Kaip tiksinti bomba; kartais atrodo, kad tikrai sprogsi - taip nuvargino.
Jeigu visur eičiau patrakusiai ir nespėčiau sveikintis su "draugais" ir pažįstamais, neskambėtų ta muzika. Bet bomba liktų ir sprogtų nuo blaškymosi ir chaoso.
Ramybėje mane užpuola mintys, kurios virtusiais klausimu "kodėl taip yra", sąžiningai bandau atsakyti. Paskambinu tėčiui ir sakau, kad man kaip ir kažkokia depresija, jis sako "ką nors sugalvosim".
Kai namuose esu ne viena, monotoniškai slampinėju, nes taip atostogauju nuo prasmės.
Niekas niekada nežino, kada jiems baigsis išteklius žinojimo, kad yra naudingų dalykų.
Nauda visiems rūpi, bet baisu, kai neįvyksta mainai - tu duodi, o tau ne.
Na, nieko baisaus, bet ilgai jauti kažkokią paslaptį. Visuose pokalbiuose tada atsiranda tai, ką vienas vis dar nori atgauti, o kitas nori suprasti, ar dar galima duoti. Niekas neišsiduoda.
Dalis paslapčių tėra nesusipratimai, pamanyčiau.
Vaikystėje mačiau filmą, kur papūgėlė tupėjo tarp dviejų žmonių. Moteris sako "aš laukiau, kol tu man pasakysi", vyrukas jai atsakė, kad "visada galvojau, kad tau tai nesvarbu".
Kartais galvoju, kad nesvarbu paaiškinti sudėtingų dalykų, nes jei adresatas įdėtų pastangų - suprastų.
Ar finale tikrai lieka nesuprasta? Jei taip, tai prilygsta blyneliams, kuriuos nusiperki ir pasišildai.
Sode sirpsta šilauogės, vyšnios, avietes, raudoni serbentai, juodi serbentai, balti serbentai,
vijoklinės braškės. Pilnatvė.
O kodėl pilnatvė nesijaučia galvojant apie supančius žmones? Dėl to, kad žmonės neamžini, ir tuo patikėti nesinori, o uogos sezoninės ir visi tai žino? Tada lieka tik pilnatis.
Ir viskas komplikuojasi.
Atsimenu, kad mano tetulei patikdavo painioti susiraizgiusius siūlus.
 |
| stars shone heat down on bony backs |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą