Pirmą šalčių dieną bandžiau prisiminti, kas būna, kai ateina tos sausio antros pusės dienos. Tos šaltos, smarkios ir šiaurinės dienos.
Antrą šalčių dieną buvo labai smagu - viskas dėl to smalsumo, kurį sužadino retai taip nukrintantis gyvsidabrio stulpelis termometre.
Trečią šalčių dieną pirmą kartą lauke garsiai ištariau "šalta", įdėmiai stebėjau žvaigždes vakare ir mąsčiau kaip viskas bus toliau.
Ketvirtą šalčių dieną visi nustojo šnekėti apie viltingai laukiamus -25 laipsnius Celsijaus ir rimtai pro langą tyrinėjau saulę.
Penktą šalčių dieną supratau, kad pirštinės per plonos, kepurė su skylutėm irgi nekaitina, kapišonas nesilaiko ant galvos, šiltas šalikas kažkur prapuolė.
Šeštą šalčių diena guliu meškos guolyje ir galvoju kas šildo širdį, o kas ne.
Įšalas pasiekė tą kertelę. Nebežinau, kaip atitirpinti. O ir šaldytuvo šaldymo kamera užledėjo...
Žiema, žiema.
Mus mokė, kad sakinys egzistuoja tik su veiksniu ir tariniu.
Negali būti.
Aš mąstau ką daryti jeigu visas radiatorių tinklas mano dvasioje baigiasi ties delnais ir lediniais pirštais aš rašau laišką į dangų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą