Stabtelėjimai

Daug visko įvyko. Bet visada didelis džiaugsmas susideda iš mažyčių menkniekiukų.
Tie stabtelėjimai. Kai lekime kažkas sustoja ir nusišypso. Sako "Labas" ir šypsosi. Gal po to
kvailokai jaučiasi, galvoja, ar aš kvailas, kad šypsausi. Bet tai labai pradžiugina.

Kai pasako "tai iki" tada stabteli ir taria: "Ugne". Ir tu žinai, kad ta trumpa sustojimo akimirka buvo žiūrėjimo ir galvojimo. Kažkas apie tave pamąsto, kažkas pažiūri, kad plaukai susivėlę, arba, kad akys didelės.

Vienas iš klasiokų, kurie yra tokie, kokia pati niekada netapčiau, pasakė, kad pažiūrėčiau, kaip jo bendrasuolės pratybose susiliejus markeriui atsirado Rio de Žaneiro Jėzaus siluetas. Ir kai man parodė, pagalvojau, kad visi esam vaikai - smalsūs ir besistebintys.

Kai viena puiki, bet aštri kaip žvaigždės kampas, mergina, pasakė, kad visi mane myli. Keista. Tada sustojo laikas, atrodė, kad sustojo. Niekad apie tai nebuvau net pagalvojusi.

Kai prieš maisto palaiminimą rekolekcijose, vienas berniukas prieš giesmę įsipylė lašiuką kompoto ir padėjo ant stalo, pradėjus dainuoti. Tada susižvalgėm su Paulium ir nusijuokėm. Tai irgi menkniekiukas, bet didžiulis džiaugsmas.

Ir dar. parašysiu dar. dabar einu valgyti sriubos.

Viskas yra nepaprasta

Labas vakaras gerbiami klausytojai, primenu, kad mūsų laidoje šį vakarą kalbamės su Ugne. Šiandienos klausimas: "Kas vyksta?". Jeigu norite pasisakyti šiuo klausimu - skambinkite dviračio skambučiu.

Girdžiu, kad apačioje žmonės šnekasi. Ateina svečiai, jų daug, užsidarau kambario duris. Tas jų šnekėjimo garsas tik ir prašosi būti negirdimu. Galvoje tiek minčių, kad tas, kokių 9 žmonių klegesys varo iš proto.

Pro lango kamputį pučia. Žiema lenda į mano inkilėlį, šaldo ranką, šoną ir galvą. Nuostabios tulpės ant stalo geria vandenį iš vazos. Bijau, kad jos nesušaltų. Supratau kad kai šalta, tai niekas net nesiruošia sušildyti. Arba šalk arba bandyk sušilti. Megztinis padeda, tik ne širdžiai , kuri yra panašesnė ne į ledo luitą o į kelmo skiedrą.

Prašau, tik niekas neužeikite į mano kambarį jo "apžiūrėti" ar pasisveikinti. Vis užeina į mane ir į mano pasaulį kas nors, o po to išskrenda raketa kitur. Turistai, tie tikrieji turistai. Kas jiems iš tų atsiminimų, kaip buvo, kai prisijaukino Ugnę, tarsi ji būtų laukinė. Draugės bloge perskaičiau, kad ji man atseit nebereikalinga, nors taip norėjo [man] padėti. Nors taip norėjo prisijaukinti naminį žvėrelį. Tikri japonų turistai, tie žmonės. Nepasilieka tavyje savo noru, tik pasiima visą ką galima. Yra tai, ko negalima pasiimti. Bet tau norisi atiduoti viską tam, kuriuo žaviesi.

Tuštuma. Pilvas irgi tuščias, Gavėnia. Ne dėl jos nepavalgiau, tai ir yra blogai. Kažkokia tuštuma ir susitikus su "draugais", kaip kiekvieną penktadienį. O tie draugai irgi yra turistai. Štai kaip juos pavadinsiu.

Nežinau ko norėti. Kažko trūksta. Jau kažką suvalgiau - panašu trūksta ne to. Žinau, kad trūksta meilės, bet tai nesvarbu. Trūksta kažko paprasto. O paprasto tik todėl, kad tik tai ir yra nepaprasta ir labai ypatinga. Mano namai tebėra mano kambarys. Visur kitur svečiai. Svečiai kartais būna tie turistai, kurie fotografuoja ne tik pastatus, bet ir žmones.

Radijo laidą šį vakarą baigiame. Ačiū klausytojams, malonaus muzikinės programos klausymo.

Nieko nepasakiau ką norėjau.

Šokiai ir šokiai

Šią naktį sapnavau tokį sapną. Mane vienas žmogelis pakvietė pašokti lindyhopą. Aš pasakiau turinti dvi meškos, ar kokio tai nerangaus gyvūno kojas, bet... sutikau. Ir tuomet su kažkokia raudonai juoda "retro" suknele atsidūriau kažkur šokiuose. Susėdus ant kėdžių, po Undinėlės ir Eglės žalčių raganų ir dar kitų, su labai neįprastais perukais "intro", visi pradėjo šokti. Pamačiau mane pakvietusio žmogaus draugę, ji man nusišypsojo. Apsidžiaugiau, kad tas žmogelis tikriausiai šokti pakvies ją, bet man pradėjo moti galvą ir sakyti "Ugnę, varom šokti". O aš: "Nemoku, ai, gal neisiu". Ir mes šokom. Kadangi tas žmogelis aukštas, o ypatingai sapne, tai man nereikėjo mokėti daug žingsnelių, ypač svingo įžangos, nes kojom tik kartais priliesdavau žemę. O po to išgirdau kažką labai gero ir gražaus. Iš to, puikiai šokančio lindyhopą!

http://www.youtube.com/watch?v=geB0es98uKE

Pirmadienį iš tiesų sutikau tą žmogelį. Ir visa ką pakalbėjom, tai buvo nejauki tyla ir taigaljaueinamirvėltavesutikom šypsena.

O visa kita, kad šiandien atsitiko gero turi gyventi kitam įraše. Į šitą jau nebetelpa. Į šitą dar galima pridėti truputį žvaigždžių.

Buvo kitaip

U.Sveika :) Kaip įspūdžiai?

 18:41

A.po šiandien? Labas

 18:41

po šiandien

18:41

geri įspūdžiai:}

18:42

Man tos mišios buvo dienos vinis

kiekvieną sekmadienį būnų bernardinuose

bet šiandien buvo mišios ne kitokios, bet Dievas buvo kitaip

18:43

labai gražiai pasakei. o kodėl taip?

18:43

Jaučiau

18:45

bet čia gerai - kitaip?

18:53

Norėjau pirmiausia rašyti, kad mišios buvo kitokios. Bet tada pagalvojau, kad mišios lyg tokios kaip visuomet - visada šviesios, visada šventa dvasia ateina širdin ir nuramina. Bet šiandien buvo kažkas dar kitaip - tuomet pagalvojau, kad čia gal iš to džiaugsmo pamatyti visus seniai nematytus žmogelius iš sutvirtinimo, džiaugsmas, kad dabar su kažkuo galėsiu kiekvieną sekmadienį pasilabinti, nes kaip ir reikia eiti visiems į bažnyčią. Kažkoks keistas džiaugsmas, kad tu visas maldas žinai ir eigą mišių ir tram pam pam. Galvoji, kaip tu visus apkabinsi, kai reikės linkėti ramybės. Bet supranti, kad tai vistiek ne tai. Ir galiausiai supratau, kad Dievas mokantis įeiti į kiekvieną širdį, kaip pro rakto skylutę, kuri yra kitokia. Visų žmonių kitokia. Ir jis ateina kitaip, ir jis yra kitaip. Ir klebonas Peškaitis džiaugėsi ir šypsojosi, matydamas visus atėjusius šį sekmadienį. Ir tai buvo dar vienas įrodymas, kurio net neieškojai, kad Dievas ateina kitaip. Ir taip ateina, ir taip. Ir visada džiaugiesi. Bet ta nuostaba, kai jis ateina kitaip...!