Labas vakaras,
Sugalvojau parašyti ką nors labai asmeniškai nuoširdaus.
Dabar atrodo, kad jaučiuosi rašydama visų metų susumavimo rezultatus, kaip dažnam norisi sausio 1-ąją, arba net išvakarėse. Gal šiandien atėjo naujieji metai?
Kaip bebūtų, galvoje ėmė suktis mintis, kad iš tiesų visa ką turiu, nors kartais netgi atrodo ne iki galo puiku, tikra ir miela yra labai prasminga. Šią beskrajojančią mintį pačiupau žiūrėdama senokas, 5 - 6 metų senumo fotografijas iš šeimos archyvėlio. Namai, sodas, kelionė, jūra, šv.Velykos...
Ilgai ir jau seniai mąstydavau, kad turbūt turėčiau labai džiaugtis, jog su daug žmonių susipažinau jau tik būdama kokių 14 metų, o ne anksčiau. Man taip pasirodė, kad anksčiau:
1. Atrodžiau baisiai
2. Nesupratau tvirto savo unikalumo auginimo proceso (t.y. nuo mažumės stengtis kurti savo ryškią asmenybę, šiandien man pasirodė protinga (...) :D)
Net pati negaliu apsakyti, kaip, tikriausiai, kvaila taip galvoti ir iš dėl to dabar imti ir susigraužti. Bet, protinga ar ne, dėl to sukau galvą ir tai yra dalis, kuri padėjo šiandien išvynioti genialų supratimą.
Dar šiandien ryte, kaip tyčia, kumštelėjau sau pati į pilvą, už mintis, kurios ateina, kai kur nors keliaujame, dalyvaujame su kokia draugų kompanija - "ak, kaip mes visi atrodome?! tikriausiai kaip keistuoliai, gerai, kad yra (vardas), nes jis/ji graži ir pagerins bendrą kontekstą". Iš ko tokie sapaliojimukai gimsta? Iš supratimo, kad, žinoma, niekas iš aplinkinių nebandys pažvelgti į kiekvieno unikalų grožį ir iškart susidarys nuomonę apie visus. Gal tos nuomonės jau ir bijau. Sunku pripažinti savo silpną vietą, bet, tebūnie.
Taip taip, tos senos nuotraukos privertė suraukti nosį, ties tokiais žemiškais dalykais, kaip "o siaube, kodėl tada niekas nepasakė, kaip blogai atrodau su tokiais akiniais" arba "šitos kojinės tikrai atrodė baisiai".
Laimei šiuos "susižavėjimo" savimi priepuolius pakeitė išmintingas pamąstymas - juk žmonės, kurie tapo draugais labai seniai, viską matė, pastebėjo ir iki šiandienos, kai pagaliau šiaip ne taip, kartais dar raukydamasi, priimu save tokią, kokia esu, išliko nuostabiais, artimais žmonėmis. Bent tokiais, su kuriais kartą per metus susitikus smagu šiltai pasišnekučiuoti. Jeigu iki dabar visiškai nuoširdžiai bet kokia draugystė klostėsi, ji yra vertinga kaip auksas - nebesvarbu jokie "kodėl man nepaskambina" ir panašūs pavyzdžiai. Nebesvarbu, nebesvarbu, nes aš teesu labai labai dėkinga už tokį tapimą uola, atrama, šiluma, smagumu...
Nesinori to minėti, bet niekaip nesupratau ir kas slypi giliau už kokių trijų nugyventų metų patyčių, negu tiesiog "nemėgimas". Taigi tai ir buvo skaudus kietaširdžių, nenorinčių įdėti bent kruopelės pastangos į dvasinio grožio atradimą, atkrytis. Kai tai tampa lengva paskaičiuoti net matematiškai, atėmimo iš bendros sumos būdu, suvoki kaip aiškiai gali suprasti kas buvo (yra!) išlikę, kas buvo (yra!) tie stipriausieji ir puikiausieji.
Nuo šios minutės PAŽADU branginti ir saugoti kiekvieną, kuris, likęs ištikimas savo asmeninei širdžiai, padėjo man užaugti iki šios akimirkos.
Žinoma, kad padėjote ir šiandien suprasti turbūt vieną stipriausių dalykų gyvenime.
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą