Labas,
viskas man dabar rodosi linijomis. Tarsi tolyn tįstančiais keliais, begaliniais, nesisukančiais nei į vieną pusę. Cementiniais, daug žadančiais, apibūdinamais kaip "tiesiog" ir todėl ypatingais. Tokiais kaip važiuojant pas senelius pro miško pusę. Ten miškai, tačiau vis tiek važiuoji tokiu keliu. Pirmyn - ten, arba atgal - namo, bet net atgal būna pirmyn. Nes viskas visada juda pirmyn. Ir vakar sužinojusi kas yra visatos spindulys kvazaras, nežinau, ar jis juda tik pirmyn, ar grįžta atgal.
Mes esam širdis ir didybė kartais. Tik tada, kai tave apkabina į bendrą branduolį ko nors, kas yra gerai, ir ką reikia kurti ilgai, fiziškai ir apgalvotai.
Iš viso, ar įmanoma tai, kad darai ką nors viską matematiškai sugalvojęs, o rezultatas būna toks geras, kad protu nesuvokiamas ir žinai, kad to apmąstyt nebuvo įmanoma. Tai tikriausiai yra įrodymas, kad meilė sudedamoji dalis. Pažįstamas "gali būti riešutų pėdsakų" pakeičiamas "gali būti liūdesio, tikėjimo, pykčio, išprotėjimo, tikrumo, gėrio pėdsakų", kaip daugybės lygiadienio paukščių ir deivės Laimos pėdsakų, plunksnų, pėdučių. Tap tap tap...
Manau ir jaučiu, kad viskas turi prasmę. Ir pasieksiu tikslą, kai kiekvienas supras prasmę ištarti man žodį, o aš pamatysiu prasmę ištarti jam žodį. Ir kaip tai supratau? Po ilgo klausimo, kodėl visa tai darome (vėl apie lygiadienį) - nes visi žino, kad tai būtina ir tai turi būti padaryta, bet niekas nežino kodėl.
Kodėl kodėl kodėl kodėl? dėl Dievo. todėl. kiekvienas sutiks, kad kažkas aukščiau visgi yra.
Pavargau, bet ir pailsėjau. Vienos mintys ir apmąstymai dar miega, tai dabar išrašau atsibudusius. Labas rytas, eikite papusryčiauti.
O jums labas rytas ir ačiū už drąsą būti gerais žmonėmis. Kaip kelias tiesus ačiū, bet kaip kelias ir tikras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą