį jo "apžiūrėti" ar pasisveikinti. Vis užeina į mane ir į mano pasaulį kas nors, o po to išskrenda raketa kitur. Turistai, tie tikrieji turistai. Kas jiems iš tų atsiminimų, kaip buvo, kai prisijaukino Ugnę, tarsi ji būtų laukinė. Draugės bloge perskaičiau, kad ji man atseit nebereikalinga, nors taip norėjo [man] padėti. Nors taip norėjo prisijaukinti naminį žvėrelį. Tikri japonų turistai, tie žmonės. Nepasilieka tavyje savo noru, tik pasiima visą ką galima. Yra tai, ko negalima pasiimti. Bet tau norisi atiduoti viską tam, kuriuo žaviesi.
Tuštuma. Pilvas irgi tuščias, Gavėnia. Ne dėl jos nepavalgiau, tai ir yra blogai. Kažkokia tuštuma ir susitikus su "draugais", kaip kiekvieną penktadienį. O tie draugai irgi yra turistai. Štai kaip juos pavadinsiu.
Nežinau ko norėti. Kažko trūksta. Jau kažką suvalgiau - panašu trūksta ne to. Žinau, kad trūksta meilės, bet tai nesvarbu. Trūksta kažko paprasto. O paprasto tik todėl, kad tik tai ir yra nepaprasta ir labai ypatinga. Mano namai tebėra mano kambarys. Visur kitur svečiai. Svečiai kartais būna tie turistai, kurie fotografuoja ne tik pastatus, bet ir žmones.
Radijo laidą šį vakarą baigiame. Ačiū klausytojams, malonaus muzikinės programos klausymo.
Nieko nepasakiau ką norėjau.
2013 m. vasario 12 d., antradienis
Šokiai ir šokiai
Šią naktį sapnavau tokį sapną. Mane vienas žmogelis pakvietė pašokti lindyhopą. Aš pasakiau turinti dvi meškos, ar kokio tai nerangaus gyvūno kojas, bet... sutikau. Ir tuomet su kažkokia raudonai juoda "retro" suknele atsidūriau kažkur šokiuose. Susėdus ant kėdžių, po Undinėlės ir Eglės žalčių raganų ir dar kitų, su labai neįprastais perukais "intro", visi pradėjo šokti. Pamačiau mane pakvietusio žmogaus draugę, ji man nusišypsojo. Apsidžiaugiau, kad tas žmogelis tikriausiai šokti pakvies ją, bet man pradėjo moti galvą ir sakyti "Ugnę, varom šokti". O aš: "Nemoku, ai, gal neisiu". Ir mes šokom. Kadangi tas žmogelis aukštas, o ypatingai sapne, tai man nereikėjo mokėti daug žingsnelių, ypač svingo įžangos, nes kojom tik kartais priliesdavau žemę. O po to išgirdau kažką labai gero ir gražaus. Iš to, puikiai šokančio lindyhopą!
http://www.youtube.com/watch?v=geB0es98uKE
Pirmadienį iš tiesų sutikau tą žmogelį. Ir visa ką pakalbėjom, tai buvo nejauki tyla ir taigaljaueinamirvėltavesutikom šypsena.
O visa kita, kad šiandien atsitiko gero turi gyventi kitam įraše. Į šitą jau nebetelpa. Į šitą dar galima pridėti truputį žvaigždžių.
http://www.youtube.com/watch?v=geB0es98uKE
Pirmadienį iš tiesų sutikau tą žmogelį. Ir visa ką pakalbėjom, tai buvo nejauki tyla ir taigaljaueinamirvėltavesutikom šypsena.
O visa kita, kad šiandien atsitiko gero turi gyventi kitam įraše. Į šitą jau nebetelpa. Į šitą dar galima pridėti truputį žvaigždžių.
2013 m. vasario 3 d., sekmadienis
2013 m. sausio 27 d., sekmadienis
Bliugrasas
Mano mažoji pusseserytė stovi prie stalo ir pilsto kefyrą iš vienos stiklinės į kitą. Tada jo atsigeria, po nosim atsiranda kefyriniai ūsai.
Viskas yra gražu. tas augimas. Jis toks neįtikėtinas ir toks smagus. Kaip seneliai nervinosi dėl batų šepečiu "iššukuotos" raufonos sofos.
Puskė pribėga prie manęs ir klausia "nori tu?" abiem rankom tiesdama kefyrą.
Visi be perstojo jaudinasi dėl nesugadintų žmonių. Kurie nori paspausti visus mygtukus, paglostyti visus triušius ir už uodegos patampyti visas kates. Kurie klykia iš smagumo.
Mažylė atneša rauginto agurko galiuką ir klausia ar noriu paragauti.
Suprantu, kad aš augu su ja. Anksčiau, kai tas augimas nebuvo matuojamas širdiniais centimetrais, tai ir nepastebėdavau. Kai pusseserė knisdavo visas spinteles, kartu su visais bėgdavau jos stabdyti ir krauti daiktus tvarkingai atgal.
- - -
Penktadienis buvo šaltas, bet saulė kuri jau šildo kutendama atėjo. Sugrįžo namo, saulutė.
O visų geriausia buvo tai, kad vienas žmogelėnas pasakė "ačiū" dėl to, apie ką net negalvojau. Ir buvo nepakartojamai miela. va, tai yra meilė. Tiksliau, čia visai ne meilė. Ne.
Dievas ateina.
2013 m. sausio 18 d., penktadienis
Aš išmoksiu
Suprantu, kad dar daug ko nemoku.
Gera nemokėti, nes tada džiaugiesi galėdamas išmokti.
Aš išmoksiu groti kantri ukulele,
Išmoksiu būti ir turėti kažką nematomo,
Išmoksiu kurti tai ko nepamiršiu,
Išmoksiu jaukumą paversti neerzinančiu,
Būti rimta, susikaupusi, nesvaidysiu daiktų į šonus.
Saugosiu ką sužinojau ir nepamesiu,
Vasarą lyjant bėgiosiu basom kojom,
O grįžus į sodo namelį persirengsiu sausus drabužius,
tai irgi atrodo rimta.
Negaudysiu varlių, uostysiu žydinčias obelis.
Aš išmoksiu būti Ugne net skinant serbentus.
Nevaikysiu didelių suaugusių atnešti man šakučių,
Išmoksiu būti skruzdėliuku, išmoksiu nešti didelį mažą šapelį,
Gyvensiu ir džiaugsiuosi mažais dalykais,
Išmoksiu jais pasidalinti,
Išmoksiu sakyti "labas" kai nedrąsu.
Spindėsiu ten jei spindėsiu čia...
Ir atvirkščiai.
Tik palikit viską kaip buvę ir aš lauksiu, kol tai taps. \
Su meile, pavėjui.
Gera nemokėti, nes tada džiaugiesi galėdamas išmokti.
Aš išmoksiu groti kantri ukulele,
Išmoksiu būti ir turėti kažką nematomo,
Išmoksiu kurti tai ko nepamiršiu,
Išmoksiu jaukumą paversti neerzinančiu,
Būti rimta, susikaupusi, nesvaidysiu daiktų į šonus.
Saugosiu ką sužinojau ir nepamesiu,
Vasarą lyjant bėgiosiu basom kojom,
O grįžus į sodo namelį persirengsiu sausus drabužius,
tai irgi atrodo rimta.
Negaudysiu varlių, uostysiu žydinčias obelis.
Aš išmoksiu būti Ugne net skinant serbentus.
Nevaikysiu didelių suaugusių atnešti man šakučių,
Išmoksiu būti skruzdėliuku, išmoksiu nešti didelį mažą šapelį,
Gyvensiu ir džiaugsiuosi mažais dalykais,
Išmoksiu jais pasidalinti,
Išmoksiu sakyti "labas" kai nedrąsu.
Spindėsiu ten jei spindėsiu čia...
Ir atvirkščiai.
Tik palikit viską kaip buvę ir aš lauksiu, kol tai taps. \
Su meile, pavėjui.
2013 m. sausio 14 d., pirmadienis
Švelnūs persikai
Bet aš apie juos rimtai - tai, kad jie švelnūs, reiškia, kad jie yra geranoriški. Tai mane žavi. Visada jaukūs, truputį sumišę ir pasimetę ir vis kikenantys žmonės yra kaip švelnūs persikai. O persikai man patinka. Kai atsikandi jų "kailio" liežuvis kažkaip keistais tampa švitriniu popierium ir nenorėdamas daugiau patirti to keisto jausmo, vartalio burnoje atkąstą gabalėlį ir sukramtęs nuriji. Ak, kol pasaulyje bus tiek kvailokai juokingų smulkmenų, kurias patiriame visi, tik kai kas nors aprašo pagalvoji, kad "neįtikėtina, tas žmogėnas ir tai žino". Tos mažos dalelės yra didelės paslaptys.
-Jeigu esi gana jautrus žmogus, būdamas pažįstamų rate vykstant pokalbiui, sausainį nuo stalo išdrįstu paimti, tik kai visi garsiai juokiasi, diskutuoja ar ginčijasi ir bandai greitai sukramtyti. Na, pats to "greičio" tuomet nepastebi, bet kai erdvėje įsivyrauja ramybė, jautiesi toks tylos drumstėjas ir galvoji, kad tavo kramtymo garsas tiesiog verčia visus užsikimšti ausis nuo tų traškių dažnių, jis toks garsus, kad tylą suskaldo į daug mažų šukelių.
-Kai valgai šituos sausainius, pirmiausiai nuvalgai šokoladą, tada sausainį ir pergalingai iškėlęs į viršų žele skritulį, suvalgai ir jį.
Net keista, kad dabar sugalvojau tik dvi mažas "ir-aš-taip-darau" paslaptis. Bet tai lyg ir įrodymas, kad jos užklumpa netikėtai ir pradžiugina atradus. Gal ir aš ką nors pradžiuginsiu. Su tais trisluoksniais sausainiais gal pradžiuginsiu Liucę. Jau kokius 7 kartus esame apsidžiaugusios, kai nuo stalo nučiupusios tokį sausainį pradedam valgyti vienodai :)
Tai va. Pasaulis toks gražus, nes jis jaukus ir juokingas. Mano manymu pasaulio pabaiga yra asmeninė - tai nemokėjimas matyti mažų dalelių, kurios džiugina.
Beje, manau, kad jau nebebijau mėnulio.
Taigi nuo scenos mojuoju Jonui, kuris 9 km bėgimą ketina nušokinėti ant vienos kojos, Gabrielei, kurios akys atrodo kaip džiaugsmingos neatrastos planetos, Godai, kuri paslapčia žavisi Hariu Poteriu, Liucytei, su kuria smagiai kertam tuos laimingus sausainius, mamai, tėčiui, kurie sakė mylės mane, kad ir būčiau briedžiu, ir tam pačiam briedžiui, kurio didžiausia svajonė, kad jam kas pamojuotų nuo scenos.
Nulipu nuo pakylos, viskas vis tiek gražu, nulipus esi dar arčiau žydinčių obelų, kurios dabar, kaip ką tik prisiminiau nežydi. Bet, ak, viskas labai gera...
2013 m. sausio 8 d., antradienis
Aštriadantės
Žvaigždės žvaigždės, aštriadantės.
"Remember how the stars stole the night away" dainuoja "Earth, Wind and Fire". Tikrai, dabar labiausiai už viską norėčiau tysoti ant žolės su nuostabiais žmonėmis ir žiūrėti į žvaigždes. Nežinau, kur matyti koks žvaigždynas, bet tas didelis dangaus skliautas priverčia tave jaustis maža dulkele vistoje. Nieko nėra geresnio už tą jausmą, kai žiūri į žvaigždes.
Vis bandau sukurti eilėraštį apie tai kaip žvaigždės nukritusios nudegina ir duria, kaip rašė R. Bredberis. Kai parašau posmelį ir jį triskart perskaitau, net nesuprantu, kaip man pavyko taip banaliai parašyti... ir toliau bandau kažkokiais jaukias žodžiais apsakyti, kad romantiška, kai žvaigždėm sninga, bet jos tokios karštos ir dygios, nukrenta ir spindi kur už krūmo.
Vakar baigiasi mano įsimylėjimas, staiga mane paliko (jausmas paliko), be jokios priežasties. Buvo nelengva išlaikyti, jis (cha, įsimylėjimas, aišku) labai smarkiai ir netikėtai skaudžiai trenkė durimis, bet džiaugiuosi už tą, kuriame apsigyveno tai. Taigi šiandien vis ieškau kuo užpildyti tą likusią skylę. Vakar vakare, tiesa jaučiausi paaugus 4cm, jei taip būtų jau atsibudus rytą, labai džiaugčiausi. Bet aišku, nors jei kada nors pasieksiu 183cm, vistiek liksiu ta mažas dalelė dalelytė po žvaigždžių apkabinimu. Ak.
"Fly me to the moon", sutinku su Diana Krall. Mano draugė :)
"Remember how the stars stole the night away" dainuoja "Earth, Wind and Fire". Tikrai, dabar labiausiai už viską norėčiau tysoti ant žolės su nuostabiais žmonėmis ir žiūrėti į žvaigždes. Nežinau, kur matyti koks žvaigždynas, bet tas didelis dangaus skliautas priverčia tave jaustis maža dulkele vistoje. Nieko nėra geresnio už tą jausmą, kai žiūri į žvaigždes.
Vis bandau sukurti eilėraštį apie tai kaip žvaigždės nukritusios nudegina ir duria, kaip rašė R. Bredberis. Kai parašau posmelį ir jį triskart perskaitau, net nesuprantu, kaip man pavyko taip banaliai parašyti... ir toliau bandau kažkokiais jaukias žodžiais apsakyti, kad romantiška, kai žvaigždėm sninga, bet jos tokios karštos ir dygios, nukrenta ir spindi kur už krūmo.
Vakar baigiasi mano įsimylėjimas, staiga mane paliko (jausmas paliko), be jokios priežasties. Buvo nelengva išlaikyti, jis (cha, įsimylėjimas, aišku) labai smarkiai ir netikėtai skaudžiai trenkė durimis, bet džiaugiuosi už tą, kuriame apsigyveno tai. Taigi šiandien vis ieškau kuo užpildyti tą likusią skylę. Vakar vakare, tiesa jaučiausi paaugus 4cm, jei taip būtų jau atsibudus rytą, labai džiaugčiausi. Bet aišku, nors jei kada nors pasieksiu 183cm, vistiek liksiu ta mažas dalelė dalelytė po žvaigždžių apkabinimu. Ak.
"Fly me to the moon", sutinku su Diana Krall. Mano draugė :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)