Kas kartą prieš ką nors parašydama į šią mistišką ir jaukią vietą tenka didelė atsakomybė sugalvoti pavadinimą. Įrašo pabaigoje, kai įtemptas siužetas (parašiau ir pati juokiuosi :D) pasiekia atomazgą lyg ilgą ramią upę vis tekančia kasdienybėje suprantu, kad neparašiau nieko, kas būtų susiję su pavadinimu. Kartais atsitinka taip, kaip būna retai ir įvyksta netikėtai - paskutinė mintis, vienintelė susijusi su pavadinimu yra auksinė. Ji iškrenta iš konteksto, su niekuo nesusijusi, jos turinys nepamoko, tai nėra citata, kurią kartotume tam tikrose situacijose, ji tiesiog puikiai tinkanti pavadinimui. Ir štai - šiandien - švelnūs persikai.
Bet aš apie juos rimtai - tai, kad jie švelnūs, reiškia, kad jie yra geranoriški. Tai mane žavi. Visada jaukūs, truputį sumišę ir pasimetę ir vis kikenantys žmonės yra kaip švelnūs persikai. O persikai man patinka. Kai atsikandi jų "kailio" liežuvis kažkaip keistais tampa švitriniu popierium ir nenorėdamas daugiau patirti to keisto jausmo, vartalio burnoje atkąstą gabalėlį ir sukramtęs nuriji. Ak, kol pasaulyje bus tiek kvailokai juokingų smulkmenų, kurias patiriame visi, tik kai kas nors aprašo pagalvoji, kad "neįtikėtina, tas žmogėnas ir tai žino". Tos mažos dalelės yra didelės paslaptys.
-Jeigu esi gana jautrus žmogus, būdamas pažįstamų rate vykstant pokalbiui, sausainį nuo stalo išdrįstu paimti, tik kai visi garsiai juokiasi, diskutuoja ar ginčijasi ir bandai greitai sukramtyti. Na, pats to "greičio" tuomet nepastebi, bet kai erdvėje įsivyrauja ramybė, jautiesi toks tylos drumstėjas ir galvoji, kad tavo kramtymo garsas tiesiog verčia visus užsikimšti ausis nuo tų traškių dažnių, jis toks garsus, kad tylą suskaldo į daug mažų šukelių.
-Kai valgai šituos sausainius, pirmiausiai nuvalgai šokoladą, tada sausainį ir pergalingai iškėlęs į viršų žele skritulį, suvalgai ir jį.
Net keista, kad dabar sugalvojau tik dvi mažas "ir-aš-taip-darau" paslaptis. Bet tai lyg ir įrodymas, kad jos užklumpa netikėtai ir pradžiugina atradus. Gal ir aš ką nors pradžiuginsiu. Su tais trisluoksniais sausainiais gal pradžiuginsiu Liucę. Jau kokius 7 kartus esame apsidžiaugusios, kai nuo stalo nučiupusios tokį sausainį pradedam valgyti vienodai :)
Tai va. Pasaulis toks gražus, nes jis jaukus ir juokingas. Mano manymu pasaulio pabaiga yra asmeninė - tai nemokėjimas matyti mažų dalelių, kurios džiugina.
Beje, manau, kad jau nebebijau mėnulio.
Taigi nuo scenos mojuoju Jonui, kuris 9 km bėgimą ketina nušokinėti ant vienos kojos, Gabrielei, kurios akys atrodo kaip džiaugsmingos neatrastos planetos, Godai, kuri paslapčia žavisi Hariu Poteriu, Liucytei, su kuria smagiai kertam tuos laimingus sausainius, mamai, tėčiui, kurie sakė mylės mane, kad ir būčiau briedžiu, ir tam pačiam briedžiui, kurio didžiausia svajonė, kad jam kas pamojuotų nuo scenos.
Nulipu nuo pakylos, viskas vis tiek gražu, nulipus esi dar arčiau žydinčių obelų, kurios dabar, kaip ką tik prisiminiau nežydi. Bet, ak, viskas labai gera...
