Ir niekaip nepamiršiu to auštančio ryto

Akimirkos nebūtinai yra vienas mirksnis. Ir joms net netinka šis pavadinimas, jeigu kalbame apie TAS ->
Jeigu kalbame apie tas, kai jos ilgos, kai jas bandai įkvėpti, kai jas bandai pajusti, išsaugoti, pasiimti, atgnybti gabalėlį kitiems - pasidalinti.

Jas taip skubame pajusti, nes nujaučiame nutrūkimą. Išėjimą iš jų. Neisiu neisiu, pabūsiu. Net užsimaniau, kad 24 valandos būtų ištisas brėkštantis rytas. Vėl Joninės, o gal Rasos. Tam rytui tiko Rasos, lietumi prausiančios vasarines žoles ir čiobrelius, paliekančios smulkius lašiukus, kurie kutena tavo pėdas rytą, kai dar visi miega, o tu vienas skubi. Kažkur nulėkti, kažką pasiimti, ką nors padaryti... Ir išgirsti paukščius. Ir vėl ketini juos pasilikti, pasilikti jų balsus, žinai, kad tu juos dar girdėsi savo gyvenime. Žinai, bet tas rytas, kuriam jie skiria koncertą, kurio metu jie ieško artimųjų yra vienas. Pabandykim išsaugoti.

Vakar, apie pirmą valandą nakties, kai jau antra valanda atmerktomis akimis žiūrėjau į šviesų stačiakampį lango atšvaitą ant lubų, mintyse bandžiau susidėlioti visas pasiliktas akimirkas, visus tuos mirktelėjimus. Jaučiausi tarsi žmogus mėtantis milijonus prirašytų lapų aplink save. Mėtantis ir žiūrintis kaip jie krenta vis kiek pakeisdami savo vietą. Šiur šiur, netvarka, niekas nesusideda. Atsidūsti ir pradedi skaityti kas ten parašyta. Ir tu savyje, tu jau tuose lapuose ir juose yra kažkas fantastiško... Taigi, tada, mintyse bemėtant tuos lapus, niekaip negalėjau užmigti dar kokią valandą. Tuomet prisiminiau žodį "koldūnas" ir pradėjau juoktis. Chi chi, m i e l a s išprotėjimas.

O tas brėkštantis rytas atrodė taip:
Pradėjo lyti. Įėjau į priepirtį, kur jau buvo susigūžę sulaukusieji ryto - šaunūs ir tikri, irgi rytėjantys, gal kiek pavargę, bet švelniai atgaivinti ryto valandų. Po keturių dvidešimt. Prie priepirčio durų sėdi žmogus. Galva nuskusta - tarnauja kariuomenėje. Labai geras ir jautrus. Priepirtyje neveikia lemputė, pro mažą langelį sklinda švelniai švelniai šviesi mėlyna nakties pabaigos švieselė, taip pat ir pro duris. Žmogus gniaužia rankose puodelį su arbata. Arbata, kuri tada virtųsi ne atsigėrimu, o mintimi. Mintimi gerti arbatą. Lauke siaučianti liūtis jau pasiekia priepirčio slenkstelį. Neseniai dar ketinau ten atsisėsti. Šlapia. Žmogus patraukia pėdas nuo ten ir pakiša jas po suoleliu. Žiūri į lauką, į laukus, į ateinančią dieną. Blakstienos ilgos, veidas apšviestas šviesos, o gal jis pats paprasčiausiai šviečia. Vėjas šaldo, vėjas siaučia, bet tas žvilgsnis toks tolimas, perveriantis net lietų. Ech. Visi paukšteliai (žmonės tapo jais, visi visi kiti) paskutinį kartą padainavę dainą apie aušrą nusišypso ir eina miegoti. Paskutiniausią kartą pasižiūrėję į laikrodį. Saulė pakilo. O aš sėdžiu ir nejudu, pakeliu akis, palydžiu tuos išeinančius žvirblius ir zyles akimis, ir įsirausiu į mintis. Žmogus atsigula ant kito suolo ir įsitaiso. "Miegosi čia?" "Taip, turbūt, manu, kad čia." "Tai aš tau savo miegmaišį atiduosiu" "O tai sau turėsi?" "Ne". Ramuma.

Rytas atėjo. Ir tai ne akimirka. Tai... tai jausmas.

Jausmas.

Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Kitiems.

Joninės.
Kaip tėtis juokais pasakė: "Vėl tos Joninės".
Joninės dar kartą.
Jau Joninės.

Norėtųsi šiame garbingame įraše aprašyti ir užrašyti viską. Ir labai konkrečiai. Nes dar ten pagavęs vėjas padaryti, mintyse jau dėliojo sakinius kurie galėtų tapti kokio stipraus romano pradžia... Bet vis nedrįstu taip padaryti, nes žinau, kad galbūt kažkas skaitys ir neabejotinai kažką pagalvos. Man bus gėda, o paslapčia labai smagu. Tad kaip viską "išlieti" kiek poetiškiau? Iš veiksmo padaryti vyksmą, iš veikėjų tik (pa)stebimuosius.

Pirmas vakaras prasideda kiek keistai - senimas (o kartos buvo 4, šie - vyriausi) nusprendė "juokais" prisiminti kokia "valdinga" ir "manipuliuojanti" aš buvau maža... Buvo liūdna, nors tėvai net piktai tvirtina, kad aš per daug jautriai reaguoju - šiame įraše šitą "pastebėjimą" galite pritaikyti kiekviename sakinyje
...

Po to staiga viskas pasisuka... Ant kalno atsisveikinant su tyliai besileidžiančia pavargusia saulele atrodo, kad įsimylėjau. Susižavėjau.  Jautrumu, kitokumu ir tikrumu žmogaus. Tuomet viskas vėl sukasi ir dar kartą sukasi -  įsimylėjus/meilės žiaurios kančios/"nieko aš neįsimylėjau"/ pavydu/pinu čiobreliu vainiką ir glostau šunį/atseit netikėta, kad vienas toks kiaulystės dėsnis visuomet man apsunkina susiravėjimą/ širdis taškosi/ širdis rami/norisi verkti/viskas taip juokinga. Ir visa tai per 30 min. Ačiū V. ir A., kad mane atlaikė.

Lipam nuo kalno, nes saulę jau pakeitė nuostabi ir baugi tamsa. Žinau, kam iš paskos noriu lipti ir atgal visą kelią dainuoju kvailas dainas. Tikriausiai tik man pačiai juokinga, bet viliuosi, kad kažkas išgirs. Ir nusišypsos.

Po to ėjom per vartus - su kuo vartų pradžioje susitinki - pasibučiuoji ir nueini toliau. Visus tris kartus ne tai, ko labai tikėjausi - skamba juokingai? ir šiaip, kartais atrodydavo šlykštu :D

Tuomet jau grįžę į pirmą tašką nuo kurio viskas ir prasidėjo dieną, netikėtai susipažinom su karta nr. 2 - dešimtokų saujele, kurie buvo nuostabūs! Bandėme prisiminti vieną dainą "Nors turtų aš neturiu/ Tik kvapą šviežio šieno/ Man nereikia namų/ Saulės ir šilto pieno". Neprisiminėme, bet tai pradžiugino. Visą visą naktį grojome ir dainavome prie laužo. Neįtikėtinų atradimų naktis. Jų neįtikėtini balsai, o ypač K., kuris teigė visada dainuojantis užsimerkęs, ir kad jam tai patinka. Neįtikėtina. Visiškas paskendimas žvaigždėse.

Naktis lekia, bandau ją, kaip ir miegą, nugalėti sūriu, o po to pomidorais. Nieko daugiau nesinori. Paragauju vieną supervynuogę - skanu. Sakė, kad jos skonis kaip slyvos! Man tai priminė supervynuoges.

Atgal prie laužo. Klusteliu vienos žmogės, po kiek laiko einančios atsigerti atgal prie sūrio ir pomidorų štabo, ar ji gali pakviesti dar ką nors prie laužo. Ji gana pavydžiai atgal mesteli "ką pakviesti?", nusijuokiu, nors nelabai smagu, paklausiu, kad kodėl ji mane "tardo", tegul pakviečia ką nori. O ji gal nujautė, ko tikiuosi. Bet taip pat tikiuosi, kad nenujautė. Buvo sunku.

Rytėjant ir šviesėjant nesuskaičiuojamą kartą parėjome prie laužo. Vienas nuostabus žmogelis grojo gitara džiazą, o tai buvo gana netikėta. Aš jaučiausi girta po 2 valandos nakties. Tada apsvaigsti nuo visko: mėnulio, minėtų pomidorų, džiaugsmo. Pasakojau, kad briedžiai yra ne kvaili, o smalsūs... Kam buvo įdomu? Bet man buvo svarbu. Ir gal kažkas tyliai nusijuokė.

O visai saulei betekant tyliai kiūtojome priepirtyje, nes saulė kilo užsimerkusi nuo lietaus, pilančio kaip siena. Stebėjau visus. Du kartus nusižiovavau.  Stebėjimai (stebėjimas) buvo vertas nuotraukos ar piešinio. Kuris būtų neįkainojamai brangus. Išliko stipriausi, laukėme saulės. Visi ėjo miegoti. Tada atidaviau savo miegmaišį. Ir ilgai bandžiau užmigti, galvodama, kad mane sušildys mintis, kad gal padariau kažką gero. Ačiū Tau, Dieve.

Atėjo rytas. Nelengvas rytas. Kita diena su padūkusiu šurmuliu, todėl nieko apie ją nerašysiu.

Stipriai apsikabinau. Labai stipriai. Išvažiavome.

Tik didelis mėnulis buvo liudininkas visko. Bet gal ir jis nieko nesuprato, ką jautė mano briedžio širdis. Ne kvaila, smalsi.