Atradimai ir supratimai

Labas vakaras,
Sugalvojau parašyti ką nors labai asmeniškai nuoširdaus.
Dabar atrodo, kad jaučiuosi rašydama visų metų susumavimo rezultatus, kaip dažnam norisi sausio 1-ąją, arba net išvakarėse. Gal šiandien atėjo naujieji metai?

Kaip bebūtų, galvoje ėmė suktis mintis, kad iš tiesų visa ką turiu, nors kartais netgi atrodo ne iki galo puiku, tikra ir miela yra labai prasminga. Šią beskrajojančią mintį pačiupau žiūrėdama senokas, 5 - 6 metų senumo fotografijas iš šeimos archyvėlio. Namai, sodas, kelionė, jūra, šv.Velykos...
Ilgai ir jau seniai mąstydavau, kad turbūt turėčiau labai džiaugtis, jog su daug žmonių susipažinau jau tik būdama kokių 14 metų, o ne anksčiau. Man taip pasirodė, kad anksčiau:
1. Atrodžiau baisiai
2. Nesupratau tvirto savo unikalumo auginimo proceso (t.y. nuo mažumės stengtis kurti savo ryškią asmenybę, šiandien man pasirodė protinga (...) :D)

Net pati negaliu apsakyti, kaip, tikriausiai, kvaila taip galvoti ir iš dėl to dabar imti ir susigraužti. Bet, protinga ar ne, dėl to sukau galvą ir tai yra dalis, kuri padėjo šiandien išvynioti genialų supratimą.

Dar šiandien ryte, kaip tyčia, kumštelėjau sau pati į pilvą, už mintis, kurios ateina, kai kur nors keliaujame, dalyvaujame su kokia draugų kompanija - "ak, kaip mes visi atrodome?!  tikriausiai kaip keistuoliai, gerai, kad yra (vardas), nes jis/ji graži ir pagerins bendrą kontekstą". Iš ko tokie sapaliojimukai gimsta? Iš supratimo, kad, žinoma, niekas iš aplinkinių nebandys pažvelgti į kiekvieno unikalų grožį ir iškart susidarys nuomonę apie visus. Gal tos nuomonės jau ir bijau. Sunku pripažinti savo silpną vietą, bet, tebūnie.

Taip taip, tos senos nuotraukos privertė suraukti nosį, ties tokiais žemiškais dalykais, kaip "o siaube, kodėl tada niekas nepasakė, kaip blogai atrodau su tokiais akiniais" arba "šitos kojinės tikrai atrodė baisiai".

Laimei šiuos "susižavėjimo" savimi priepuolius pakeitė išmintingas pamąstymas - juk žmonės, kurie tapo draugais labai seniai, viską matė, pastebėjo ir iki šiandienos, kai pagaliau šiaip ne taip, kartais dar raukydamasi, priimu save tokią, kokia esu, išliko nuostabiais, artimais žmonėmis. Bent tokiais, su kuriais kartą per metus susitikus smagu šiltai pasišnekučiuoti. Jeigu iki dabar visiškai nuoširdžiai bet kokia draugystė klostėsi, ji yra vertinga kaip auksas - nebesvarbu jokie "kodėl man nepaskambina" ir panašūs pavyzdžiai. Nebesvarbu, nebesvarbu, nes aš teesu labai labai dėkinga už tokį tapimą uola, atrama, šiluma, smagumu...

Nesinori to minėti, bet niekaip nesupratau ir kas slypi giliau už kokių trijų nugyventų metų patyčių, negu tiesiog "nemėgimas". Taigi tai ir buvo skaudus kietaširdžių, nenorinčių įdėti bent kruopelės pastangos į dvasinio grožio atradimą, atkrytis. Kai tai tampa lengva paskaičiuoti net matematiškai, atėmimo iš bendros sumos būdu, suvoki kaip aiškiai gali suprasti kas buvo (yra!) išlikę, kas buvo (yra!) tie stipriausieji ir puikiausieji.

Nuo šios minutės PAŽADU branginti ir saugoti kiekvieną, kuris, likęs ištikimas savo asmeninei širdžiai, padėjo man užaugti iki šios akimirkos.
Žinoma, kad padėjote ir šiandien suprasti turbūt vieną stipriausių dalykų gyvenime.
Ačiū.

Šiaurė meškose

Pirmą šalčių dieną bandžiau prisiminti, kas būna, kai ateina tos sausio antros pusės dienos. Tos šaltos, smarkios ir šiaurinės dienos.

Antrą šalčių dieną buvo labai smagu - viskas dėl to smalsumo, kurį sužadino retai taip nukrintantis gyvsidabrio stulpelis termometre.

Trečią šalčių dieną pirmą kartą lauke garsiai ištariau "šalta", įdėmiai stebėjau žvaigždes vakare ir mąsčiau kaip viskas bus toliau.

Ketvirtą šalčių dieną visi nustojo šnekėti apie viltingai laukiamus -25 laipsnius Celsijaus ir rimtai pro langą tyrinėjau saulę.

Penktą šalčių dieną supratau, kad pirštinės per plonos, kepurė su skylutėm irgi nekaitina, kapišonas nesilaiko ant galvos, šiltas šalikas kažkur prapuolė.

Šeštą šalčių diena guliu meškos guolyje ir galvoju kas šildo širdį, o kas ne.

Įšalas pasiekė tą kertelę. Nebežinau, kaip atitirpinti. O ir šaldytuvo šaldymo kamera užledėjo...

Žiema, žiema.
Mus mokė, kad sakinys egzistuoja tik su veiksniu ir tariniu.
Negali būti.

Aš mąstau ką daryti jeigu visas radiatorių tinklas mano dvasioje baigiasi ties delnais ir lediniais pirštais aš rašau laišką į dangų.

Rimtas gyvenimo žaidimas

Šiomis dienomis, tarsi tikslas, mano galvoje iškyla užduotis surašyti sąrašą klausimų, į kuriuos negaliu atsakyti. Kai apie tai pagalvoju - mintyje sklando vienas klausimas, kitą kartą pamąsčius - antrasis. Niekaip negaliu jų surinkti, nes užmirštu. Viską užmirštu.

(vieno nepamiršau: Ar kai sapnuojam, kad jau tai sapnavom, tai iš tiesų sapnavom kažkada anksčiau, ar tai toks jausmas tos nakties sapne?)

Tikrai galvoje nelieka daug dalykų. Jie tiesiog kažkaip netelpa. (atsidusau) Taip lengva išmokti tiesiog gyventi. Nieko neatidėlioti (nes užmirši), ką sumąstei - veikti (kitaip neprisiminsi), ką mokaisi - suvokti. Kitaip išpūs šiaurinis žiemos vėjas laukan. Ir išskris taip aukštai, kad niekas nepagaus iki minties išnykimo, ištirpimo netoli stratosferos ribos, ozono sluoksnio. Netikiu, kad ji pakiltų iki kosmoso. Bijau to išnykimo - praradimo. Niekada nepagalvojau "bus tų minčių". Kiekviena jų turi didžiulę vertę, ypatingą unikalumą, paprastumą, nuoširdumą, esmę, prasmę. Negaliu leisti, kad visa tai susimaišytų su debesimis ir taptų debesimis.

Todėl reikia pradėti užsirašinėti.

Vakar 10 žmonių žaidė vaidmenų žaidimą - visų charakteriai turi susitapatinti su  gauto personažo psichologija, filosofija, gyvenimo subtilybėmis ir pasidalinti ką tik mirusių tėvų testamentą. Viskas, ką reikia gauti irgi nurodyta, turi tik išspręsti ginčus daugeliu argumentų ir panašiai. Netgi nuomonė apie kitus personažus yra parašyta.
Oho, kaip visi rimtai žaidė... Rėkė, šaukė, ginčijosi, vaidino... Aš viena nusprendžiau (gavau ypač religingą personažą) pasakyti, kad atiduodu visą savo turtą, nes nereikia tų turtų žemėje. Tuomet mano rolę perėmė porininkas (personažą vaidina po du žmones, bet kada pasikeisdami), kuris tikrame gyvenime yra teisininkas. Visą turtą susigrąžino, jo žodžiais tariant, profesinėmis machinacijomis. Tada man pasidarė juokinga ir absurdiška žaisti tokį žaidimą. Valanda įtempto psichologinio savęs apgaudinėjimo, didžiulis nuovargis, visiems įsiskaudėjusi galva. Tai yra žaidimas.

Gyvenime būna dar blogesnių ir sudėtingesnių personažų, situacijų, atsitikimų, bet tada daug lengviau.
Jeigu gyveni, tiesiog gyveni viską užmiršdamas. Ir tai netgi nesvarbu.

(prisiminiau antrą klausimą: ar gali būti, kad tavo prisiminimai apie įvykį yra sugalvoti, o visi praeities įvykiai tiesiog neegzistavo?)

Tikrai gerai

Viskas/kažkas apsivertė.
Pagaliau išsipildė svajonės, kurių net nežinojau turinti.
Kaip taip gali būti? Jos tiesiog buvo apsisiautusios kitu pavidalu - erzelis dėl šio bei to, amžini gyvenimo klausimai, "nesuprantukodėltaipyra" tipas. Arba jos buvo tiesiog kartu, labai artimai apsikabinusios su kitomis, aiškiosiomis svajonėmis. Kai viena išsipildo (!!!) gauni dar vieną dovanų. Ji nustebina. Nuramina ir apsupa džiugumu... Oho. Net pasimečiau dabar, berašydama.

(pasimečiau, nes atitrūkau nuo rašymo nesuprasdama, kaip taip galėjo būti, kad savo susinervinimo niekada nepagalvojau pakeisti svajonėmis... Visa laimė, tai išmoko svajoti. Taip, išmoko.)

Tikri draugai, tikri žmonės, tikri šunys, tikra muzika, tikras džiaugsmas, tikra tyla, tikras rūpestis, tikra morka (dabar valgau), tikras galvojimas, tikras gyvenimas.

Vaje, kaip sunku šiandien rašyti.

Gal dėl to, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Gal dėl to, kad kai prapuola, šalin pasislenka visi paviršutiniškumai, supranti nieko nepraradęs.

Nes turi tiek! Tiek gali būti ir mažai, bet vien tik pagalvojus kaip tai brangu ir nuostabu, suspaudžia širdį ir užsimerkusi įkvėpiu.

Ačiū.
Nes esat drasųs būti tikrais.
Ir turiu milžinišką garbę Jus turėti. (bent vos vos, bet jau tiek)

Grikių košė

Aš sukūriau dėsnį, kurį pirmą kartą, turbūt, išsakiau Aušrai ir kurį vienintelį, turbūt, prisimenu, nes viską ką sugalvoju "dėsningo" iš karto pamirštu.

Dėsnis yra toks: Jeigu vieno žmogaus namuose seniausiai stovi skambus nuostabus pianinas, o kitas žmogus neseniai atrado galimybė pagroti suskilusiu išsiderinusiu pianinu ir abu žmonės groja vienodu lygiu - talentingesnis yra tas, kurio pianinas blogas.

Taip dažnai apie tai pagalvoju! Artimų šeimos draugų namuose yra visų tipų būgnai, tamburinai, barškučiai, kokie trys smuikai, dvi akustinės gitaros, bosinė gitara, elektrinė gitara, pianinas, dvi ukulelės, kontrabosas, kanklės, trimitas, armonika, kalimba, dvi mandolinos, visa garsinimo aparatūra su mikrofonais ir dar bent keturių instrumentų neparašiau. Tai man pasisekė turėti išklerusi pianiną, išsvajotąją ukulele ir sutaupytą lūpinę armonikėlę. Nepavydžiu draugams, nors apie kelis instrumentus svajoju - nėra ko pavydėti, nes nepriklausomai kokius jausmus jauti, savo gyvenime turi pats kažkaip viską susikurpti.

"Multiinstrumentalistas" nuskamba didingai. "Oho, koks tu multiinstrumentalistas".
Tai pasisekė Tau turėti multi. Turi maksimum multi ir tai ne pabaiga.

Aš kankinuosi svajodama apie kontrabosą, kurį jau radau, tačiau į mano svajones išmokti groti pačiai, niekas nežiūri rimtai, todėl tai, kad jį radau, reiškia dar didesnę kankynę, nes niekas man jo neduos. Todėl esu keturmetė, kuri strikčioja aukštyn bandydama pasiekti svajonę, o tie visi netikėtojai, patys būdami aukšto ūgio (žinoma, todėl labai rimti!) pakelia ją dar aukščiau. Pašokinėji ir pirmiausia būna juokinga. Kiek atsimenu, tai visada šis "žaidimėlis" baigdavosi ašaromis. Tada susikrimtęs, aukštas, subrendęs rimtuolis susierzina, o jam juk taip nedera, ir atiduoda tai, ką laikė aukštai iškėlęs, vis kartodamas "nėra čia ko verkti, ša ša, neverk, viskas gerai"

1. Teta visada sako, kad kai jos mažylė užsigauna pagavusi zuikį, nereikia prie jos pribėgti ir kartoti "neverk, jau neskauda, nieko tokio". Reikia ateiti, papūsti, apkabinti, palaukti, kol išliūdės visą skausmelį, o tada ramiai gyventi toliau.

2. Iš gailesčio svajonę visgi, bet aš juk visai nenoriu baigti šokinėjimo žaidimo, nes mano "rimtumas" pasireiškia manymu, kad tokiame amžiuje "nederėtų" parkristi ant žemės ir pasiduoti, kol kažkam pasidarys gaila.

Kitas, ypatingai svarbus dalykas, kurį sugalvojau - geriausias pasaulio režisierius gyvenime tik vieną ar du kartus į rankas palaikyti gaus filmavimo kamerą, kurią jam duos nepatikliai žvelgiantis vidutinybė operatorius ir dar, norėdamas padėti gyventi, pamokys keleto dalykų ir pasakęs paskutinį žodį tars: "aha, dabar jau gali duoti man, dabar aš einu filmuoti, nes aš labai rimtas, aš puikus ir tikrai talentingas". Ne, paskutinių žodžių nepasakys, sustos ties žodžiu "man". Visą kitą - tikrai pagalvos, gal net pats to nežinodamas.

Todėl geriausi pasaulio dainininkai dažniausiai nesulaukia populiarumo, geriausi pasaulio rašytojai nėra vertinami jų kartos, geriausi pasaulio pianistai, savo nedrąsius, šventus prisilietimus prie klaviatūros baigia staiga atbėgusio ir pradėjusio groti,"muzikalkės" mokinio pjese, kurią atsiskaitymuose groja po 9 žmones. Kuri yra negraži, neskambi, atsibodusi. Bet šališki klausytojai jam paplos. Jam paplos, pagirs, paprašys pakartoti, plos taip garsiai jau nuo pat pirmos kūrinio natos ir taip užblokuos savo ausis ir mintis, kad nesuprastų koks prastumas skamba.

Po mokyklų vaikai negali persilaužti į kūrybą ir improvizaciją. Po aštuonių metų klasikinio smuiko pamokų, nebegali pagroti paprasčiausios bliugraso melodijos. Gitara gali skambinti tik ją taisyklingai pasidėję ant kelio. Taigi jie baigia prestižinius "reikalus", gauna gerus pažymius ir taip vainikuoja savo absoliutų nebemokėjimą atrasti kažką naujo. Laureatai. Konkurso laimėtojai. Mokyklos vardo garsintojai. Kitose šalyse pripažinti. Patys nuostabiausi, patys puikiausi nieko nebemokantys talentai.

Tarp kitko, yra buvę, kad neištvėrusi pasakiau "Jei turėčiau tokią galimybę, tai gal ir man taip pavyktų". Kai taip atsitinka pašnekovas labai sutrinka ir visada, visada vaidina, kad neišgirdo. Prikanda lūpą ir kvailai nusijuokia iš mandagumo, taip bandydamas žodžių stygių paversti nepastebėtu.


O tik duok į visa širdimi laukiančias rankas ką nors, kas skamba, piešia, lipdosi - nebūsi gyvenime regėjęs nieko panašaus į tai, kas gims.

(Įrašo pavadinimui bandžiau sugalvoti ką nors kuo buitiškesnio. Prašau, maldauju, priminkit man, pasakykit man, kad viskas yra stebuklinga. Pakartokite, kad viskas yra nepaprasta. Kartkartėmis imu tuo netikėti.)

Belsti į rojaus duris

Knock knock knockin' to heavens door.
Gyvenimas yra daug daugiau negu įsivaizduojame.
Šiandien pradedu gyventi kitaip, nuo mažiausių širdies dalykų.
Nuo menkiausių asmeniškumų.
Nuo mažiausių žvaigždžių, snaigių ir žibintų kylančių dangun.
Verta.

"The best of" - doorsai, viso gyvenimo sentimentas.

išauš rytas, gal dar prieš rytą

Nežinau, ką norėčiau pasakyti.
Nežinau, ką norėčiau sušukti, kad visi išgirstų, tai yra parašyti, kad perskaitytų (tai tikrai lygu sušukimui).
Aš švepluoju. Man neleido dalyvauti mokyklos skaitovų konkurse, nors, esą klasėje pasirodžiau geriausiai. Neleido, nes bloga tartis. Sakė, kad gal trukdo plokštelė. Aš sakau, kad nenešioju plokštelės. Tada mokytoja nustebo. Aš kadaise galvojau, kad kiek šveplai sakyti "s" raidę yra labai jauku, nes mano sutvirtinimo mama taip sako ir labai gerai skamba. Taip, aš turiu keistų galvojimų. Žmonės, kurie garsiai tvirtina, kad yra keisti, pažiūrėkit, sako, aš tikrai kiek trenktas žmogus, aš galiu juoktis iš nieko, iš tiesų nėra keisti. Jie bando būti kitokiomis asmenybėmis, bet jie neauga kaip asmenybės, jie maną augantys keistume, kuris yra neveiksmingas be asmenybės, kaip pepsino fermentai yra neveiksmingi be druskos rūgšties.

Kai žiūriu į laikrodį ir eina minutės, ir artėja link dešimtos valandos, žinau, kad rytoj bus sunku keltis į mokyklą. Eina minutės, bet aš negaliu to laiko išgyventi kaip nors kitaip, nei širdis ir protas tuksi ritmingai kartu. Širdis, ne kaip organas ir protas, ne kaip smegenys. Kai vėl nueisiu miegoti be dvidešimt vienuolika, vėl tarsi sumažės miego prasmės - ramaus užmigimo laiko, kai leidžiu sau neužmigti, o jį pakeis neramus galvojimas, kada gi pagaliau užmigsiu, nes jei neužmigsiu, tai rytoj bus sunku keltis; nebus galvojimo apie visiškai netikėtai į galvą atėjusius prisiminimus, nes bandysiu atsirinkti tik padedančius nusiraminti ir geriau nusiteikti, nes mintis reikia koncentruoti į trumpą laiką. Užtrukus daugiau, negalėsiu rytoj lengvai atsikelti. Tik pasimeldžiu užsimerkusi visą laiką tiek pat, nepriklausomai nuo valandų, kurias skaičiuoja laikrodis (jis neskaičiuoja, o tik rodo, beje), nes griežtai neleidžiu, kad bet koks nerimas darytų įtaką maldai.

Oho, labas vakaras - štai ir paminėjau nerimą. Ryžtingai jį ignoravau iki paskutinio sakinio, nes nenorėčiau pasakyti, kad turiu nerimo viduje, nes nenorėčiau to įsiteikti gilyn į kraują. "Ar tu pikta ar tu liūdna?" manęs dabar paklausia. Šiomis akimirkomis taip paklausia ir argumentuoja, kad nerašau šypsenėlių. Ir tuomet aš esu visiškai tikra, kad sakau tiesą: "ne, viskas gerai". O tada dažniausiai paklausiu "o kaip tau sekasi?", nes pastaruoju metu labai daug klausinėju. Mokykloje tai lyg maistas išgyvenimui. Vieni bijo, kai jų klausinėja, o kiti vertina. Nepaisant to, pusė klasės vaikų tarsi manęs bijo. Baisus jausmas. Tuomet pradedu bijoti savęs tarsi trečio asmens (ir taip esu du asmenys, man tai lyg savaime aišku). Bijau, lyg bėgčiau kartu su minia, kuri vis atsisukinėja atgal ir į dangų ir žvalgosi nervingai ir nejusčiau, kad tai dėl pliaupiančios liūties. Tiesa, kartą tiksliai taip man buvo - irgi pradėjau bėgti, bet kai supratau, kodėl bėgu, sustojau, nusijuokiau ir nebejutau lietaus kaip nejutau jo prieš tai. Pajutau tik tą akimirką, kai įtemptai galvojau, kas vyksta, nes tai įtraukė ir mane. Negalėjau būti įtraukta ir nesupratusi kur.

Atrodo, kad tai esminė mintis: kaip aš galiu pasiduoti bet kokiems mąstymams, jeigu neišsiaiškinu kas jie tokie? Mokykla tuo pagrįsta, bet negaliu pasiduoti. Silpstu, po truputį, vis labiau trūksta pastiprinimo, kurio išteklių tiesiog nėra. Lašai. Tekšt tekšt. Bent būtų sniegas.

(lygiai 17 minučių šio lėto rašymo, dabar vis tiek nepavyks eiti miegoti. Nes iš kažkur atsirado ketvirtas mano asmuo, kuris primena ką pati galvoji ir liepia galvojimu sutikti su veiksmu.)

Iš tiesų

Iš tiesų šis įrašas turėjo vadintis "Bohemija Менск", ir jau tris dienas dėliojau ypatingiausius, linksmus, labai netikėtus dalykus kuriuos būčiau parašiusi, bet vakare grįžusi namo supratau, kad tebūnie jis išsakytas žodžiu. Čia neatsidurs. Jeigu kas pakvies (!) susimatyti kokios arbatos ir bus įdomu - mielai papasakosiu apie tą neįtikėtiną pažintą kitą pasaulį.. Minskas juk, belaisviai rytai, kur visko nutinka, kur kontrastai beprotiškai stebina.

Liūdna. Liūdna vėl. Vėl tas liūdnumas, kai esi tikras, teisingas ir paprastas. Tas liūdnumas, kai sau patinki, nors liūdna dėl to, kad tu esi kažkoks... netoks.


Suvokusi, kad užtenka save spausti į apatinės pusės ribą (atleiskit, mano galvoje visi šie dalykai dėliojasi tarsi schemos) - grožis, išvaizdos standartai, apranga, taisyklingas veidas ir pan., šiandien nusibrėžė viršutinė - buvimo super šauniu - riba. Taigi, vėl (ne)sąmoningai spaudžiu save ten. Nes šį kartą žmonės, kurie yra apspinduliavę visų širdis nėra nei išsidažiusios kaukėtos personos, o kaip tik - gal unikaliai gražūs, paprasti, labai ramūs. Ir jie visiems labai labai neapsakomai patinka, visiems. Prie jų būti yra lygis, su jais kalbėti yra gėris, visi tai žino, visi tuo dalinasi, visi to siekia. Ir ką be pasakysi - iš tiesų, tikrai nuostabūs žmogeliai. Juos norėčiau vadinti draugais. (bet jie niekada neparašys "susitikime", nes tu esi eilinis).

Neteisybė, sakau jums, neteisybė. Rėkiu, kad nesąmonė ir vis tiek tik ir suku galvą ką daryti, kad tokiu būti. Kiek besukčiau - tokia netapsiu, nes negaliu nebūti savimi, negaliu užsidėti kaukės (šitas reikalas jau tapęs nuobodžiu literatūriniu išsireiškimu, bet...), žinau, kas esu aš, kad esu aš ir viskas.

Viena tokių žmogyčių man parašė, kad labai gražiai rašau (labas, jeigu dabar tai skaitai), o aš pajuokavau, kad "kas iš to gražaus rašymo, jeigu pati negraži". O siaube, juk tai kvaila be proto, bet ne tik dėl to šis "juokelis" nejuokingas. Nejuokinga, nes iš tiesų taip galvoju, o jeigu ir vaikštau pakėlus smakrą, vis tiek greitai atkrentu ir toliau tai tęsiasi.

Žurnalai, kuriuose žmonės tikina, kad kelią į tikrą laimę jiems tikrai atvėrė išvaizda dažniausiai yra skaitomi tualete. Bet žmonės kuriems išsprūsta ištarti, kad "tu palyginus su JA, tai dar nieko" yra visur ir juos gerbei. Na, nes tai, pavyzdžiui, buvo skautai. Ateitininkai. Linksmaširdžiai.

Štai ir parašiau, ir kas iš to?
Pirmą kartą rašydama blogo įrašą suvokiu, kad tai neaugina, nes kalbu viena linija.
Jeigu jus paaugino - tai labai labai džiaugiuosi.
Nusišypsau, ta proga, liūdnai, nors džiaugiuosi smagiu gyvenimu.

Net būdvardžiai gražus gyvenimas, geras gyvenimas jau turi sugadintą reikšmę, pilną idiotiško netikrumo.

Skamba

Skambesys - kaži ar dažnai klausytojas ištaria: "Ar girdi, kaip suskambėjo?"

Skambėjimas nebėra sukurta muzika - tai yra vykstanti, esanti ir gyvenanti muzika.
Skamba varpai, skamba kalba, skamba taurių dzingsėjimas, skamba balsas, skamba tyla.

Taip taip, tyla irgi turi skambėjimą - kuris irgi gyvena, tačiau yra pernelyg nematomas, nesuvokiamas, kad kiekvienas jį išgirstų.

Mielas ir jaukus pasikeitusio metų skaičiaus sutikimas - pakalbėkime, sakau jau gerokai po vidurnakčio.
"Tie, kurie siūlo pakalbėti, dažniausiai jau žino apie ką nori pakalbėti" - sako man.
"Na na, tai papasakok, dėl ko neramu, Ugne"
"Tai jau šnekėk gi, sakyki"
Priversk išgirsti suskambusias akimirkas.

Sekundomis/septimomis.

"Ar gali būti, kad blogai matantis žmogus, kuris atsitrenkia į kiekvieną kėdę svetainėje, pakelia akis į dangų ir paklausia ar matai tą žalią supernovą?"

Buvo du variantai: vienas, kad tai nebent stebuklas, antras išsirutuliojo į ilgą, gerą ir širdingą pokalbį.

Suskambo tyla ir paryčiais (kai taisėmės miegoti) ir ryte (kai kėlėmės). Suskambo ir saulės spinduliukai, suskambo ir tylūs pašnekesiai prieš užmiegant. Saliutų pūkšėjimas neskambėjo, žvaigždėtas dangus skambėjo, dainos neskambėjo, juokingas žaidimas, kai du turi kalbėti kaip vienas - skambėjo.

Dabar liūdna, todėl ir rašau. Net atrodo, kad taip tiesiog ateina įkvėpimas, kai jau reikia iškvėpti.
Folkloras.
Tyraširdžiai geriečiai.