Visi miega.
Rūkas toliuose iš miško lieja akvarele. Man labai patinka rūkas, todėl šiandien ryte jo nebuvo. Man patinka, kai geri dalykai klojasi nesavanaudiškais tikslais. Todėl šiandien tai kas pradžiugino, pasirodo, nebuvo skirta visų džiaugsmui.
Negaliu atsistebėti kaip žmonės (ne)reaguoja į gimimą. Kai ore pirmą kartą įkvepia kūdikėlis - tai lyg nėra verta visuotinio džiaugsmo. Kai žmogus paskutinį kartą iškvepia, visu širdys susigraudina ir kyla mintis apie gyvenimo prasmę. Nauji žmonės pasaulyje, atrodo, yra gamta. Žmones paliekantys pasaulį yra dėsnių sutrikimas. Devyni mėnesiai įsčiose pirmą kartą sukelia nuostabą. Devyni mėnesiai įsčiose antrą kartą, priverčia ką ne ką pasakyti "o, faina". Devyni mėnesiai įsčiose šeštą kartą piktina ir skelbia privalomumą pareikšti "tik asmeninę nuomonę", kad ar jau ne per daug.
Visi stebi.
Ugne, tu kažkokia švytinti, - paaiškina man.
Ne, ne, baik, ačiū. - pasimetu.
Ugne, kaip tu visada gali buti tokia švytinti? - šį kartą paklausia.
Na, kaip... Aš kažkaip nesusimąstau, kad aš taip...- nemoku atsakyti.
Ugne, štai kodėl tu šiandien tokia švytinti! - konstatuoja faktą.
Ne, aš ne dėl to. Na, gal dėl to. Ne, aš nesuprantu.- (dar kartą) aš nesuprantu.
"Žinai, aš negaliu patikėti, kad tau kada nors būna liūdna."
-...vainikuojanti mintis. Stipri mintis, dėl savo intencijos ir įsitikinimo, kuris kito akimis žiūrint į mane sukuria filtrą. Tai ne tiesa, o vidinis kiekvieno neįkvėpimas to apelsinmedžio žiedų, kurie kiekvieną pirmą pavasario dieną pražysta už jūrų marių.
Ir net nors dangus tądien būna apsiniaukęs - jis atsimerkęs.
Labai liūdnas, bet tikras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą