Dievuli mano, kas per šviesios naktys

Nepavyko man Vinco Mykolaičio - Putino nuostabaus eilėraščio išmokti puikiai, o taip norėjau. Gavau 10. Bet žodžius tik sakiau,o taip reikėjo jausti. Norėjosi būti apšviestai tų žvaigždžių iš eilėraščio, matyti tą vertikalią erdve, nuo Dievo iki Dievo, dūmas dūmoti.
Bet štai dabar aš visai kaip rūpintojėlis. Tik naktys tamsios ir vėjuotos, o žvaigždės slepiasi po storu debesų užklotu...

Kažką išaugau, bet, žinoma, neužaugau.

Ai, ką čia kalbėti, rašyti, mąstyti taip sudėtingai, kad negaliu nieko pasakyti. Tikriausiai taip yra dėl to, kad sudėtingiausius dalykus reikia aiškinti paprastai.
Manau, kad sutikti žmonės yra revoliucija ir reformacija - dabar bandymai tapti džiaugsmingu viesulėliu yra sudėtingi, viskas dar atrodė paprasčiau, kol neteko paėjėti trumpos atkarpos per tą žvarbų šiandienos vėją. Visą laiką su drauge juokėmės, kad jau pavasaris, tik tai žiema artinasi, bet ne, vasara jau čia pat, nes jau liepa, o ne birželis ir staiga ateina pavasaris. Visiška nesąmonė. Kokias mes nesąmones kalbėjom, bet buvo juokinga, tačiau juokiantis atrodė, kad į burną pribėga vėjo.

Nieko nebežinau, iš tikrųjų. Taip norisi parašyti ir aprašyti visus džiaugsmus, o ypatingai vieną, kuris yra saulutė širdyje. Bet man pribėga oro į mintis, kai išsižioju kam nors apie tai sakyti. Gal dėl to, kad sakau ir visa tai atsimuša. Kaip bebandytum. Nes tiek daug žmonių visiškai neempatiški, jiems patinka, kai kokios nors jautrios ir tylios kalbos atsimuša į jų širdį, šneka apie tai, kaip Afrikos vaikais neturi ko valgyti ir kaip mums gerai, kad mes turim. Bet net neabejoju, kokie nuoširdūs yra Afrikos vaikai, ir kaip mums vienodai yra žmonės su kuriais susitinkam. Gaila jiems net nusišypsoti. Bjauru.

Man liūdna, suprantu visus Rūpintojėlius koplytėlėse ant kelio.
Būkim ir džiaukimės.
Vis dėlto.