Kiekvienas sau tyliai asmeniškai galvoja,
kad ką jis turi, turi tik jis vienas.
Vienas turi laimę, žmones, tiesą.
Ir niekas kitas, nei vienas daugiau žmogus negali jų pasiimti.
Nei dingstis, nei dingtis, nei mirtis.
Nei gimimas, nei vikšro virtimas peteliške, nei saulėtekis.
Ir vėl nei saulėlydis, nei įšalas, nei atitirpimas.
Bet tik asmeniškai tas žmogus tai žino,
ir niekam niekam to nesako.
Tu net nežinai, ar gali atimti tą laimę, žmogų, arba turėti kitą tiesą (nors ji yra tik viena),
Galvoji, kad gal pasidalinsi ir nieko nepagrobsi,
juk kaip ir negali žinoti ką kitas asmeniškai, tyliai,
paslapčia,
niekam nesakydamas,
bet tvirtai įsitikinęs, galvoja.
Ir tuomet nedrąsiai sakai:
-Labas, ar ir aš galiu turėti tavo laimę, žmogų ir savo tiesą?
-Kodėl manai, kad tai mano?
Taip atsako.
Ir tu pavogi.
Nesugebėjai iššifruoti minčių kodo - kieno visa tai? Ar viskas gali būti visų?.ž
Nes net pats žmogus tą asmenišką žinojimą kas jam, tik jam priklauso, nuo savęs slepia.
Nes jeigu laimę, žmogų arba tiesą pats įsileis į vidų, nenorės, kad apie tai, kad laisvė jau seniai buvo jo asmeninė nuosavybė, sužinotų jie.
