Sveplas irasas asmenybems pamineti

Vasara buvo gera. Idomi, o kartais nuobodi. Bet dazniausiai tiesiog neitiketina. Sakyciau nepakartojama. Tai tikrai labai geras zodis apibudinimui. Nesinori pakartoti tai kas nutiko prasto, norisi dar ir dar kas nutiko gero, bet tikiuosi, kad nepakartosiu viso to, zengsiu lipsiu kopsiu tolyn ir lauksiu nauju nutikimu :)
Si karta noriu pasidalinti sia vasara sutiktomis ar pazintomis asmenybemis. Tokiu zmoniu negalima skincioti didelem spalvingom puokstem, jie itraukti i raudonaja knyga, bet retkarciais nedrasiai pauostyti verta :) Taigi:

Vytukas: taip ir isivaizdavau mazaji princa. Matanti sirdimi tai ko nemato kiti, prisijaukinanti visus ir visada bunanti ir esanti. Ir dykumoj. O svabiausia tada, kai visi jau visiskai bejegiai, jis vistiek islieka mazuoju pincu. Geriau uz ji pazinojau jo zalia svarka, bet tuo didziuojuosi... Net  Antoine Marie Jean-Baptiste Roger, comte de Saint Exupéry negalvojo, kad mazasis princas is savo planetos sugris vel.

Justina: mazojo princo sese, pilna sirdim visokio gerumo juo dalyjasi ir dziaugiasi. Kai verkia, visiek dalinasi gerumu. Sako: imk ir turek, laikyk. Pastebinti ir ilgai stebinti, viska taip rimtai pasakanti ir pasidalinanti. Aciu Dieve, kad su ja susitikau. O ji atsisveikinant irgi patvirtino "Susitiksim"...

Matas: zmogus, kurio grazus tautrubiai ir sirdis grazi. Atlapa, tikriausiai, noretusi ten ikristi.

Milda: pussesere, kuria sia vasara atradau is anksto. Tokia kitokia nei as, visai visai kitokia. Bet kartu ir tokia panasi, su ja taip gera prisiminti ir vel ka nors padaryti, kad butu gera prisiminti. Su kuria sode nakvoti nebaisu. Ji kaip gele - lepi kvapnioji orchideja, kurios nuskinti nedristi.

Atene: maza mergaiciuke, kazkur vis begiojanti ir besikvatojanti. Visai nesugadinta ir smalsi kaip balandis. Bijo skruzdeliu, tik ne beribes banguotos juros. Gera buvo isgirsti "Ugne, einam pazaisti?" :)

Martynas: garbanotas. Pradejau klausyti pink floidu ir dar liaudies dainu ismokau. Labai juokingas, bet ir rimtas, pagonis, su kuriuo didziulej virtuveje privalu gincytis del tikejimo (laimeti man irgi privaloma). O sudauzius desimt kiausiniu, gausi komplimenta, kad puikiai zvejoji lukstus :)

Akvile: princese karalaite, Exupery sukurta roze. Poete, paslapcia kazkur eiliuojanti, suaugusi ir rimta kalbininke, bet kartu maza mergaite, pustu sijonu, svieciant zvaigzdems tyrinejanti ar i ja isismelke kaimas...

Gabriele: mergina odine striuke, kuri zino visas zoleles ir kartu su manim nepasididziuoja atlikti eksperimentu apie muiluojancius ziedelius (apie putoksli), bosiste, kuria kaip ir mane gasdina ant suoliuko sedintys rustaveidziai. Ji net moka pelynais atbaidyti blusas klausantis led zeppelin ir krapstineti reta velnio barzda dziazui skambant.

Ašaros riedėjo per riestą nosį

Žiūriu į dangų, nežinau ar tiksliai ten yra Dievas, nes už to mėlynumo kažkur prasideda tamsa, kuri spaudžia tavo krūtinę, vakuumas, kurio tu negali įkvėpti. Ir visokie kosmonautai turi būti išbandyti baisias karuseles prieš kildami į kosmoso platybes. O kai žiūriu į žmogų, kurio krūtinę spaudžia ašaros, o džiaugsmo jam sunku įkvėpti, neabejoju, kad pavojingų treniruoklių jis nebuvo išbandęs. Bet tada tiksliai žinau, kad Dievas yra su juo.

Antras žmogus šią vasarą paskendo beveik mano akyse. Bet praradimai yra atradimams - tik nuo šiandien, Dieve, siūlau atradimus be praradimų. Neliūdėkim. Visi danguje susitiksim :)