Taigi šiandien buvo labai sunku. Sunki diena, kai prisipildo pakantumas. Kadangi aš esanti su Dievu (na, paprasčiau - tikinti), tai nebelikus pakantumo nepykstu, o liūdžiu. Tuomet nenoriu kam nors duoti į nosį, pykti ir niršti. Tuomet man liūdna. Ir jeigu "tai" kas pripildo pakantumo "taurę/kibirą/stiklinę" pradeda bėgti pro kraštus - tiesiai pro akis. Kaip sūrios sūrios ašaros. Pasakiau vienai klasiokei, kad pradėjo byrėti ašaros turbūt dėl lindzių - kažkaip joms nepatinka šaltis. Na, ir panašu įtikinau. Anglų mokytoja galvoja, kad ašaros pradėjo byrėti dėl pažymio, kuriuo buvau nusivylusi, o iš tiesų ir tą kartą, dėl kitų žmonių anti-empatijos skaudžiai subyrėjo pasitikėjimas ir džiaugsmas. Vėl tos ašaros...
Žinoma, pradėjau galvoti ką ne taip dariau, dėl labiausiai liūdinusio veiksmo. Ateini į tą nepaaiškinamai keistą vietą - mokyklą, ir neturi su kuo pasikalbėti. Visi susiskaldę grupėmis, (šiandien katechetas Paulius kaip tik sakė, kad skilimas tikėjime yra labai skaudus. Tai, kad bažnyčia skaldėsi dėl naujinamo tikėjimo - apmaudu. Tikėjimas gali būti naujinamas nesiskiriant!) ir vienintelis žmogus, su kuriuo galėčiau drąsiai pabendrauti nusisuka nuo manęs. Pasisveikinam, persimetam 3 žodžiais, žinoma, bet širdis nusukta. Ir aš prisiminiau, kaip kadaise viena klasės draugė man sakė, kad aš per daug reiškiu savo nuomonę. Tiksliau "kodėl tau taip patinka Bitlai ir tu ne tokia kaip visi, ir dar nesigėdyji kamputy". Ir aš, tam vieninteliam žmogui, kuris tamsioje mokyklos skylėje man yra šviesa, vis šoku (-inėju) prieš akis. Žmogelis laikė mane geriausia drauge. O man ji - nuostabus žmogus, draugė. Dėl to "geriausiojo" titulo vis abejojau. Visa tai tik dėl mūsų amžino nuomonės nesutapimo. Ir štai - esu sumauta jau 3 kartus: neturiu draugės; esu arši; mokykla tamsi skylė kaip visada, bet švieselės nebėra... Nebaigiu. Daug dar noriu pasakyti, ir jau iš filosofiškesnės pusės, bet ne dabar.
Taigi, dabar girdžiu, kaip tėtis kalba telefonu, su labai anti-empatišku žmogumi, ir viskas atrodo nesmagu.
Bet tas nuostabus šventųjų sesių ir šventųjų brolių sutvirtinimas (iš dalies čia pagal Tibiriados brolius)...
Gelbsti mane Dievas. Traukia iš lipnios kramtomos gumos.
Amen. (vėliau parašysiu, kas visgi buvo gero, o pavadinimas - tai vieno šaunaus žmogaus šiandien pasakyta priežastis, kodėl neverta liūdėti...)
