Žmonės, turbūt, visgi skirstomi į paukščius.
Būna varnos - bjauroki, netikri žmonės, visur ieškantys naudos ir ja besidalinantys tik su varnom.
Būna šarkos - nepiktybiniai, kiek kvailoki žmonės, nesmalsūs, nenaivūs, ne...įdomūs?
Būna juodvarniai - nepagaunami, be teisės juos matyti, be teisės su jais kalbėtis.
Būna kėkštai - velnioniškai gražūs ir tris sekundes egzistuojantys akiraty, o po to tris metus mintyse.
Pats liūdniausias lygiadienis.
Priverstinai dykaduoniavau (įvyko viena šviesi akimirka, kuri būtų pavadinta "kėkšto efektu"), nespėjau pamatyti praplaukiančio mėnulio, Aušrinės gerai išvysti nepavyko dėl piktų juodų kalbančių šešėlių palei upę. Tuomet tūkstantį kartų šmėkštelėjau tarp 'draugų', kurie kaip zuikiai ir kaip vanagai dairėsi visur, kur kas kaip vyksta ir tik klausė, kas tai finansuoja.
Kai po to, kai manes tikras lygiadienio kūrėjas paklausė, kaip viskas atrodė iš kranto, neatsakiau nieko, tik mintyse paprašiau "gal galėtumėte paaiškinti, kas tai finansuoja?"
Su įvaryta baime sliūkinau visokių rūšių tamsomis - nedegančių krantinių, patilčių, nuobodžių kelių ir įvairių širdių vožtuvų. Koks tu nemirtingasis, kai eini visokiomis tamsomis ir gąsdina tik žemiški kirminai, jokių mitologinių motyvų, nieko. Viskas dingo. Viskas dingo tuomet, kai supratau, kad niekam niekada, amžinai niekada, nešnabždėsiu nuoširdžiai (bent vieną kartą nuoširdžiai) kas parašyta ant krantinės.
Kaip sužeistą į lūpas lūpom girdei.
Esą tai paukščiai ir daro, mažiems savo vaikeliams atneša peno kūnui.
Varnos ir šarkos, juodvarniai... Tik ne kėkštai, niekada ne kėkštai.
Jie atskrenda, jie nuskrenda.
Visiems šypsosi, visais džiaugiasi ir niekada nežvelgia.
O kam?
//Lukai, labai atsiprašau, kad vos neišdūriau akies ta prakeikta vėliava//
