o mon diė
kai prancūzų mokytoja tai kartojo per pamokas pagavau švelnų skambesį pasakymo:
o mon Dieu
Pati nusprendžiau, kad tai tikriausiai bus:
o mano Dieve
Todėl prispausta rūpesčio, sėdėdama greitai važiuojančiame autobuse tepasakau:
o mon Dieu
Juokingas dalykas, kad kai tik išgirstu dainą, kurią verta įsidemėti ir ją "patikrinusi" namuose - tai soul džiazas. Arba soulas. Soul - siela. Žaviausias dalykas - tai, kad buvo laikai, dešimtmetis ar penkmetis, kai tai buvo pagrindinė muzika pasaulyje - tai buvo ypatingiausias dalykas - nagi, visai nieko. Jeigu muzika formuoja iš kažkokio žmonių supratimo apie kažką - pasakiškas dalykas turėjo būti tie metai. Bet žinoma, mano gimtinėje tik pasiuteliai melomanai turbūt pajuto to skambesio didingumą. Sako, buvo sovietai, priespauda ir klausyti sielos muzikos neleido.
Wild is in the Wind
groja dabar. Vakar dar kart žiūrėjau Avatarą - nežinau, labai jau primityvu. Man patiko tik dalys, kuriose rodo navių gyvenimą. Visokie dš dš dš bum aaaa nelabai krito į širdį, nors geriečiai ir laimėjo - klausimas, kiek tie geriečiai yra geriečiai. Juokinga ir pati tema - kitų planetų užkariavimas, nes žmonės nužudė savo žemę. Sovietų sąjunga visuomet konkuravo su JAV , kuri šalis pirma užkariaus kosmosą. Todėl net apvalus sovietinis siurblys "Saturnas" buvo priminimas gyventojams apie tai, kad jų šalis jau per plauką nuo kosmoso, niekas neturėtų to pamiršti. Toks juokingas tas siurblys! bet tai ne wild, nes tai ne wind. Štai dabar jau groja kita daina.
Jaukios, mielos buvo šventės. Buvo dūšelių, kurias sveikinau su šv. Kalėdom beveik kasdien, vien tik pagalvodama, kaip būtų nedrąsu jas pasveikinti. Tai ir nieko neparašiau. Gal čia rašau. ghrm ghrm - su šventom Kalėdom! tikiu, kad jos atėjo.
kaip bebūtų - o mon Dieu : )
2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis
2013 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis
Labas vakaras, neapelsine!
Kramsnoju pamelą. Didelis, skanus, sultingas, šaltas, traškus, rūgštokas, bet maloniai praveriantis akis.
Lauke atlydis. Šlapias, šiltas, tamsus, surūgęs, nuobodus ir mažas.
Žvaigždės. Jos šviečia, bet nesimato, nes stratosfera aptraukta baltu velvetu. O jis minkštas ir begalinis.
Šiandien galvojau, kiek gyvenam ir kiek negyvenam. Kiek tik esam (jeigu nesam, žymi n raidę dienynę), kiek ir būnam (klausomės ką šneka), kiek gyvenam (mąstom). Ties čia ir nebegyvenam!
Fe, kokia karti pomelo žievelė! Sugadina kramtymo monotoniją, priverčia susiraukti ir... pamąstyti.
Kiek sudėtingų dalykų neverčia įjungti sąmonės ir išminties (protas dažniausiai tėra kompiuteriukas juodu ekranu, baltomis raidėmis). Kokie menkai smulkūs dalykai priverčia ką nors apgalvoti.
Kaip muzikoje apdainuoti - apgalvoti.
Bet muzika kartais nusibosta, apdainavimai (apgalvojimai) dar vis skamba, įkyrios liekanos, bandai iškrapštyti, išstumti iš galvos. Kaip gerai tada padeda negyvenimas (sąvoką žr. aukščiau). Užkiši galvą niekuo ir nieko nebevyksta.
O jau dvi dienas galvoje tesisuka mintis:
autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja, atvažiuoja ir išvažiuoja.
Anoks čia gyvenimas. Anoks čia gyvavimas, jeigu mintys yra to atspindys.
Tai yra visiškas paskendimas kefyre.
Lauke atlydis. Šlapias, šiltas, tamsus, surūgęs, nuobodus ir mažas.
Žvaigždės. Jos šviečia, bet nesimato, nes stratosfera aptraukta baltu velvetu. O jis minkštas ir begalinis.
Šiandien galvojau, kiek gyvenam ir kiek negyvenam. Kiek tik esam (jeigu nesam, žymi n raidę dienynę), kiek ir būnam (klausomės ką šneka), kiek gyvenam (mąstom). Ties čia ir nebegyvenam!
Fe, kokia karti pomelo žievelė! Sugadina kramtymo monotoniją, priverčia susiraukti ir... pamąstyti.
Kiek sudėtingų dalykų neverčia įjungti sąmonės ir išminties (protas dažniausiai tėra kompiuteriukas juodu ekranu, baltomis raidėmis). Kokie menkai smulkūs dalykai priverčia ką nors apgalvoti.
Kaip muzikoje apdainuoti - apgalvoti.
Bet muzika kartais nusibosta, apdainavimai (apgalvojimai) dar vis skamba, įkyrios liekanos, bandai iškrapštyti, išstumti iš galvos. Kaip gerai tada padeda negyvenimas (sąvoką žr. aukščiau). Užkiši galvą niekuo ir nieko nebevyksta.
O jau dvi dienas galvoje tesisuka mintis:
autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja, atvažiuoja ir išvažiuoja.
Anoks čia gyvenimas. Anoks čia gyvavimas, jeigu mintys yra to atspindys.
Tai yra visiškas paskendimas kefyre.
2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis
dar tik 50%
Aha.
Šiandien vėl mintys dubliuojasi su tuo, ką dabar girdžiu ausyse -
http://www.youtube.com/watch?v=qtT_8pEjHgo - Billo Witherso koncertas '73.
Ain' no sunshine when she's gone.
Ar tiesa? Literatūriškai tai tiesiog teiginys, kurį kaip pavyzdį naudotume apibūdinti kokiam nors iš conditionals, kuriuos mokomės per anglų pamokas. Ten (ir šioje eilutėje) viskas primityvu - nėra saulės, kai jos nėra!
Šią pastraipą reikėjo parašyti tam, kad suprasčiau, kad toje dainos eilutėje nėra gilios minties, kurią galima būtų sujungti su šių dienų jautimusi.
Baigėsi ilga liūdna/linksma/liūdna linksma kaita, kuri priminė tik trečiadienio vakaro orą, kai lietus ir sniegas kaitaliojosi kas 3 min. ir galiausiai viskas pavirto į šlapdribą. Dabar širdyje viltingi pragiedruliai ir šviesus nuskaidrėjimas, nors po šlapdribos po kojomis dar pliurzė. Šlept šlept. Ji visgi netrukdo, nežiūriu į ją! Negaliu nesigrožėtų tuo anticikloną primenančiu dangumi - viskas, viskas paaiškėjo, maldų dėka, kas tikra, o kas ne.
Geras, visai netikėta suprasti, kad žmogus, kurį laikei "oho" tik mano akyse oho ir tebuvo. Pats sau didelis, pats sau garbingas, bet kitų švelniai patraukiamas per dantį, kitų laikomas tarsi vaiku, dar nesuprantančiu, dar nepasiekusiu supratimo, kas yra vertinga ir tauru. Dabar tegalvoju, kada pačiam ateis lūžis, kažkoks nepaaiškinamas dvasinis supratimas. Gal ateis?
Šiandien teko pakalbėti su klasės auklėtoja. Švelniai pabandžiusi ne vien savo vardu įvardinti didelę problemą, paviršiumi plaukiantiems pasirodžiau tarsi milžiniška antis trukdanti pasrovinį upės eismą. Visgi mokytoja po pamokos paprašė pasilikti ir pasakyti, kaip viskas yra. Pasakiau. Viską ką galvojau. Mokytoja išklausiusi pasakė, kad negali pasakyti, kad "pabandysime tai išspręsti", nes tai neišsprendžiama. Tai palikimas, seno stiliaus kalkės virdulyje, pelėsiai vonios kraštelyje. Ji puikiai supranta, apie ką kalbu, ji puikiai suprantami, kaip yra bukinami vaikai. Puikiai supranta, kokie robotai auga. Puikiai supranta, kad tai visuomenės problema. Puikiai supranta, kad mūsų mokyklą tokią visuomenę ir augina. Galiausiai tarė: "Ugne, jeigu būtų bent 50% galvojančių taip kaip tu, viskas pasikeistų." - tik 50% ir pasaulis būtų išgelbėtas. Tik 50% ir nedrąsiems nebebūtų ko bijoti. 50% ir tuomet atsirastų dar 50% procentų.
Atsakomybė. Beveik kas dieną pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mesčiau visą savo kelią - ryte važiuodama mokyklon įsėsčiau į kitą troleibusą (tomis akimirkomis atrodo, kad nieko negali būti geriau), išeičiau iš pamokų ir nuvažiuočiau pas močiutę, tai, kas kelia nerimą, ar bent kokį nepatogumą - mesčiau šalin. Nedainuočiau su draugais jų mokyklos šventėje, nes ten jaučiuosi nei į tvorą, nei į mietą. Niekada nedaryčiau kūno kultūros, nes ten esu visiška nevykėlė ir dėl to manęs nemėgsta. Nešokčiau per ožį, nežaisčiau tinklinio, nebėgčiau ilgų distancijų. Savanoriaudama išeičiau iš sutvirtinimo susitikimo, nes atsibodo tie, kuriems vienodai tai, kiek tu dedi į tai širdies. Na ir ką? Negyvenčiau, būčiau netikra, nes viskas atrodytų dirbtina ir nesava, prarasčiau. Puikus įrodymas, kad visur kur nelengva slypi kažkokie geri dalykai. Pažįstu vieną žmogų, kuris neturi to jausmo. Laisvas paukštis, bet jo gyvenimas kažkoks nepilnas - pilnas išprotėjusių nuotykių, bet kartu lyg tuščiaviduris. Žvilgsnis labai trumpas. Jo visą dvasinę laisvę suvaržė laisvė. Ta tariama laisvė, kuriai nepakeliui su atsakomybe, pamąstymu apie prasmę... Ei, vaikai, nebijokim gyventi sudėtingiau, bet taip, kad gerą darytume.
O galiausiai dalinuosi tai, kas man pačiai buvo begal svarbu. (dabar girdžiu: http://www.youtube.com/watch?v=2ITHG--QRBg ) Šiandien įlipu į troleibusą ir važiuoju į miestą. Stotelėje su manim įlipa mergina. Iškart pastebiu kažkokią unikalią išvaizdą - labai platus žandikaulis, ilgos, plačios lūpos, auksiniai plaukai, didelės besišypsančios akys. Atsisėdu sėdynėje priešais ir visą kelią tiesiog spoksau. Beprotiškai graži. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokio žmogaus. Nieko neprimena, niekur nematyta, į nieką nepanaši. Veido struktūra netelpa į jokius "grožio" rėmus (štai ir 'grožio' jau rašau kabutėse). Nežinau, kiek žmonių ją pamatę būtų pagalvoję, kad atrodo keistai, negražu, nestandartiška, baisu, nenorėčiau toks būti. Kas iš to? Koks koks koks siauras žvilgsnis. Kokia buvo pasakiškai graži ta mergina. Tikras grožis. Tikras. Visą gyvenimą atsiminsiu.
Pakėliau nosį, supratau, kas yra gražu, staiga dingo visi iki vieno susirūpinimai dėl savo išvaizdos, atrodymo, Supratau, kad buvo ir mane užkariavę jau rėmai, bandžiau įsispausti į juos, pati to nenorėdama. Viskas, sulaužiau juos. Ir giriuosi. Visi klausykit, kaip traška rėmai, kuriuos kas diena gadinu. Paklausykit širdies. Paklausykit ir pamatykit, geriečiai šviečia iš tolo, iš karto pažinsi. Net pati negaliu patikėti. Ir aleliuja amen Jam garbė, už tuos, kurie tokie, ir kuriuos gyvenime teko sutikti.
Nusilenkiu ir dėkoju. Jūs esat gyvybė žemės arterijose!
Šiandien vėl mintys dubliuojasi su tuo, ką dabar girdžiu ausyse -
http://www.youtube.com/watch?v=qtT_8pEjHgo - Billo Witherso koncertas '73.
Ain' no sunshine when she's gone.
Ar tiesa? Literatūriškai tai tiesiog teiginys, kurį kaip pavyzdį naudotume apibūdinti kokiam nors iš conditionals, kuriuos mokomės per anglų pamokas. Ten (ir šioje eilutėje) viskas primityvu - nėra saulės, kai jos nėra!
Šią pastraipą reikėjo parašyti tam, kad suprasčiau, kad toje dainos eilutėje nėra gilios minties, kurią galima būtų sujungti su šių dienų jautimusi.
Baigėsi ilga liūdna/linksma/liūdna linksma kaita, kuri priminė tik trečiadienio vakaro orą, kai lietus ir sniegas kaitaliojosi kas 3 min. ir galiausiai viskas pavirto į šlapdribą. Dabar širdyje viltingi pragiedruliai ir šviesus nuskaidrėjimas, nors po šlapdribos po kojomis dar pliurzė. Šlept šlept. Ji visgi netrukdo, nežiūriu į ją! Negaliu nesigrožėtų tuo anticikloną primenančiu dangumi - viskas, viskas paaiškėjo, maldų dėka, kas tikra, o kas ne.
Geras, visai netikėta suprasti, kad žmogus, kurį laikei "oho" tik mano akyse oho ir tebuvo. Pats sau didelis, pats sau garbingas, bet kitų švelniai patraukiamas per dantį, kitų laikomas tarsi vaiku, dar nesuprantančiu, dar nepasiekusiu supratimo, kas yra vertinga ir tauru. Dabar tegalvoju, kada pačiam ateis lūžis, kažkoks nepaaiškinamas dvasinis supratimas. Gal ateis?
Šiandien teko pakalbėti su klasės auklėtoja. Švelniai pabandžiusi ne vien savo vardu įvardinti didelę problemą, paviršiumi plaukiantiems pasirodžiau tarsi milžiniška antis trukdanti pasrovinį upės eismą. Visgi mokytoja po pamokos paprašė pasilikti ir pasakyti, kaip viskas yra. Pasakiau. Viską ką galvojau. Mokytoja išklausiusi pasakė, kad negali pasakyti, kad "pabandysime tai išspręsti", nes tai neišsprendžiama. Tai palikimas, seno stiliaus kalkės virdulyje, pelėsiai vonios kraštelyje. Ji puikiai supranta, apie ką kalbu, ji puikiai suprantami, kaip yra bukinami vaikai. Puikiai supranta, kokie robotai auga. Puikiai supranta, kad tai visuomenės problema. Puikiai supranta, kad mūsų mokyklą tokią visuomenę ir augina. Galiausiai tarė: "Ugne, jeigu būtų bent 50% galvojančių taip kaip tu, viskas pasikeistų." - tik 50% ir pasaulis būtų išgelbėtas. Tik 50% ir nedrąsiems nebebūtų ko bijoti. 50% ir tuomet atsirastų dar 50% procentų.
Atsakomybė. Beveik kas dieną pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mesčiau visą savo kelią - ryte važiuodama mokyklon įsėsčiau į kitą troleibusą (tomis akimirkomis atrodo, kad nieko negali būti geriau), išeičiau iš pamokų ir nuvažiuočiau pas močiutę, tai, kas kelia nerimą, ar bent kokį nepatogumą - mesčiau šalin. Nedainuočiau su draugais jų mokyklos šventėje, nes ten jaučiuosi nei į tvorą, nei į mietą. Niekada nedaryčiau kūno kultūros, nes ten esu visiška nevykėlė ir dėl to manęs nemėgsta. Nešokčiau per ožį, nežaisčiau tinklinio, nebėgčiau ilgų distancijų. Savanoriaudama išeičiau iš sutvirtinimo susitikimo, nes atsibodo tie, kuriems vienodai tai, kiek tu dedi į tai širdies. Na ir ką? Negyvenčiau, būčiau netikra, nes viskas atrodytų dirbtina ir nesava, prarasčiau. Puikus įrodymas, kad visur kur nelengva slypi kažkokie geri dalykai. Pažįstu vieną žmogų, kuris neturi to jausmo. Laisvas paukštis, bet jo gyvenimas kažkoks nepilnas - pilnas išprotėjusių nuotykių, bet kartu lyg tuščiaviduris. Žvilgsnis labai trumpas. Jo visą dvasinę laisvę suvaržė laisvė. Ta tariama laisvė, kuriai nepakeliui su atsakomybe, pamąstymu apie prasmę... Ei, vaikai, nebijokim gyventi sudėtingiau, bet taip, kad gerą darytume.
O galiausiai dalinuosi tai, kas man pačiai buvo begal svarbu. (dabar girdžiu: http://www.youtube.com/watch?v=2ITHG--QRBg ) Šiandien įlipu į troleibusą ir važiuoju į miestą. Stotelėje su manim įlipa mergina. Iškart pastebiu kažkokią unikalią išvaizdą - labai platus žandikaulis, ilgos, plačios lūpos, auksiniai plaukai, didelės besišypsančios akys. Atsisėdu sėdynėje priešais ir visą kelią tiesiog spoksau. Beprotiškai graži. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokio žmogaus. Nieko neprimena, niekur nematyta, į nieką nepanaši. Veido struktūra netelpa į jokius "grožio" rėmus (štai ir 'grožio' jau rašau kabutėse). Nežinau, kiek žmonių ją pamatę būtų pagalvoję, kad atrodo keistai, negražu, nestandartiška, baisu, nenorėčiau toks būti. Kas iš to? Koks koks koks siauras žvilgsnis. Kokia buvo pasakiškai graži ta mergina. Tikras grožis. Tikras. Visą gyvenimą atsiminsiu.
Pakėliau nosį, supratau, kas yra gražu, staiga dingo visi iki vieno susirūpinimai dėl savo išvaizdos, atrodymo, Supratau, kad buvo ir mane užkariavę jau rėmai, bandžiau įsispausti į juos, pati to nenorėdama. Viskas, sulaužiau juos. Ir giriuosi. Visi klausykit, kaip traška rėmai, kuriuos kas diena gadinu. Paklausykit širdies. Paklausykit ir pamatykit, geriečiai šviečia iš tolo, iš karto pažinsi. Net pati negaliu patikėti. Ir aleliuja amen Jam garbė, už tuos, kurie tokie, ir kuriuos gyvenime teko sutikti.
Nusilenkiu ir dėkoju. Jūs esat gyvybė žemės arterijose!
2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis
P r i e š a i s A d v e n t ą
Pff... Visa savaitė pralekė, Priešadventinė savaitė. Negaliu patikėti negaliu patikėti, kad jau prasidėjo šis laikotarpis - tarpsnis, nauji tikėjimo metai. Ką tik Kristus buvo Visatos karalius, dabar jis ramiai snaudžia mamos pilve. Virsmas.
Pirmadienio neprisimenu. Manau, kad po pamokų grįžau namulio - kartais sakau, kad gyvenu Užupy, kartais - Antakalnyje. Kartais, kad prie muzikos mokyklos, kartais, kad prie Olandų laidojimo namų. Kartais sakau, kad supa miškai, kartais sakau, kad šalia trijų stotelių, sankryžos ir keturių gatvių. Kartais apibūdinu namą, kartais einu pasitikti. Namai.
Antradienį atradau Prancūzų mediateką. Atradau ten dirbantį prancūzą, kuris buvo apsirengęs truputį margą smėlinį megztinį, jo akiniai buvo panašūs į Woody Alleno, rankoje laikė mažą baltą puodelį kavos. Visų paklausė "Ca va?". Atsakėme "Ca va bien.". Mokytoja pradėjo mojuoti rankomis, lyg norėdama paslapčia išskristi. M, supratome: "Et toi?" paklausė nuovokesni prancūzų klausimų etikėto taisyklėse. "Bien, merci" atsakė "gyvas" prancūzas. Man patiko.
Trečiadienis. Trečiadienį buvo dangus žemėje - ačiū, Dieve (šypt :)) - prisnigo ir sutikau žmones, kurie atrodė didžiausi aukso gabalai mano gyvenime. Oho. Dvi dienas šypsojausi be perstojo, nors kitą dieną sniegas ištirpo. Dvi dienas.
Ketvirtadienį buvo prasminga diena, kurią vadinu "nuo aštuonių iki aštuonių". Kadangi šypsojausi dėl vakar - tebūna ji tik paminėta.
Penktadienis. Teatras. Marija - <3.
Šeštadienis. Iki jo tiesą sakant norėjau prieiti kuo greičiau, todėl antrąją savaitės pusę sutrumpinau. Supratau, kad esmė tarsi tirpsta kasdieniniuose pastebėjimuose. Tuomet klausimas, ar tai, ką nuo įrašo pradžios norėjau parašyti apie šeštadienį - esmė?
Kiek protas lemia žmogaus grožio? Kas būtų, jeigu būčiau graži, jeigu mano veidas atitiktų nežinia kieno nustatytą standartą, jeigu grožis būtų raktas į žmonių galvas?
O, štai, jeigu žmogus atrodo visiškai atsiribojęs nuo dalykų, kurie svarbūs visiems kitiems, kai jis į tuos dalykus tiesiog įeina, ir nė kiek apie tai negalvoja? Ar išeitis yra "mažiau galvoti" ir daryti viską paprasčiau? Kodėl paviršutiniški žmonės yra visų širdyse, o jautrūs - tik kartais ten atsiduria?
Jeigu bendruomenės pastatytas minčių kūrinys sugriūna atsiradus puikiam (taip atrodo) žmogui? Ar tai įrodymas, kad žmogus visgi ne toks koks atrodė? Gal jis labai bijo, kaip kiškiai vėjo? Ką galvoja? Ką masto? Kur sklando dvasia?
Ką valgo mano triušis?
Kaip mane mato kiti? Kaip girdi? Aš vaikas ar aš paauglė? Žmogus, personažas, veikėja, devintokė? Neįdomi, įstabi, keista, unikali? Kas aš? Kas aš iš esmės? Galiu pamatyti save veidrodyje?
Tačiau, viskas apie galvoju širdyje yra:
Would you hold my hand if i saw you in heaven?
http://www.youtube.com/watch?v=qW_J6p7BFQc
(tubūt tarsi tradicija yra rašyti, kad nieko neparašiau ką norėjau. Bent jau tradiciška taip jaustis. Tiesiog dabar taip įkvėpiu ir iškvėpiu.)
Pirmadienio neprisimenu. Manau, kad po pamokų grįžau namulio - kartais sakau, kad gyvenu Užupy, kartais - Antakalnyje. Kartais, kad prie muzikos mokyklos, kartais, kad prie Olandų laidojimo namų. Kartais sakau, kad supa miškai, kartais sakau, kad šalia trijų stotelių, sankryžos ir keturių gatvių. Kartais apibūdinu namą, kartais einu pasitikti. Namai.
Antradienį atradau Prancūzų mediateką. Atradau ten dirbantį prancūzą, kuris buvo apsirengęs truputį margą smėlinį megztinį, jo akiniai buvo panašūs į Woody Alleno, rankoje laikė mažą baltą puodelį kavos. Visų paklausė "Ca va?". Atsakėme "Ca va bien.". Mokytoja pradėjo mojuoti rankomis, lyg norėdama paslapčia išskristi. M, supratome: "Et toi?" paklausė nuovokesni prancūzų klausimų etikėto taisyklėse. "Bien, merci" atsakė "gyvas" prancūzas. Man patiko.
Trečiadienis. Trečiadienį buvo dangus žemėje - ačiū, Dieve (šypt :)) - prisnigo ir sutikau žmones, kurie atrodė didžiausi aukso gabalai mano gyvenime. Oho. Dvi dienas šypsojausi be perstojo, nors kitą dieną sniegas ištirpo. Dvi dienas.
Ketvirtadienį buvo prasminga diena, kurią vadinu "nuo aštuonių iki aštuonių". Kadangi šypsojausi dėl vakar - tebūna ji tik paminėta.
Penktadienis. Teatras. Marija - <3.
Šeštadienis. Iki jo tiesą sakant norėjau prieiti kuo greičiau, todėl antrąją savaitės pusę sutrumpinau. Supratau, kad esmė tarsi tirpsta kasdieniniuose pastebėjimuose. Tuomet klausimas, ar tai, ką nuo įrašo pradžios norėjau parašyti apie šeštadienį - esmė?
Kiek protas lemia žmogaus grožio? Kas būtų, jeigu būčiau graži, jeigu mano veidas atitiktų nežinia kieno nustatytą standartą, jeigu grožis būtų raktas į žmonių galvas?
O, štai, jeigu žmogus atrodo visiškai atsiribojęs nuo dalykų, kurie svarbūs visiems kitiems, kai jis į tuos dalykus tiesiog įeina, ir nė kiek apie tai negalvoja? Ar išeitis yra "mažiau galvoti" ir daryti viską paprasčiau? Kodėl paviršutiniški žmonės yra visų širdyse, o jautrūs - tik kartais ten atsiduria?
Jeigu bendruomenės pastatytas minčių kūrinys sugriūna atsiradus puikiam (taip atrodo) žmogui? Ar tai įrodymas, kad žmogus visgi ne toks koks atrodė? Gal jis labai bijo, kaip kiškiai vėjo? Ką galvoja? Ką masto? Kur sklando dvasia?
Ką valgo mano triušis?
Kaip mane mato kiti? Kaip girdi? Aš vaikas ar aš paauglė? Žmogus, personažas, veikėja, devintokė? Neįdomi, įstabi, keista, unikali? Kas aš? Kas aš iš esmės? Galiu pamatyti save veidrodyje?
Tačiau, viskas apie galvoju širdyje yra:
Would you hold my hand if i saw you in heaven?
http://www.youtube.com/watch?v=qW_J6p7BFQc
(tubūt tarsi tradicija yra rašyti, kad nieko neparašiau ką norėjau. Bent jau tradiciška taip jaustis. Tiesiog dabar taip įkvėpiu ir iškvėpiu.)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)