Labas,
viskas man dabar rodosi linijomis. Tarsi tolyn tįstančiais keliais, begaliniais, nesisukančiais nei į vieną pusę. Cementiniais, daug žadančiais, apibūdinamais kaip "tiesiog" ir todėl ypatingais. Tokiais kaip važiuojant pas senelius pro miško pusę. Ten miškai, tačiau vis tiek važiuoji tokiu keliu. Pirmyn - ten, arba atgal - namo, bet net atgal būna pirmyn. Nes viskas visada juda pirmyn. Ir vakar sužinojusi kas yra visatos spindulys kvazaras, nežinau, ar jis juda tik pirmyn, ar grįžta atgal.
Mes esam širdis ir didybė kartais. Tik tada, kai tave apkabina į bendrą branduolį ko nors, kas yra gerai, ir ką reikia kurti ilgai, fiziškai ir apgalvotai.
Iš viso, ar įmanoma tai, kad darai ką nors viską matematiškai sugalvojęs, o rezultatas būna toks geras, kad protu nesuvokiamas ir žinai, kad to apmąstyt nebuvo įmanoma. Tai tikriausiai yra įrodymas, kad meilė sudedamoji dalis. Pažįstamas "gali būti riešutų pėdsakų" pakeičiamas "gali būti liūdesio, tikėjimo, pykčio, išprotėjimo, tikrumo, gėrio pėdsakų", kaip daugybės lygiadienio paukščių ir deivės Laimos pėdsakų, plunksnų, pėdučių. Tap tap tap...
Manau ir jaučiu, kad viskas turi prasmę. Ir pasieksiu tikslą, kai kiekvienas supras prasmę ištarti man žodį, o aš pamatysiu prasmę ištarti jam žodį. Ir kaip tai supratau? Po ilgo klausimo, kodėl visa tai darome (vėl apie lygiadienį) - nes visi žino, kad tai būtina ir tai turi būti padaryta, bet niekas nežino kodėl.
Kodėl kodėl kodėl kodėl? dėl Dievo. todėl. kiekvienas sutiks, kad kažkas aukščiau visgi yra.
Pavargau, bet ir pailsėjau. Vienos mintys ir apmąstymai dar miega, tai dabar išrašau atsibudusius. Labas rytas, eikite papusryčiauti.
O jums labas rytas ir ačiū už drąsą būti gerais žmonėmis. Kaip kelias tiesus ačiū, bet kaip kelias ir tikras.
2014 m. kovo 23 d., sekmadienis
2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis
Nesikūprink, prancūzų gramatika vis tiek turės išimčių!
Les Heros et Les Zeros
(lėzero ė lėzero)
Herojai ir nuliai
Nuo to ir norisi šiandien pradėti. 1. Yra toje kalboje tokia išimtis, kada H būna matoma ir nematoma. Kartais ji turi pradingti kalboje, tokia taisyklė. Kartais ji turi atsirasti ir girdėtis, nes kitaip gali apversti pasaulį aukštyn kojom. Herojus ir didybę pavadinsi nuliu, nulį ir nesvarbumą pavadinsi herojais.
Su klasioke susitarėm - kuri susikūprina, gauna draugišką smūgį į nugarinę. Bum, kai sėdime šalia, bac pieštuku, kai sėdime viena už kitos, "ei" - šūktelėjimai, kai sėdime toli. "Aš būnu susikūprinusi?" - šiandien liūdnai klausiu, "Tai aš irgi būnu" - sako ji. "Bet aš būnu dažnai susikūprinusi?" - dar kartą kilsteliu akis, "Kartais" - sako, ir mes paspaudžiame rankas tarsi ruošdamosis šokti lindihopą ir sudarome sutartį baksnoti viena kitą. Po 5 karto per anglų pamoką iš tiesų pasidaro juokinga. Kas karta viena kitai atsisukus ir pažvelgus į akis, visa pasibaigia juoku. Geras toks juokas, tikras ir liūdnas. Na, toks ir liūdnas - supratingas, verčiau reikėtų sakyti.
Jeigu dar apie heros ir zeros - supratau šiandien, kad žmonių pastebėjimo grandinė niekada nesustoja. Kai atrodo, kad krenta viena grandinės dalis, ji, visgi, jau būna gale ir niekada negali nutraukti viso, kas laukia priešaky.
Kai atkabini pusę traukinio vagono būdamas lokomotyvo pusėje, esi manimi šiandien. Kai su vagonai atsikabini save ir kiek inertiškai pajudėjęs atgal sustoji vidury bėgių, esi manimi mano pusę gyvenimo.
Keičiasi visi, keičiasi, ateina, prabėga, vėl ateina - vis sustoji pamąstyti ir pamatyti ar tu išgąsdini visus aplinkui. Ne - supratau šiandien. Visa tai natūralu. Kaip jogurtas. Kaip krentantys ir vėl sprogstantys lapai. Kaip mano noras valgyti. Kaip...
Nežinau, tiesą sakant nebežinau kaip kas. Niekada taip ir nesupratau, kas yra dėsniai, kurie aiškinami kaip "natūralu". Žinau, kas yra meilė, nes jaučiu, bet kartais vis pagalvoju, koks gyvenimas teatras ir visa tai, kas "natūralu" - vaidiname. To, kas yra tikra - net nereikia įvardinti. Tai duoda ramybę.
(o jeigu dabar skaitai ir tai esi tu, tai niekada negalvojau, kad taip atsitiks, kad taip netikėtai tapsi nukritusia grandinės dalimi, bet tai dar geriau ir nors krytis skamba nepozityviai, matau tai kaip iš širdies išleistą paukštį, kurį auginau nuo mažumės. Bet jie užauga, pasikeičia ir jiems ateina laikas išskristi. Todėl - ačiū. Žinai gi - kaip visada, siunčiu linkėjimus.)
Prancūzų kalba? taip taip. Ji visada turi išimčių. Jas reikia išmokti, nors tikrai neišmoksiu. Bet gera, kad jų yra. Man miela žinoti, kad kai kada nors pasijusiu šitiek išsėmusi atrasiu dar ką nors nematyto ir naujo. Dar. Dar vieną išimtį, priversiančia visas žinias pergalvoti dar kartą.
O kas dabar bus? Ugne, kas pasikeitė? Dabar - tiesiog lėtai pėdinsiu toliau.
(lėzero ė lėzero)
Herojai ir nuliai
Nuo to ir norisi šiandien pradėti. 1. Yra toje kalboje tokia išimtis, kada H būna matoma ir nematoma. Kartais ji turi pradingti kalboje, tokia taisyklė. Kartais ji turi atsirasti ir girdėtis, nes kitaip gali apversti pasaulį aukštyn kojom. Herojus ir didybę pavadinsi nuliu, nulį ir nesvarbumą pavadinsi herojais.
Su klasioke susitarėm - kuri susikūprina, gauna draugišką smūgį į nugarinę. Bum, kai sėdime šalia, bac pieštuku, kai sėdime viena už kitos, "ei" - šūktelėjimai, kai sėdime toli. "Aš būnu susikūprinusi?" - šiandien liūdnai klausiu, "Tai aš irgi būnu" - sako ji. "Bet aš būnu dažnai susikūprinusi?" - dar kartą kilsteliu akis, "Kartais" - sako, ir mes paspaudžiame rankas tarsi ruošdamosis šokti lindihopą ir sudarome sutartį baksnoti viena kitą. Po 5 karto per anglų pamoką iš tiesų pasidaro juokinga. Kas karta viena kitai atsisukus ir pažvelgus į akis, visa pasibaigia juoku. Geras toks juokas, tikras ir liūdnas. Na, toks ir liūdnas - supratingas, verčiau reikėtų sakyti.
Jeigu dar apie heros ir zeros - supratau šiandien, kad žmonių pastebėjimo grandinė niekada nesustoja. Kai atrodo, kad krenta viena grandinės dalis, ji, visgi, jau būna gale ir niekada negali nutraukti viso, kas laukia priešaky.
Kai atkabini pusę traukinio vagono būdamas lokomotyvo pusėje, esi manimi šiandien. Kai su vagonai atsikabini save ir kiek inertiškai pajudėjęs atgal sustoji vidury bėgių, esi manimi mano pusę gyvenimo.
Keičiasi visi, keičiasi, ateina, prabėga, vėl ateina - vis sustoji pamąstyti ir pamatyti ar tu išgąsdini visus aplinkui. Ne - supratau šiandien. Visa tai natūralu. Kaip jogurtas. Kaip krentantys ir vėl sprogstantys lapai. Kaip mano noras valgyti. Kaip...
Nežinau, tiesą sakant nebežinau kaip kas. Niekada taip ir nesupratau, kas yra dėsniai, kurie aiškinami kaip "natūralu". Žinau, kas yra meilė, nes jaučiu, bet kartais vis pagalvoju, koks gyvenimas teatras ir visa tai, kas "natūralu" - vaidiname. To, kas yra tikra - net nereikia įvardinti. Tai duoda ramybę.
(o jeigu dabar skaitai ir tai esi tu, tai niekada negalvojau, kad taip atsitiks, kad taip netikėtai tapsi nukritusia grandinės dalimi, bet tai dar geriau ir nors krytis skamba nepozityviai, matau tai kaip iš širdies išleistą paukštį, kurį auginau nuo mažumės. Bet jie užauga, pasikeičia ir jiems ateina laikas išskristi. Todėl - ačiū. Žinai gi - kaip visada, siunčiu linkėjimus.)
Prancūzų kalba? taip taip. Ji visada turi išimčių. Jas reikia išmokti, nors tikrai neišmoksiu. Bet gera, kad jų yra. Man miela žinoti, kad kai kada nors pasijusiu šitiek išsėmusi atrasiu dar ką nors nematyto ir naujo. Dar. Dar vieną išimtį, priversiančia visas žinias pergalvoti dar kartą.
O kas dabar bus? Ugne, kas pasikeitė? Dabar - tiesiog lėtai pėdinsiu toliau.
2014 m. kovo 1 d., šeštadienis
Apsiniaukęs atsimerkęs dangus
Visi miega.
Rūkas toliuose iš miško lieja akvarele. Man labai patinka rūkas, todėl šiandien ryte jo nebuvo. Man patinka, kai geri dalykai klojasi nesavanaudiškais tikslais. Todėl šiandien tai kas pradžiugino, pasirodo, nebuvo skirta visų džiaugsmui.
Negaliu atsistebėti kaip žmonės (ne)reaguoja į gimimą. Kai ore pirmą kartą įkvepia kūdikėlis - tai lyg nėra verta visuotinio džiaugsmo. Kai žmogus paskutinį kartą iškvepia, visu širdys susigraudina ir kyla mintis apie gyvenimo prasmę. Nauji žmonės pasaulyje, atrodo, yra gamta. Žmones paliekantys pasaulį yra dėsnių sutrikimas. Devyni mėnesiai įsčiose pirmą kartą sukelia nuostabą. Devyni mėnesiai įsčiose antrą kartą, priverčia ką ne ką pasakyti "o, faina". Devyni mėnesiai įsčiose šeštą kartą piktina ir skelbia privalomumą pareikšti "tik asmeninę nuomonę", kad ar jau ne per daug.
Visi stebi.
Ugne, tu kažkokia švytinti, - paaiškina man.
Ne, ne, baik, ačiū. - pasimetu.
Ugne, kaip tu visada gali buti tokia švytinti? - šį kartą paklausia.
Na, kaip... Aš kažkaip nesusimąstau, kad aš taip...- nemoku atsakyti.
Ugne, štai kodėl tu šiandien tokia švytinti! - konstatuoja faktą.
Ne, aš ne dėl to. Na, gal dėl to. Ne, aš nesuprantu.- (dar kartą) aš nesuprantu.
"Žinai, aš negaliu patikėti, kad tau kada nors būna liūdna."
-...vainikuojanti mintis. Stipri mintis, dėl savo intencijos ir įsitikinimo, kuris kito akimis žiūrint į mane sukuria filtrą. Tai ne tiesa, o vidinis kiekvieno neįkvėpimas to apelsinmedžio žiedų, kurie kiekvieną pirmą pavasario dieną pražysta už jūrų marių.
Ir net nors dangus tądien būna apsiniaukęs - jis atsimerkęs.
Labai liūdnas, bet tikras.
Rūkas toliuose iš miško lieja akvarele. Man labai patinka rūkas, todėl šiandien ryte jo nebuvo. Man patinka, kai geri dalykai klojasi nesavanaudiškais tikslais. Todėl šiandien tai kas pradžiugino, pasirodo, nebuvo skirta visų džiaugsmui.
Negaliu atsistebėti kaip žmonės (ne)reaguoja į gimimą. Kai ore pirmą kartą įkvepia kūdikėlis - tai lyg nėra verta visuotinio džiaugsmo. Kai žmogus paskutinį kartą iškvepia, visu širdys susigraudina ir kyla mintis apie gyvenimo prasmę. Nauji žmonės pasaulyje, atrodo, yra gamta. Žmones paliekantys pasaulį yra dėsnių sutrikimas. Devyni mėnesiai įsčiose pirmą kartą sukelia nuostabą. Devyni mėnesiai įsčiose antrą kartą, priverčia ką ne ką pasakyti "o, faina". Devyni mėnesiai įsčiose šeštą kartą piktina ir skelbia privalomumą pareikšti "tik asmeninę nuomonę", kad ar jau ne per daug.
Visi stebi.
Ugne, tu kažkokia švytinti, - paaiškina man.
Ne, ne, baik, ačiū. - pasimetu.
Ugne, kaip tu visada gali buti tokia švytinti? - šį kartą paklausia.
Na, kaip... Aš kažkaip nesusimąstau, kad aš taip...- nemoku atsakyti.
Ugne, štai kodėl tu šiandien tokia švytinti! - konstatuoja faktą.
Ne, aš ne dėl to. Na, gal dėl to. Ne, aš nesuprantu.- (dar kartą) aš nesuprantu.
"Žinai, aš negaliu patikėti, kad tau kada nors būna liūdna."
-...vainikuojanti mintis. Stipri mintis, dėl savo intencijos ir įsitikinimo, kuris kito akimis žiūrint į mane sukuria filtrą. Tai ne tiesa, o vidinis kiekvieno neįkvėpimas to apelsinmedžio žiedų, kurie kiekvieną pirmą pavasario dieną pražysta už jūrų marių.
Ir net nors dangus tądien būna apsiniaukęs - jis atsimerkęs.
Labai liūdnas, bet tikras.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)