"Juk sninga!.."

Žinoma, dažniausiai gerai rašosi, kai būna sunku arba bent diena buvo sunki. Neabejotinai sunkios situacijos kelia įžvalgas ir pastebėjimus, klausimų nebeuždavinėju, nes viskas atrodo ganėtinai aišku. Manau, kad dedikuoti kažką galima tik žmonėms, kurie padarė daug gerų dalykų. Nežinau, ar dedikuosiu šį įrašą žmogei God. (ji neabejotinai padarė daug gerų dalykų), gal tai tiesiog noras, kad ji paskaitytų.

Taigi šiandien buvo labai sunku. Sunki diena, kai prisipildo pakantumas. Kadangi aš esanti su Dievu (na, paprasčiau - tikinti), tai nebelikus pakantumo nepykstu, o liūdžiu. Tuomet nenoriu kam nors duoti į nosį, pykti ir niršti. Tuomet man liūdna. Ir jeigu "tai" kas pripildo pakantumo "taurę/kibirą/stiklinę" pradeda bėgti pro kraštus - tiesiai pro akis. Kaip sūrios sūrios ašaros. Pasakiau vienai klasiokei, kad pradėjo byrėti ašaros turbūt dėl lindzių - kažkaip joms nepatinka šaltis. Na, ir panašu įtikinau. Anglų mokytoja galvoja, kad ašaros pradėjo byrėti dėl pažymio, kuriuo buvau nusivylusi, o iš tiesų ir tą kartą, dėl kitų žmonių anti-empatijos skaudžiai subyrėjo pasitikėjimas ir džiaugsmas. Vėl tos ašaros...
Žinoma, pradėjau galvoti ką ne taip dariau, dėl labiausiai liūdinusio veiksmo. Ateini į tą nepaaiškinamai keistą vietą - mokyklą, ir neturi su kuo pasikalbėti. Visi susiskaldę grupėmis, (šiandien katechetas Paulius kaip tik sakė, kad skilimas tikėjime yra labai skaudus. Tai, kad bažnyčia skaldėsi dėl naujinamo tikėjimo - apmaudu. Tikėjimas gali būti naujinamas nesiskiriant!) ir vienintelis žmogus, su kuriuo galėčiau drąsiai pabendrauti nusisuka nuo manęs. Pasisveikinam, persimetam 3 žodžiais, žinoma, bet širdis nusukta. Ir aš prisiminiau, kaip kadaise viena klasės draugė man sakė, kad aš per daug reiškiu savo nuomonę. Tiksliau "kodėl tau taip patinka Bitlai ir tu ne tokia kaip visi, ir dar nesigėdyji kamputy". Ir aš, tam vieninteliam žmogui, kuris tamsioje mokyklos skylėje man yra šviesa, vis šoku (-inėju) prieš akis. Žmogelis laikė mane geriausia drauge. O man ji - nuostabus žmogus, draugė. Dėl to "geriausiojo" titulo vis abejojau. Visa tai tik dėl mūsų amžino nuomonės nesutapimo. Ir štai - esu sumauta jau 3 kartus: neturiu draugės; esu arši; mokykla tamsi skylė kaip visada, bet švieselės nebėra... Nebaigiu. Daug dar noriu pasakyti, ir jau iš filosofiškesnės pusės, bet ne dabar.

Taigi, dabar girdžiu, kaip tėtis kalba telefonu, su labai anti-empatišku žmogumi, ir viskas atrodo nesmagu.



Bet tas nuostabus šventųjų sesių ir šventųjų brolių sutvirtinimas (iš dalies čia pagal Tibiriados brolius)...
Gelbsti mane Dievas. Traukia iš lipnios kramtomos gumos.

Amen. (vėliau parašysiu, kas visgi buvo gero, o pavadinimas - tai vieno šaunaus žmogaus šiandien pasakyta priežastis, kodėl neverta liūdėti...)

Dalelytės

Tikriausiai visi žmonės yra pastabūs dalelytėms. Man malonu stebėti detales maloniuose dalykuose, jos džiugina.

Vakar su žmogumi L. kalbėjau apie draugystę - nusprendėm ją "renovuoti". Hm, pagalvojau. Ne taip ir lengva. Abstraktus vaizdas gana nelengvas širdies atverimui...

Gerai. Iš tiesų pati nesuprantu ką rašau. Anksčiau skaitydama tai, ką pati esu parašiusi džiaugdavausi, o dabar esu pilna nepasitenkinimo (nors paskutinis blogo įrašas visai geras...). Jokios valios rašyti, kai supratau, kad jeigu visas žinutes (pvz. veidaknygėje) rašau tik su viltimi, kad "kai kas" perskaitys. Užtai, turiu daugiau valios žiūrėti į žvaigždes. Atrodo praėjo kosmoso baimė... Nenoriu, kad žmonės užkariautų visatą. Kodėl priimtiniausia dalinimosi būdas yra karas?

Žvaigždės tokios didelės, o svajonės tokios mažos. Kur yra pasislėpę draugai? Kur pasislėpę geri žmonės?

IEŠKAU GERŲ ŽMONIŲ, DRAUGŲ. KURIE SUPRASTŲ APIE PLANETŲ BAIMĘ, NEPALIKTŲ, MYLĖTŲ, TIKĖTŲ.

Daug. Bet tai irgi tik dalelytės...

Penktadieniams

Dedikuoju savo darbo savaitę penktadieniams, penktadienius ukulelei, ukulelę "Moterytėms UgnėUgnė", "Moterytes UgnėUgnė" garsui, garsą vėjams, vėjus rudeniui, rudenį gimtadienius, gimtadienį sekmadieniui, sekmadienį bažnyčiai, bažnyčią savaitei, savaitę penktadieniams. O šiandien jau dalis trečiadienio, dedikuota pirmai daliai ketviradienio - o ketvirtadienis bus dedikuotas fortepijonui, fortepijonas pektadienio išvakarėms ir štai pagaliau persitempiu savo nematomus lagaminus už ketvirtadienio ribos.
Dabar šiek tiek muzikos dedikuoju skaitantiems:
Jack Johnson - Staple It Together
Klausantiems dedikuoju visus nukritusius rudenio lapus.
O kalbantiems skiriu sutikti ką nors, ką seniai norėjai (aš tai to norėčiau :D)!
O šitai dedikuoju visiems dedikuotiems:
(klausyti ir nustebti, kada nors nukeliauti į Paryžių su savo meile ar šiaip kokiai nors voviere iš pušyno)

Užia be garso (ir truputį apie Kūjelius)

Keistas jausmas, labai keistas... Yra keli variantai, kurie atrodo tuoj įvyks - iš nosies pradės bėgt kraujas, kojas sutrauks mėšlungis arba nulūš galva.
Pradedu šią rašalynę/raišalynę juolab nelinksmai, nors nieko blogo pasaulyje neįvyko. Dar ką tik sakiau, kad tai geriausia gyvenimo diena, po to iš viso nieko nesakiau, šokau Kūjelių koncerte, tuomet sakiau, nes norėjau pakalbėti su Matu, netrukus vėl nieko nesakiau, turėjau susiprotėti, kas vyksta ir galiausiai burblenau sau kažką liūdnai po nosim, o dabar tiesiog rašau.
Rašau ir dar klausau Kūjelių, pačios lyriškiausios dainos, kurią gerą klausyti. Ir nors šiandien puiki diena, tą trankiąją dalį išmesčiau iš dainos.
Cha, dabar aš esu Ugnė iš Pievų, veidaknygėje pamatau žmones, kuriuos gyvenime man būtinai reikėjo pamatyti, kažką ten perskaitau. Bet man kažko dar trūksta... Gal kai nusprendžiau vykdyti žmonių džiuginimo akciją nesiekdama to paties sulaukti, gal vis tiek truputį tikėjausi, kad kas nors ir man ką parašys. Hm, nesvarbu kur parašys, rašyti yra lengviausia. Kai nematai akių, reakcijos, emocijų, ir šiaip nieko nematai... (čia buvo savęs gailėjimosi dalis)
Šiandien dar ir šnekėjau - kai išmokau kokių dvejų metų būdama, tai ir nebeužsičiaupiu. Kai šneki tai žiūri į akis, rudas (šiandien geriausiai įsižiūrėjau į rudas), mėlynas (šiandien jos man atrodė pilkos) ir žalias (neatkreipiau dėmesio, jos nesikeičia) - kvailiausia kad gali žiūrėti į akis ir sakyti ir kalbėti visokias nesąmones, improvizuoti džiazus, ironizuoti (Kūjelis Andrius prie savo paarašo pridėjo "Su meile" ir pasijuokė, cha, visai nemiela šitaip), kažką aiškinti arba tylėti. Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti į tas akis (šuns irgi, bet labiausiai į šiandien matytas rudas) ir tylėti, bet gi niekas to nesupras (net šuo, o ką jau kalbėti apie rudas akis?).
Kas tada bus, kai nesupras?
Kas iš viso dabar bus?
tuo ir sakau, baigiu.
Užteks, lauksiu atsakymo iš ko laukiu, o nelauktai irgi galit man atsakyti.
Jei sugebat.

Keisk ir būk

Po Garbanoto Bosisto koncerto susimąsčiau. Visokiais įvairiais kampais - nugludintais ir labai aštriais... "Naujoji europiečių karta kuriems dvasiniai dalykai nėra svarbūs"- filosofas V. Radžvilas. Susimąsčius supratau, jog grupė Garbanotas Bosistas labai taikliai moka užkrėsti tą naująją europiečių kartą nuoširdumu, tikrumu, dėl to labai džiaugiuosi. 

Net vaikiškai galiu tikėti(s), jog jie pakeis pasaulį. Bet kodėl NE ant pakylos, o šiuo atveju scenos, stovinčiuose žmonėse taip sunku įžvelgti tą kitokį, dabartinius stereotipus ir įsigaliojusį stilių teisingai keičiantį žmogų? 

Norėčiau pažinoti kuo daugiau tokių 'kitokių' žmogelių. Pažinoti ir bendrauti, pažinoti ir jais tikėti.

Sveplas irasas asmenybems pamineti

Vasara buvo gera. Idomi, o kartais nuobodi. Bet dazniausiai tiesiog neitiketina. Sakyciau nepakartojama. Tai tikrai labai geras zodis apibudinimui. Nesinori pakartoti tai kas nutiko prasto, norisi dar ir dar kas nutiko gero, bet tikiuosi, kad nepakartosiu viso to, zengsiu lipsiu kopsiu tolyn ir lauksiu nauju nutikimu :)
Si karta noriu pasidalinti sia vasara sutiktomis ar pazintomis asmenybemis. Tokiu zmoniu negalima skincioti didelem spalvingom puokstem, jie itraukti i raudonaja knyga, bet retkarciais nedrasiai pauostyti verta :) Taigi:

Vytukas: taip ir isivaizdavau mazaji princa. Matanti sirdimi tai ko nemato kiti, prisijaukinanti visus ir visada bunanti ir esanti. Ir dykumoj. O svabiausia tada, kai visi jau visiskai bejegiai, jis vistiek islieka mazuoju pincu. Geriau uz ji pazinojau jo zalia svarka, bet tuo didziuojuosi... Net  Antoine Marie Jean-Baptiste Roger, comte de Saint Exupéry negalvojo, kad mazasis princas is savo planetos sugris vel.

Justina: mazojo princo sese, pilna sirdim visokio gerumo juo dalyjasi ir dziaugiasi. Kai verkia, visiek dalinasi gerumu. Sako: imk ir turek, laikyk. Pastebinti ir ilgai stebinti, viska taip rimtai pasakanti ir pasidalinanti. Aciu Dieve, kad su ja susitikau. O ji atsisveikinant irgi patvirtino "Susitiksim"...

Matas: zmogus, kurio grazus tautrubiai ir sirdis grazi. Atlapa, tikriausiai, noretusi ten ikristi.

Milda: pussesere, kuria sia vasara atradau is anksto. Tokia kitokia nei as, visai visai kitokia. Bet kartu ir tokia panasi, su ja taip gera prisiminti ir vel ka nors padaryti, kad butu gera prisiminti. Su kuria sode nakvoti nebaisu. Ji kaip gele - lepi kvapnioji orchideja, kurios nuskinti nedristi.

Atene: maza mergaiciuke, kazkur vis begiojanti ir besikvatojanti. Visai nesugadinta ir smalsi kaip balandis. Bijo skruzdeliu, tik ne beribes banguotos juros. Gera buvo isgirsti "Ugne, einam pazaisti?" :)

Martynas: garbanotas. Pradejau klausyti pink floidu ir dar liaudies dainu ismokau. Labai juokingas, bet ir rimtas, pagonis, su kuriuo didziulej virtuveje privalu gincytis del tikejimo (laimeti man irgi privaloma). O sudauzius desimt kiausiniu, gausi komplimenta, kad puikiai zvejoji lukstus :)

Akvile: princese karalaite, Exupery sukurta roze. Poete, paslapcia kazkur eiliuojanti, suaugusi ir rimta kalbininke, bet kartu maza mergaite, pustu sijonu, svieciant zvaigzdems tyrinejanti ar i ja isismelke kaimas...

Gabriele: mergina odine striuke, kuri zino visas zoleles ir kartu su manim nepasididziuoja atlikti eksperimentu apie muiluojancius ziedelius (apie putoksli), bosiste, kuria kaip ir mane gasdina ant suoliuko sedintys rustaveidziai. Ji net moka pelynais atbaidyti blusas klausantis led zeppelin ir krapstineti reta velnio barzda dziazui skambant.

Ašaros riedėjo per riestą nosį

Žiūriu į dangų, nežinau ar tiksliai ten yra Dievas, nes už to mėlynumo kažkur prasideda tamsa, kuri spaudžia tavo krūtinę, vakuumas, kurio tu negali įkvėpti. Ir visokie kosmonautai turi būti išbandyti baisias karuseles prieš kildami į kosmoso platybes. O kai žiūriu į žmogų, kurio krūtinę spaudžia ašaros, o džiaugsmo jam sunku įkvėpti, neabejoju, kad pavojingų treniruoklių jis nebuvo išbandęs. Bet tada tiksliai žinau, kad Dievas yra su juo.

Antras žmogus šią vasarą paskendo beveik mano akyse. Bet praradimai yra atradimams - tik nuo šiandien, Dieve, siūlau atradimus be praradimų. Neliūdėkim. Visi danguje susitiksim :)

Tai kas keičia(si)

(pirmas įrašas kurį ištryniau - atsibudau iš kvailo žiūrėjimo kampo)

Ne šuo ir ne katė

Šią nakt sapnavau, kad esu kažkokioje išvykoje ir ten daugelis su šuniukais - pribėga prie manęs kažkoks keistas gyvūnėlis ir aš jo išsigąstu. Bet nedrįstu paklausti "čia jūsų šuo ar katė?"... Tada pasako kažkokį keturių raidžių pavadinimą - kažkokį panašų į fida ir foda ir aš paglostau tą gyvūną, juodą, labai didelėm akim ir jis atsigula ant šono, nori, kad pakasyčiau pilvuką. Pakasau, jis toks švelnutis, bet nemielas tas gyvūnėlis.
O praeitą naktį sapnavau, kad einu į bernardinų rūsį ir ten guli sąsiuvinys. O, žiūriu, Šaro :) Taip apsidžiaugiu ir klausiu kažkurio vienuolio ar galiu pasiimti. Sako: "gali, čia niekam jo nereikia". Tuomet ypatingai didžiuojuosi turėdama Šaruko eilėraščių sąsiuvinėlį. Jis tokios sovietinės spalvos:
Jame yra kažkokių spalvotais pieštukais pieštų labai keistų paveikslėlių.
O iškarto nusprendžiu - skaitovų konkursui išmoksiu kokį eilėraštį ir laimėsiu, mane išsiųs į miesto konkursą. Ir atsibundu neperskaičius nė vieno, bet taip smagu, kad turėjau tą sąsiuvinį...

Žvėris gegutė

Sužverėjo akacijos po langais, dygsta dygsta kaip kariuomenė. Aš jomis didžiuojuosi. Mama vakar padedant išsiaiškinti V. Krėvės "Skerdžiaus" pagrindinę mintį garsiai pacitavo sceną apie tai, kaip kvailys piktas Grainis liepą kirto. Kaip du lašai vienodi - mūsų kaimynas ir Grainis iš sodžiaus, kur skerdžius Lapinas gyvena. Hm. Visada tokios grybienos Lietuvoje buvo pridygę. Dabar kažkas kala į dešinę sieną, kur yra apleista, o kai girdžiu nustoja, pakrapšto, kažkas grėsmingai nubyra. O kas gi tai? Manau, kad snarglio kaimyno statybininkai. Bet aš sakau TEN BUVO APLEISTA! Kaip malonu, kad klasės draugės bloge radau sakinį, tvirtinatį, jog klasėje yra kelios mergaitės kurios jai draugės :) Neįvardino ji, ar ten ir aš esu, bet vistiek labai džiaugiuosi...
    Šiaip draugų neturiu ir tai gal todėl nevažiuoju į jokią stovyklą ar dar kur nors, tai dėl kvailo nakvojimo, kurio bijau. Bijau, kad ko nors neatsitiktų - atrodo, kad jei kur nors nakvosiu be tėvų man bus bloga, susirgsiu, prasidės žaibinė infekcija (tfu tfu tfu...), o visi tik - "kaip tu galėjai nevažiuoti į parapijos stovyklą", "ką, tu nebuvai rekolekcijose", "kodėl neplaukei į baidarių žygį su klase?". Nenoriu, negaliu, nežinau sakydavau ir iš dalies meluodavau. Tik todėl, kad paaiškinti, jog bijosiu nakvoti nelengva, nes visi per daug nesupratingi, man taip atrodo. Jiems tokie dalykai nesvarbūs... O su klase ir kitąmet turbūt nevažiuosiu, nepaisant "kaip tu taip? taigi ten taip faina bus.".
Nelaukiu mokslo metų, dar ir laiko liko, bet man jau košmarai sapnuojasi, kad rytoj į mokyklą ir dar nesu pailsėjusi nuo plastikinio auklėtojos veido, kai ji sako "aha, taip Ugne, suprantu". Nieko ji nesupranta, kodėl šiam pasaulį visi nejautrūs ir šarvuoti? Gal dėl to, kad savo jautrumą slepia?

Ieškant malonu surasti

Kas aš? Niekaip nesuprantu. pasisiuvau du sijonus, vieną suknelę ir vieną rankinuką per tris dienas ir tai nepadeda. Ne ne, tai ne "paaugliško savęs ieškojimo" klausimas, tai šiaip mintis į kurią man net nelabai įdomu atrasti. Tik antra diena galvoju - ar žmonės, kurie neprideda manęs prie veidaknygės draugų nemato, kad prašau ar nenori, nes "kam to reikia"? O jeigu aš dainuoju ir kažkas juokaisi, tai blogai dainuoju ar žmogus juokiasi nežinodamas priežasties? O jeigu pasakyčiau kam nors "ką esu įsimylėjus", kad moku latviškai gyvūnų pavadinimus, tai tas žmogus pagalvotų, kad tai šaunu ar kad aš keista?
Klausausi dainos "Summertime" mano tetulė ją gražiai dainuoja ir dar ploja ritmingai kai būna pauzė. Man patinka tokia muzika - ji tokia liūdna, bet labai graži! So hush little baby, don't even cry - skamba. Gerai, neverksiu, jei taip norit.
Bet kyla dar vienas klausimas. O kai aš pradedu keistai elgtis ir sakau, kad išprotėjau, tai blogai atrodau ar juokingai? Ai... Jūs verčiau paklausykit Summertime ir ausyse skambės toks džiaziukas, aš prisiminsiu tetulę, taip gražiai plojančią ir žiūrėsiu pro langą, lauksiu, kad lietus pradėtų lyti ir džiaugsiuosi, kad esu liūdnai džiazinga. O kai pasakysit ką nors džiuginančio, ritmingai paplosiu.

Stovinčios Žuvėdros

Grįžau iš pajūrio (kur buvo gerai), ten gyvenome "Žuvėdros" stovykloje, kurioje gąsdinausi prižiūrėtojų, kurioje kadaise gyveno pionieriai, kuri buvo pirma subombarduota per 2-ąjį pasaulinį, kurios jūros krante penktadienį nuskendo žmogus, o aš mačiau, kaip jo kūną išvilko iš jūros, dar gaivino, mes meldėmės, bet Dievas jį pasiėmė, neabejoju, jog dangui jam bus geriau nei žemėj, nors ir žemėj nėra taip blogai. Tai paskutinis kartas, kai šiandien sėsiu prie kompiuterio, o veidaknygėje savo sveikinimų akciją tęsiu nuo rytojaus. O šiandien atsibudus pagalvojau, kad reikės eiti į mišias, nežinau kodėl, bet trečiadienį nueisiu... Kažkaip rašau į blogą be nuotaikos, kad tik jo neapleisčiau, kaip kad apleisti yra Žuvėdros nameliai, apsamanoję, tokie liūdni, primena senovės Žydų stovyklavietę, kurioje vakarais taip tamsu, girdisi nežmoniškas jūros ošimas, o betoniniais takai vaikšto apsauginis. Taigi tiek gi. Ten, pakrantėje, stovi visko mačiusios žuvėdros, kurioms nerūpi, ar toje jūroje kas nors skęsta ar ne. Jos ŽINO, kad ten yra žuvų.

Du dubenėliai grikių

Jau nuo ryto (12h) sėdžiu prie kompiuterio. Kokias dešimt minučių sėdėjau dėl įdomumo, o pusvalandį dėl to, kad nieko kito negaliu veikti (o, berašydama sugalvojau). Savaitgalio planas neviliojantis, sužinojau, kad netrukus važiuosim prie jūros (ten irgi nenoriu, nes vyks kvailas folkloro festivalis), o šiandien tikiuosi, kad nereikės vakare, per žiaurų karštį, dardėti į dainų šventę, kurioje tikrai nieko ypatingo nebus (viską žinau kas ten bus, dainuojantiems jokio džiaugsmo). Taip pat iš ryto buvo šalta miegoti tik po paklode, o dabar karšta sėdėti virtuvėj, kur jau gana tvanku. Akys limpa, mama pyksta, kad kaklas nepraustas, o aš kvailelė, prieš kokias tris dienas susikūriau feisbuką. Ir išsitryniau, bet kitą dieną antidelet'inau. Jei yra toks kvailas žodis. Turiu dvidešimt draugų, visai įdomu, daugelio pažįstamų visai nenoriu turėti drauguose... Nežinau kokioj gimnazijoj mokysiuosi (kaip klasiokė sakė: siaubas, aš turiu su tavim čia kiekvieną dieną mokytis, o tu dar pas mane į jezuitus žadi ateiti). Pabraukta eilutė stebina, nes štai kai kurie žmonės neabejoja savo įstojimu į tą robotų dresavimo mokyklą. Ir abejoja, kad aš, su savo vieninteliu 8 metiniam įstočiau, jei norėčiau. O aš nenoriu. Žirmūnuose susirinko visa grybiena, į basanavičių - ne, ačiū. Licėjuje prasmegsiu skradžiai, nes su tiksliaisiais aš ne giminė, apie jezuitus savo nuomonę pasakiau... Į daukanto gimnaziją sueina visokių, kurie "bijo, kad kitur neįstos". Užupio gimnazijoj bloga direktorė, o iš vileišio - greitasis praėjimas/patekimas. Bet kam ta gimnazija dabar, kai dar reikia perskaityti 13 knygų. Įdomi kolkas atrodo tik viena.

O ir šiaip manęs niekam nereikia, nes daugelis (visi, norėtųsi pasakyti) rūpinasi tik savimi. Ir klasiokės, ir pranciškutės, ir visi. Ir net puskė.

Atsidūsau.

Sakyk op, kai virš griovio nutiesia tiltelį

Štai mano dvi griovio pusės:
Dabar ir Pranciškoniškasis jaunimas :)
Na taip sakydama "Dabar" tai nereiškia visko  kas vyksta dabar, nes yra dalykų, kurie visgi man patinka (negali būti!). Tiesiog dabar aš dar priklausau Pranciškučiams, kurie jau po truputį tampa vaikų darželiu :)
Esu pasimetus (buvau), kaip čia kur čia. Ir štai parašiau vakar Raselei, kuri ruošia būsimu JauPriukus ir ji mane pakvietė į mišias. Išdrįsau nueiti :) Štai kaip atsirado tiltelis. Dar prieš tai paskambinau Raselei netyčia (norėjau mamai paskambinti) ir pradėjau plonu balsu spygauti: MAMI, MAMI, ALIO, MAMI. Po to buvo labai gėda, bet ir smagu - visą tai reikės reikės rėžti per pažado šventės kalbą :D qiqiiqiqiqiiqiqiiqiqiqiiqiqiiqi (čia disco ritmu rašiau, kai pritrūko žodžių).
Tai gi va, nuėjau po mišių dar išgerti arbatos į vasarą neoficialiai vykstančius JauPros susitikimus ir... man PATIKO! Jėga, visi tokie rimti, bet ir labai linksmi. Dalinosi įspūdžiais apie stovyklą kurioje nebuvau, bet vistiek džiaugiausi. Tiek daug naujų žmonių, o tie žmonės visai nebaisūs - pasakojo, kaip mažyliai vaikučiai (iki 7m. atrodo) svaido medines frazes:
Dviejų mergaičių pokalbis:
-Aš mačiau tokį arklį ten netoli.
-Aš irgi mačiau tą arklį.
-Tai žinai ką? Mus sieja arklys.

Arba:
-Mirštu nuo vilties gyventi.

Viso gyvenimo išmintis. Taigi taip aš dalinuosi, gal nelabai įdomu jums, bet patikėkit, man tai labai įdomu :D

Čiau braškės, susitiksim kur nors!
OP

Sister Sledge ir du kiškiai

Džiugi žinia - vandenvietėj gyvena du kiškiai, kaip ir tikėjausi :)
Klausausi Sister Sledge ir čiaudau iš gražumo. Kaip norėčiau vieną dieną pagyventi 8 dešimtmetyje, apsiauti kliošines blizgančias kelnes ir klausytis muzikos iš senos plokštelės. Beje, berašydama ir beklausydama, supratau, kad Sister Sledge sukūrė tik vieną gerą dainą (We Are Family) ir man tik ji viena patinka :)
Bet ką jau čia kuklintis, jų kostiumai ir šokiai krauna akumuliatorius :)



Kažkaip nesinori nieko rašyti. Kepsiu morkų pyragą, kuris puikiai tiks prie mano DISCO dienos.
Nebent dar paprašysiu pagalbos: http://www.youtube.com/watch?v=IN_1-rJlt0c. Gal žinot kokia fone skamba daina (girdžiu yra žodžiai padumdum parura dum dum ir september ir see you ir I remember)
Visi mano raktažodžiai tokie- o daina ypač tiktų prie morkų pyrago :)

P.S. 17:48 rašau: yra nuostabus tinklalapis www.midomi.com kuriam padainuoji dainą ir atranda ją - taip radau tą išsvajotąją prie puikiai išėjusio morkų pyrago - SEPTEMBER (Earth, Wind and Fire) Paklausyti galima čia :)

Kosmoso niekas

Ką tik pagalvojau, kad kosmose nieko nėra (vakuumas taigi yra niekas), bet jame vis tiek kažkas yra. Ir kaip sunku surasti tinkantį žodį - medžiaga, materija, mikrodalelė, molekulės (viskas iš m raidės :D). Bet labiausiai tinka kažkas. Daugybė žodžių neprilygsta žodžiui kuris apiebūdina tai, kas yra, bet nežinome kur, kaip, kodėl, kiek laiko, koks ir pan.  Todėl galiu drąsiai teigti, kad šiandien kažkas privertė mane penkis kartus prišokti prie sumuštinių kepyklės ir patikrinti ar dar neužsidegė antra lemputė, kuri reiškia, kad sumuštinis jau apdorotas patekimui į burną... mmmm... Vakar valgiau načio. Nachio ar kitaip rašosi... Tvirtai nusprendžiau, kad pupelės iš esmės yra mėsa. Kažkas verčia mane taip galvoti. Būčiau parašius ka-kas :D ž vis painiojas su šalia loptope esančiu - :D
Ka-kas kosmose tai tikrai yra :D

Vandenvietės kiškis

Esu pas tetą. Tetulę, kaip vadindavom :) Ai, motina afrikietė, kitaip tariant (http://palaiminamotinyste.blogspot.com) . Po eilinio, bet paslapčia mano tikėtosi pokalbio apie Dievo buvimą ir puodelio negeriamos, bet skanios karčios kavos (tiksliau su tuo puodeliu) galvoju apie vandenvietės kiškį, kurį teta mato visu ilgiu - tikiuosi, kad jis ne vienas ir turi gal kokią meilę ar šiaip draugelių. Gal turi drugelių? "Vėjelis ir slapta vėsuma", mano apmastymus pertraukia teta. Slapta visuma pagalvoju. Viskas gi taip slapta. Dar iki šiol galvoju, kad pasaulis baigiasi ten, kur jo nebematau , bet palaiminti kurie tiki nematę. Kažkokie minčių šuoliai - ką tik prisiminiau bernardinuose šokančią Augustiną iš JauPros. Galvojau, kad tokie drovūs žmonės, gali pradėti šokti tik išgėrę. Bet ne, pasirodo - vis prisimenu tą atradimų ir praradimų pilną Tebūnie Naktį. Apmąstau ją iš visų pusių - kaip ir kiškį iš vandenvietės. "ot skanus bjaurybė" sako motina afrikietė. Tada nusijuokiu, kad tai retkarčiais girdžiu iš mamos. O po to susirūpinu, kad čia ne apie tą kiškį...
Atbėga šokoladinis afrikietės vaikas ir nori mane apkabinti šokoladine puse...
Baigiu ir apkabinu. Lai jums tas šokoladas neatsiplauna. Primins tą kiškį...

Tebūnie tikrumas! (ir truputį skaičių)

Aha, vis mąsčiau ar tikrumas geras žodis. Man jis ne ypatingai patinka (nors gal visai neblogas), bet kito niekaip nesugalvojau. Po Tebūnie nakties bernardinuose supratau, jos vakaro "vinis" - ne Ichtus, šokantys broliai ar pica parapijos salėj, o Dievo išbandymas - žmonės. Ne, ne. Visgi ne jie vieni - o žmonių tikrumas. Ir netgi ne abstrakčiai - ŽMONIŲ, o labiau aiškiau - DRAUGŲ. Na, jei galima juos taip vadinti - gal net pažįstamų, kuriuos pažįsti 11 ar 0,5 metų. Po vakar vakaro jų liko, eee... Keturi. iš kokių penkiolikos, kurie, kaip maniau buvo jau draugai. Ne tik pažįstami, matyti, žinoti ir kt.
15-4=11
 Va va - skaičių gražumas. Dėl žmogaus kurį pažįstu 11 metų, t.y. visą to žmogaus gyvenimą, supratau, kad 11 žmonių nebuvo tikri draugai - apsimetė, juokais, šiaip sau... Bet iš tiesų mane kirbina mintis ir nieko blogo nelinkintis pavydas - taip, aš ne TOKIA VISOKIA kaip tas mano buvęs draugas žmogus. Bet jei netgi jis krikščionis, juk sugarbanoti visus tavo draugus yra labai negražu ir negarbinga.

Uždavinio sąlyga:
Ugnė su žmogum (pavadinkim jį 1) kalbasi, sveikinasi ir normaliai sutaria, atrodo pavadinsim tą 1 draugu.
Ugnės buvęs draugas žmogus (pavadinkim jį 100) visą vakarą ieško 1 (svarbiausias asmuo, gi) ir šoka.
Kai Ugnė atsisveikina su 1, 100 jau kažkur dingęs. Atsisveikinant su 1, jis sako - tau nieko neturiu ką pasakyti.
Paaiškinkite, kaip 100 pakeičia žmones?
Ats.: ???

O dabar jei iš mano pusės, tai po žmogaus 1 teiginio apie "nieko nepasakymą" aš žiauriai sutrinku, nes niekas nieko atsisveikinus nesako, ir paklausiu, "apie ką pasakyti?!", o žmogus 1 atsako - "nu, tipo, kai nu...atsisveikini, reikia dar kažką pasakyti ir šiaip..." (pasirodo, turėjo omeny, "kaip tau patiko", "gražus oras","gerai prisišokom","smagu tave matyti"). Tada pagalvojus "kas čia per nesąmonė" išgirstu: "ai, eik". Tada numoju ranka, dar kaip visada norėjus kažką pasakyti (numoju ranka ir sau ir žmogui 1, suprask, "nesvarbu"). Išeinu pro bažnyčios vartus ir vardus stovinčius šventoriaus pusėje, tada suprantu, kad tas žmogus mane išvarė (tikriausiai ne, bet taip jaučiausi) iš bažnyčios kiemo, o tik šiandien susimąstau (to nepikto pavydo dėka) "o žmogui, kurį vadinu 100, kažką pasakei tada kai niekas niekam nesako - atsisveikinus. Juk visiem kažką pasakei! Tai kuo aš tapau? Staiga? BŪTENT PO žmogaus 100 plunksnelių, tai yra plaukų, kedenimų, mirksėjimų ir kikenimų?". Atsakymas į paskutinį klausimą - taip. Tapai mėme, su tavim niekas nenori bendrauti.
 Tada kokius 3 kartus verkiau dėl šitos situacijos, ir dėl to, kad 11 žmonių vakar tapo netikrais draugais. Katalikais kurie šitaip negražiai išdavė mane.

Beje, jau žinau:
Ats.: ??? Per išpažintį tie katalikai gal kažką pasakys, o aš pasakysiu, kad Dievo namus pavertėm diskoteka ir muilo opera, bijau, kad jį pamiršę.

"Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta, Vienybę, kur gresia skilimas, Tiesą, kur viešpatauja klaida" - Šiandien sakiau per mišias...
Beje "tikėjimo, kur kankiną abejonės" jau gavau  :)

Viskas bus gerai :) Beje Goda turi blogą!

Vėjas šokinėja medžiais

Viskas gali būti kitaip -
http://www.youtube.com/watch?v=D2R28TjQCd4&feature=related - galima pianinu groti kitaip.



    - galima atrodyti kitaip


- tavo šukuosena gali būti kitokia

- galima koncertuoti kitaip

http://www.youtube.com/watch?v=9UvAJU3RwnQ - galima klausyti kitokios muzikos vasarą

  - dabar žiūrėti kitokius filmus


O vėjai šokinėja medžiais ir lyja, nors man patinka :)

(Jamie Cullum - The Wind Cries Mary, George Harrison, Esperanza Spalding, Garbanotas Bosistas, Jamie Cullum - Let It Snow, "Gražuolė")

Pranciškus ir muzika

Kas mane lydi trečiadienį-penktadienį, tai yra Pranciškus ir muzika. Pirmiausia aišku pranciškus - JauPros pažadukai tokie nuostabūs - gražioji Milda, mylimiausioji Žiedė, nuoširdžioji Eliza, ee...dėdė Lukas ir išmintingasis Marius :) O štai į Pranciškučius Rūtelė (vadovė) pakvietė kažkokių svečių. Sakė bus labai įdomu - jau beveik visai įsitikinau, kad ateis "Apaštalai", nes labai norėčiau :) Bet jie jau išsiskyrė, dabar garbanojas su savo bosistu... Tai va, jie neateis. O AŠ DAR GAVAU PRANCIŠKONIŠKĄ TARNYSTĘ!!! perduoti šokoladą. :D Eiei, nereikia juoktis - jis nuo br. Algio OFM (taip ir nežinau ką reiškia OFM), iš Švedijos lauktuvės :) tai va kaip smagu!
post factum.
Kaip nemandagu rašyti visokius vardus, kai tik viena juos pažįstu (na, gal dar kas ir žino). Bet gal kada visus imsiu ir apibūdinsiu - asmenvardžių rodyklė su išsamiais aprašymais. Va kaip didingai skamba :)

                                                                                                         O dėl tos citatos: Kai many nebeveikia                
                                                                                                          filosofo baterija, perkraunu serverį :) Į          
                                                                                                          menininkę...

O beje, muzika mane visada lydi:    
http://www.youtube.com/watch?v=6GI9-yiHjL4&feature=related

  Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau. 

Žanas Polis Sartras

Bar bar bar lietus, bur bur bur kažkas kitas...

Lyja - vieniems tai patinka (ironiška, bet tas žodis vieniems skamba kaip "vienas" "vienetas", o naudininko linksnis - "vienetams"), o kitiems (tai, atseit, daugumai) nepatinka lietus. Kaip anglų mokytoja sakė: "Tipical lithuanians - they're angry if sun is shining. They feel bad if it's raining...".
Taigi tai yra tiesa.
Kartais žmonės nebegali burbėti dėl lietaus tai jie piktinasi dėl kitų pasaulio dalykų. Ir vėl tie skambesiai: pasaulis - didelis, dalykai - maži. Pasaulio dalykai (?)... Interpretuosiu sau pačiai tylomis, palikdama vietos jūsų kūrybai.
Kita vertus, žmonės gal ir visai smagūs. Paskaičiau draugės blogą. Toooks paaugliškai piktas, kad net linksma pasidarė - kai to nerimastingumo ir iš jo kylančio burbėjimo per daug, pradedi džiaugtis, kad dar vakar prižadėjai sau vakare, kad užčiaupsi savo drakoniškus nasrus spėliodamas savo liūdną ateitį, pažymius, ir kt. nenuspėjamus dalykus. Reikšmingus, nors dažniausiai nelabai. Ir tai padeda užmigti. Nes prisižadi ir nebesipiktini. Tyliai džiaugiesi. O daugelis išgirsta!

Taigi mano džiaugsmai (kukliai trumpas sąrašas):
1. Tėvai, kurie yra patys nuostabiausi net ten, kur baigiasi visata...
2. GMD (Gatvės Muzikos Diena) ir Garbanoto Bosisto koncertas.
3. Nuostabus filmukas, kuris padėjo neburbėti dėl mokyklos mėsmalės. Jis čia (spausti) :)
4. Solfedis, į kurį man patinka eiti.
5. Giminės, artimieji ir draugai, kurie VISI telpa mano širdy.
6. Džiaugsmas, kurį sunku įvardinti. (kai džiaugiesi dėl to, ko nesupranti)
7. Džiaugsmas, kad man nėra taip kaip kam nors, kam yra blogai.
8. DIEVAS (Kuris užima pirmąją vietą ir laimina visus likusius 9 (šimtus) džiaugsmų)
9. Garsai, kurie supa, ir supuojasi. Džiaugiuosi kad jie skamba kaip muzika, ir aš juos girdžiu.
10. Svogūnai, pupa, saulėgraža, žolė, orchidėja, pinigų medis, alijošius, alijošiaus giminaitė ir nežinomas nuostabus augalėlis, nes jie yra kūrinija ir gyvastis...

Pirmadienis su po prie netoli medžių

Taigi va. Kaip gerai kai niekur nereikia skubėti antradieniais...
Nei čia šventė, nei čia kas kita - niekur nereikia skubėti :)

O dabar: Iš antradienio į pirmadienį:
P.S. lyg turiu teisintis, kad ilgai nerašiau ir pan., bet (ai :D)

Pirmadieniais vėl pradedi liūdėti dėl medžių (taip taip, čia tas apie kurį rašiau "Nežudyk" žinutėje) kuriuos nupjauna visokie šungrybiai (būtent to pelėsio šuns vardas brendis...), o Garbanotas Bosistas, savo improvizuotame koncerte pilies gatvės apačioj sako: "mes už visus pinigus sodinsime medžius"... Kokie jie puikūs ir nuostabūs. Mano tėvai, kaip supratau jau gerbėjai - mes Lietuviai, turintys prigimtinę meilę medžiams ir garbanotiems bosistams. Tik va, Jau ir pagonių laikais mylėjome medžius, tik dėl bosistų abejoju. Bet garbanotų krivių (nesvarbu kaip juos paišo), manau, buvo...

Dar pirmadienį susitikau kolegą (čia, kad rimčiau skambėtų) po žydinčia slyva, rodė zenitą... Aš irgi norėčiau senovinio aparačioko.  Kuris teigė, kad visos nuotraukos brokuotos, š..., apšviestos, nekokybiškos ir neryškios, bet labai geros. Tai jėga. Manau, kad kolega po 20 ar mažiau metų bus fotografas. Geras. Man tos nuotraukos patiko, va, ir dabar dairausi kiek kainupoja juostelės skanavimas :)

Už medžius! Jė, draugai :)

Blakės ės.

Suėdė mane blakių alergija. Visgi, kaip keista! Tos alergijos kažkokie išpaikimai. Va įkando mažas vabalėlis, ir dabar visa spuoguota, Suėdė :) Dar turėjau vilties kad čia vėjaraupiai, vėjo raupai... Bet jie buvo už tūkstančio durų:

Kūjeliai - už tūkstančio durų

O šv. Velykų antra dienelė nustebino pavasariškumu :) Vėl visokios geros mintys (po nieko negalvojimo miego metu pertraukos) lenda ir taip gera laukti ir kažko tikėtis. Bernardinų TV pažiūrėjau įkvėpiantį interviu su Marium iš JauPros - hmmm, būna ir tokių šaunių žmonių :) O dar vienas atradimas - Mišios. Keista, bet nieko negali būti geriau :)


IKI...

I Still Haven't Found What I'm Looking For

http://www.youtube.com/watch?v=gwdXcCT82uQ&feature=related

Su šv. Velykom :) Su Kristaus prisikėlimu.

Teisingai mama sako - kai ko nors labai nori, Dievas (ar kas kitas) iškrės tau pokštą. Bus atvirkščiai. Bet kartu tai niekada tavęs nenuliūdins, o trumpas nusivylimas - tavo paties ego ir pan. dalykų pasekmė :)

Ir visgi, sutikau tai ką sutikti tikrai tikėjausi! bet visgi - I Still Haven't Found What I'm Looking For.

Kažko trūksta, bet tai taip pat tik mano mintis.
Viską ko reikia gavau. Jau gavau :)

Janina iš pusrūsio

Penktadienis, vėl, labai geras, labai geras, labai geras.

Po išpažinties visada gera, penktadienis tada irgi atrodo geresnis - taigi - pradėkim nuo Pranciškučių...

-Rūtele, eik miegot :)
-Ok, bet pajuokaukim - manęs atseit nebus, ateis kokia nors sena babcė ir reikės melstis rožančių. Koks  bus jos vardas?
-Janina. Janina? Janina :)
-Gerai.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
-Ingrida, einam pagrot būgnais? Į pusrūsį...
-Jo, jo! Greičiau.
-Eeeei, neee ! ten... eee... santechnikas kažką taisė, negalima eiti.
-A, na gerai...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
-Laba diena!
-Šaruk (spausti ant "Šaruk" :)), eik už durų...
-Aš tik trumpai į pusrūsį!
-Eiiik!
-Tai va, pusrūsy miega Rūtelė, turi ateiti Janina. Na, mes ją sugalvojom. Jai 67. Ir mes pasakėm, kad tik tau galima eiti į pusrūsy.
-?
-Ten santecnikas kažkas taisė. Atseit.

-Tai eik į pusrusį, tik neišsiduok...

-Jo.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
-Šaruk, čia aš miegu, neišsigąsk.
-Jo jo, aš žinau. Čššš! Miegok, miegok.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Po pusvalandžio. Augminas(tas pats kuris valgo nesveikus ir kietus bananus su šokoladu!):
-TAI KAS TA JANINA?
-Mes ją išsigalvojom...
-KĄ?! nesupratau.

Geriau nebūna.

Nežudyk.

Visi yra žudikai. Kas dieną žudo vabaliukus, gėlytes ir krumūs, nulauždami jų šakeles šiaip sau.
Žudo kitus savo pastabomis, išlieja pyktį ir nužudo, nukerta medį, aiškina, kad ant jo mašinos kakoja paukščiukai, taip sakydamas jis juos nužudo. Žudo savo juoku, kai juokiasi, kai tau būna visai nelinksma, kai apgauna netikėtai nors ir nereikšmingai, kai tavęs nekečia tyliai ir kai nekenčia garsiai. Kai sėdi prie kompiuterio ir piktybiškai rašo kaip nors mandrai, kai įsižeidžia dėl to, kad nemato kaip elgiasi patsai. Atseit žudo kiti. Tada taip pasiskelbia ir pameluoja, o kažkas žūna iš baimės. Kažkas žudo mintimis, o kažkas savo neargumentuota nuomone ir neįsiklausymu. Tai negi dabar reikės tupėti po alyva ir laukti kol tave nuneš bezdukai... Tai yra nužudys. Žmonės žudo, kai nekreipia dėmesio, žudo, kai apkalbinėja ir žudo kai su šypsena murma "ai, kvailelis". Na ir gerai, reikia visokių! Tik ne žudikų. Reiškia nieko nereikia. Atrodo, kad tik sėdėsi tuščioje baltoje dėžėje ir taip nieko nežudysi. Klysti - žudysi savo laiką. Tai gal šaip kur nors pievoj prigulsi ir linksmai sau taip gyvensi? Ne, tada po tavo storu užpakaliu atsidurs koks nors vargšas skruzdėliukas, kuriam ir šiaip nesiseka gyvenime. Ir dėl to per išpažintį visuomet reikia pasakyti - "žudžiau"...

degtukas. norėjau pasakyti vulkanas...

Pykčio-Paganinio-Nemoki-Garsiai-Eilėraštis-Nesąmoningai


32 min. nuo 18:30. Iš visos pamokos prisimenu tik tai. Tik tuos žodžius :) Dabar jie atrodo visai linksmi, nors ta šypsenėlė, kurią ką tik parašiau visai nelinksma... Likusios dienos iki vasaros atostogų dar kopia per septintą dešimtį, o aš lupu apelsiną atkeliavusį iš tos vasaros ir vistiek josios nejaučiu.

Antras dalykas, šiandien buvau dalyvis. Bėgimo iš pamokų! Pirmą kartą bėgau. Na, iš pamokų, bėgiot tenka ir per fizinį... Iš dviejų tecnologijų legaliai, ir tada jaučiausi tokia palaiminta, tokia lengvutė ir tokia neinati į pamokas. Tuomet, po žiemos arbatos, kurią mums davė pauostyti gerosios kepyklėlės pardavėja, grįžom (su Goda) į lietuvių pamoką. Tada aš buvau dalyvis. Buvau visa įsiliejus į dalyvių vakumą ir negalėjau jame mataruot kojom ir rankom. Bet išplaukiau!



anglų k. 8 nt 10 9
biologija nt 7 10
dailė
fizika 10
geografija 10 10 10 10 10 10 n n
informacinės technologijos 10
istorija nt 10 7 10 10
kūno kultūra nt
lietuvių k. 10 10 n
matematika ns 7 nt 10 9
muzika n
technologijos
tikyba
žmogaus sauga
prancūzų k. nt 10 10 10




Baigiau, iki vasaros!

Pentadienis

1.Nepamiršk išsiimti lindzių
2.Jei jau pamiršai, išsiimk kai jau būsi visai atsibudęs.
3.Jei nieko nebematai, atsimink kaip atrodo tavo koridorius.
4.Jei jau krenti, tai nebūtina įsitaisyti mėlynės prie akies.
5.Šūktelk tėtį sakydamas "aš nugriūvau, nes nieko nebematau, gal gali ateiti"
6.Prisimink, kad geriausiai gydo vakar kepti pyragėliai su obuoliais :)
7.Savaitgalį bus 14 laipsnių šilumos!

Gyvuokit :)

Koala, koala, rasose koala...

Mokytoja sakė, jog nenori nervų gadinti dėl ssvetimų vaikų. Mes - svetimi. Svetimi - svetimi - svetimi.
Į burelį atėjo dvi penktokės - iš kultūrinių renginių žinau GMD, Vilniaus lygiadieniu, Tebūnie naktį, Skamba kanklius ir dar daaaaaaug kitų. - O jos žino Kalėdas, Velykas ir Mikutavičiaus koncertą. Jaučiuos kaip darželio auklėtoja. Tiu tiu tiu tiu...
Kaip norėčiau mokėti įsirašyti į ausinuką ką nors... Nemoku. tai ir neįrašau, o per tecnologijas klausysiuos pjovimo garsų ir mane toliau bers. Nežinau, ar aš alergiška koaloms, kultūrai ar toms vienišoms dulkėms. Nors jų daug, bet juk su jų bendravimu kažkaip netaip - jos gal nemoka? O aš draugų neturiu. Kartkartėm... Bet tada draugai ne visai draugai. Ach, ech, och.


Išvada: noriu šuniuko.
http://www.youtube.com/watch?v=Nppb01xhfe0

P.S. Tai man dar negalima pridėti Liepos blogo prie skaitomų. Kas ne taip? Negi ir ji nedraugaus? :)

Švelni kamanė...

...labas.
Taigi mano romantizmo neromantiška apžvalga:
Taigi impresionizmas:
pasak snobų džiaugsmo (nuostabiosios mokytojos) tai:
10 000 eurų už Van Gogo paveikslą - jai skamba liūdnai.
Impresionizmas siaubinga tema, bet ką darysi.
"Lelijos" (irgi Van Gogo) paskutiniais  autoriaus metais buvo terlionė.
Natiurmortas - paveikslas su vaisiais ar dar kuo nors.

Kita vertus, ponas dailininkas impresionistas Henri de Toulose - Loutrec piešdavo ant servetėlių.

O ir dar, lietuvių praktikantė - viskas gerai. Tegul jai būna viskas gerai :)
Paskrudus, lyg Lietuvoje šviestų saulė :) Laimingas žmogus - jai šviečia :)

Valio valio valio alio lio lio io io io o o o...

Linkiu jum sveikatos :)

Sukasi, sukasi, sukasi...

Miuslis :)
ir viskas. nors į blogą reikėtų rašyti daugiau. Parašysiu kada nors. O pasaulis sukasi sukasi sukasi.
Žmones tu gerai pažįsti, o jie tavęs ne...

Strazdanos ant nosies

ir visa tai yra gera :) http://www.youtube.com/watch?v=JqYonYXjbio - Garbos.
Strazdanotos.
Mielos.
Garbos.
Lygiadienis.
Kiaušiniai iš tuno salotų.
Ašaros.
Ašaros.
Ašaros.
Ir visa tai yra meilė.
Ir visa tai yra gera.
Ir visa tai yra garbos.
Gabrielė, Šarukas, Mantas, Augis, Naris.
Garbos.
Tyloj ir visados.
Kartu.
Strazdanos.
Tebūnie naktis.

Michelle

Michelle, ma belle
These are words that go together well
My Michelle.
Michelle, ma belle
Sont des mots qui vont très bien ensemble
Très bien ensemble.
I love you, I love you, I love you !
That's all I want to say
Until I find a way
I will say the only words I know that
You'll understand.
Michelle, ma belle
Sont des mots qui vont très bien ensemble
Très bien ensemble.
I need to, I need to, I need to !
I need to make you see
Oh what you mean to me
Until I do I'm hoping you will
Know what I mean.
I love you...
I want you, I want you, I want you !
I think you know by now
I get to you somehow
Until I do I'm telling you so
You'll understand.
Michelle, ma belle
Sont des mots qui vont très bien ensemble
Très bien ensemble.
I will say the only words I know that
You'll understand
My Michelle.

Pabučiuokit mane į kaktą...

Pabučiuokit mane į kaktą!
Aš sapnuoju gerus sapnus...
Kitą savaitę būsiu folkloriste ir įkursiu ansamblį :) Na, čia ne sapnas!
Ir dar džiugina, jog kai galvoji, kad jau vienuolika, tai laikrodis rodo be penkiolokos dešimt.
Ir nepamirškit, kad kai laikrodis sustos, laikas vis tiek eis :)

Ir dar: krokodilai Lietuvoj negyveno, bet juos galima atspėti.

Labas rytas, ir nepamirškit pabučiuot mane į kaktą!

Gera

Šiandien man gera. Ir Lietuvai gera.

Sužinojau, kad Klaipėda seniausias Lietuvos miestas, o ilgiausias pėsčiųjų tiltas stovi Biržuose.

Aš visus myliu ir visada mylėsiu :)

Ir kaip sakydavau - aš visų vaikas :D

Gerai užteks graudžių kalbų,

Skraidysiu du metus miegodama kaip čiurlys ir toliau lauksiu Joninių.

O ryt pasimatysiu su meninyke ir viską jai papasakosiu :)

Beje, pas močiute gera...

Garbanoti gitaristai ir aišku, kad bosistai. Jiems irgi gera :)

Puiku ar puiku? Per daug suktas klausimas...

Iš pradžių:
Keturis ar tris kartus ne taip įvedžiau adresą:
blogstopt.lt
blogspot.lt
blogger.lt

Ne .LT juk, nors ir vasario 16-OJI (rašau didžiosiom, kad matytute, kaip moku skaitvardžio vartojimą....(O "norėtute" iš istorios praktikantės) (atsibodo skliausteliai)

Bet kaip bebūtų, jau iš vakaro nuoširdžiai sveikinu jus partizanai. Tausokim kalbą, ne mažiau nei tausoja taupios elektros lemputės :)

O jei "dalyvausycią tai nūgaliesycia miedaliūs" (šitai išmokau aikido trenerio ---cicino Jevgenijaus, ar kokio...)


Juokauju, su Lietuva :)

P.S. Goda, tau linkėjimai :)

Nosis bėga, bėga nosis

Bėga nosis.

Jau pabėgo.
Ką daryti - nežinia?
Ar ją gaudyt?
Gal ji tegul bėga...
Bet kokia bus pabaiga?
Pagavau aš
Šitą nosį
Ir sakiau jai:
-Be be be...
Atsibodo,
Pūst ir šnipščiot
Dieną!
Visą naktį,
Vakare...

(pagal "Merry Christmas Everyone") Man gi pasirodė, kad Kalėdos jau praėjo, tai reikia padainuoti apie jas.

Jis toks žavus!

Vakar vakare, niekaip nedįsau jo užkalbinti.
Na, jis su manim pasisveikino, bet vėliau būvojo nuo manes per kokiu tris žingsnius.
Aš sėdėjau ant sėdmaišio ir žiūrėjau į jį, o jis kartais mestelėdavavo draugišką žvilgnį. Gerai mačiau jį per šalia stovinčios baro kėdės kojas. Pagaliau įsidrasinau ir priėjau prie jo. Jo kaklą puošė madingos grandinės.
Ant jų kabojo ir kortelė su telefono numeriu. Įdomus sprendimas :)
Vis spėliojau Jo vardą, bet neįšdrįsau ir nieko kito paklausti...
Ant grandinių buvo pakabinta ir kortelė su vardu...
Aš jį tyliai mintyse pakartojau kelis kartus, bet švelniai glostydama jo pilvą neišdrįsau tą vardą ištarti garsiai...
Vis prašiau tėvų, kad jie atkreiptų į tą gražuolį dėmesį ir įvertintų, ar man jis tinka.
Ir taip beprašinėjant jis išėjo. Tiksliau jį išvedė. Namo...
Ach, jis - kaimynų kurių nepažįstu. O, kad galėčiau su juo daugiau pabendrauti...

...o šiandien tik kartoju jo vardą - Ozis, Ozis...

Gal ir mes kada nors turėsime labradorą?

SPA ir kuro burbulinės....

Šiandien fizikos pamokoje, lenta buvo nenuvalyta. Gal nuo pirmadienio...
Mirguliuojančios formulės ir skaičiai. Niekas jų nesuprato, bet vaidino, kad čia labai įdomu ir sudetinga.

O fizikos mokytoja tarė (tikslai užrašyta į sąsiuvinio paraštę):
"Jums tai dar kurortas"

Ir ji kalbėjo apie septintos klasės "lengvuosius" uždavinėlius, kurie NET visos lentos neužima.

Ir dar žadėjau parašyti, jog pamiršau atsinešti skaičiuotuvą...

Tegrybauja kuro degimo šiluma!

Žuvys ir banko eilė

Ir vėl supratau, kad vaistas nuo blogo nuotaikos yra Esperanza Spalding... (banaliai skamba?)

Ir gerą nuotaiką palaiko ilgiau...

Ir tai gydo, kai sužinai, kad kažkas apie tave sprendžia iš tavo tekstų, išvaizdos, kalbos, kvapo(?), pomėgių, elgesio...

Kvepiu levandom, o paukščiukas - pelynais - jis tai jau bus koks nors, na, prastas...

Dolce banana.

Ir tada dar sužinai, kad esi ne kito žmogaus mąstymo stiliaus. Todėl tu ne draugas. Ir ne priešas. Nors kaip jaustis kai kreivai žiūri...

Kiti dar elgiasi ir taip - jei nemoki atsikirsti, tada esi lyg banko lankytojas laukiantis savo 132 numeriuko eilės, kai raudonam LED ekranėlyje terodo 102 skaičių. Ir lauki, kol tau ką nors pasakys, o sulaukęs džiaugiesi. Po to aišku, vėl lauki... LAUKI... O tavęs tie žmonės nelaukia. Ir nerūpi, kad laukinčių tavęs yra kokie dešimt, o tai yra labai daug... Tada labai gera, nors tau reikia būtent tų/tos/to šmikio. Kad tau asmeniškai pasakytų: labas, kas buvo anglų namų darbams.


Reik išmokti nekreipti dėmesio į paviršiumi plaukiančiuosius. Taip plaukia plastmasiniai buteliai. Ir dar keli žmonės.

Bet man patinka prisijaukinti lapes, kurios nesileidžia būt prijaukintomis!

Nes labai apsidžiaugi, kai prijaukini.

Kartais tai būna ir meško ir kiškiai ir net tos juokingos žuvytės...

Apie įdomius žmones. Tik tais atvejais, kai įdomus yra savotiškas...

Taigi autobusų pilnas šmikis... Oi! Pilnas autobusas šmikių susidarytų, jei sudėtume būtent juose ir dar troleibusuose mano sutinkamų keistų žmonių per savaitę... Būtų užimtos visos sėdimos ir stovimos vietos...\
 Aišku, kad vairuotojo nereikėtų, nes tai būtų per daug pavojinga jo gyvybei ar bent sveikam protui. O jei juo paskirtume tą piktą vyriškį iš šiandieninės kelionės, pavojus kiltu ir visiems autobuso keleiviams, ir šiaip visiems vairuotojams gatvėje...

O beje, išminties akmuo (aišku, kad virtualusis) Wikipedia.lt byloja:
Autobusas (gr. auto „pats“; + (omni)busas) – daugiavietis automobilis keleivių vežimui, turintis 9 ir daugiau sėdimų vietų. 9-12 vietų autobusai vadinami mikroautobusais, jie naudojami maršrutiniame transporte, kaip žinybiniai automobiliai. Didesniuose autobusuose būna 20-45 sėdimų ir 9-25 stovimų vietų, tarptautiniais ir tarpmiestiniais maršrutais važinėjančiuose autobusuose – tik sėdimos vietos (30-60).


Hmmm... Maniškis pilnas keistuolių būtų didesnis. Ir įliptų kontrolė. Ir visiems baudas surašytų.

Cha Cha Cha...

Miškas be lapių :)

Miškas :) Kažkur ties pusiauju....

(geografijos atvartą bedailinant :D)

Gal gausiu dešimt?

Arba dar vieną kreditą...

mmm.... kreditai....

Bet pažimys visada geriau :)

O tai išeina tik devyni :)

Valgau kivį, arba kaip padaryti ką nors keisto...

Valagu kivį, skanus.
Močiutė įdėjo lauktuvių.
Vakar tas kivis buvo labai pernokęs. o šiandien valgau antrą ir paskutinį - rūgštokas.
Bet saldus... Primena knygą, kurią vakar perskaičiau - "Žvaigždė" Jerry Spinelli...
Nuostabi knyga. Aš irgi noriu būti tokia kaip Žvaigždė, reikia tik žiurkiuko ir daugiau ilgų sijonų...
O krepšį su saulėgrąža pasisiųsiu. DIY :)
Žinot, kaip pasisiūti krepšį su saulėgrąža? Paimi krepšį ir įdedi tą saulėgrąžą į jį...
O tai gana keista - beje įdėjau akvarelinio spalvoto vandens ledukus šokoladinių saldainių formelėse stingi :)
O poto pasidėsiu juos ant lauko palangės ir jie neištirps...
Beje, ką tik pamačiau, jog yra ir filmas "Stargirl" :) JĖGA :)

Neblizga sniegas? Klaida.

Vakaras - žiema ne žiema, šeštadienis ne šeštadienis.
Telikas nors ir vėl dainuoja, bet aš žinau, kad čia kažkas ne taip.
Atsimenu kai eidavau iš mokyklos su tėvais vakare ir tai buvo visai kas kita.
Sniegas blizgėjo, o ir Kalėdos ne taip greitai užsimiršdavo.
Visi virtualiai grožisi žiema Šveiciarijoj, nors už lango drebia sniegas.
Kaip reikiant drebia...
BET NEBLIZGA.
Kažkas ne taip.
Ne taip kaip buvo anksčiau...

... pasakė šaldytuvas.


O kaip jis eidavo iš mokyklos?
STILIAUS KLAIDA!
sėsk... du...

Tik širdis mato tai, kas yra gera...

"Širdies plakimas tamsioj nakty, tai tyla, tyla skamba visur, tik reikia mokėt ją išgirst, įsiklausyt į save ir viską pamiršt, gyvent gyvenimui, negalvoti kodėl apelsinas oranžinis, kodėl žmonės giliai širdyje nekenčia, smerkia ir žudo." - Liepa Aliukaitė, http://tylaskambamumyse.blogspot.com/.

Galima nesutikti? Galima. Liepa mano, kad žmonės giliai širdy yra nepakantūs ir pikti. Jie laužo Dievo įstatymus ir visiems linki tik blogo.

Reiškia, nerta per sekliai - mokėti pralaužti tą lauką, kuriame visi tave niekina, galima tik pralaužus savąjį ir pasiaukojant. Kaip mažasis princas prisijaukino lapę, taip mes prisijaukinam žmones, savo širdimi dainuodami banginių dainas ir laukdami, kol kas nors jas išgirs. Ir ateis. Ateis pas mus ir pasakys - tu mano draugas, man gera su tavimi būti. O kadangi kvietimas iš už storos sienos girdisi taip pat, kaip žuvų plepalai mums - reikia prakirsti skylę, pro kurią eitų garsas. Ir dar pro ją galėtumėme žiūrėti, kaip pro durų akutę ir matyti draugus. Pamatyti kitą, smalsiai žiūrinčia akį...

Į šoną "pavėjui"...

Kodėl visada Pavėjui ir niekad ne į šoną?

Na, tiksliau galima ir pavėjui ir į šoną...

Ir skrendu į šoną, nes ten visada įdomiau...

Galima atrasti naują šoną, nes jie neapsiriboja tik "į kairę" ar "į dešinę"...

Todėl aš skrendu pavėjui - ten kur gražu, lyja ir groja džiazas.

Galėtų būti ir fortepionas kuriuo moku pagroti šešis gražius ir trisdešimt septynis nelabai vykusius akordus...

Bet musėms viskas gražu...

Ten skraido musės.


Čia irgi jos skraido...