Jis toks žavus!

Vakar vakare, niekaip nedįsau jo užkalbinti.
Na, jis su manim pasisveikino, bet vėliau būvojo nuo manes per kokiu tris žingsnius.
Aš sėdėjau ant sėdmaišio ir žiūrėjau į jį, o jis kartais mestelėdavavo draugišką žvilgnį. Gerai mačiau jį per šalia stovinčios baro kėdės kojas. Pagaliau įsidrasinau ir priėjau prie jo. Jo kaklą puošė madingos grandinės.
Ant jų kabojo ir kortelė su telefono numeriu. Įdomus sprendimas :)
Vis spėliojau Jo vardą, bet neįšdrįsau ir nieko kito paklausti...
Ant grandinių buvo pakabinta ir kortelė su vardu...
Aš jį tyliai mintyse pakartojau kelis kartus, bet švelniai glostydama jo pilvą neišdrįsau tą vardą ištarti garsiai...
Vis prašiau tėvų, kad jie atkreiptų į tą gražuolį dėmesį ir įvertintų, ar man jis tinka.
Ir taip beprašinėjant jis išėjo. Tiksliau jį išvedė. Namo...
Ach, jis - kaimynų kurių nepažįstu. O, kad galėčiau su juo daugiau pabendrauti...

...o šiandien tik kartoju jo vardą - Ozis, Ozis...

Gal ir mes kada nors turėsime labradorą?

SPA ir kuro burbulinės....

Šiandien fizikos pamokoje, lenta buvo nenuvalyta. Gal nuo pirmadienio...
Mirguliuojančios formulės ir skaičiai. Niekas jų nesuprato, bet vaidino, kad čia labai įdomu ir sudetinga.

O fizikos mokytoja tarė (tikslai užrašyta į sąsiuvinio paraštę):
"Jums tai dar kurortas"

Ir ji kalbėjo apie septintos klasės "lengvuosius" uždavinėlius, kurie NET visos lentos neužima.

Ir dar žadėjau parašyti, jog pamiršau atsinešti skaičiuotuvą...

Tegrybauja kuro degimo šiluma!

Žuvys ir banko eilė

Ir vėl supratau, kad vaistas nuo blogo nuotaikos yra Esperanza Spalding... (banaliai skamba?)

Ir gerą nuotaiką palaiko ilgiau...

Ir tai gydo, kai sužinai, kad kažkas apie tave sprendžia iš tavo tekstų, išvaizdos, kalbos, kvapo(?), pomėgių, elgesio...

Kvepiu levandom, o paukščiukas - pelynais - jis tai jau bus koks nors, na, prastas...

Dolce banana.

Ir tada dar sužinai, kad esi ne kito žmogaus mąstymo stiliaus. Todėl tu ne draugas. Ir ne priešas. Nors kaip jaustis kai kreivai žiūri...

Kiti dar elgiasi ir taip - jei nemoki atsikirsti, tada esi lyg banko lankytojas laukiantis savo 132 numeriuko eilės, kai raudonam LED ekranėlyje terodo 102 skaičių. Ir lauki, kol tau ką nors pasakys, o sulaukęs džiaugiesi. Po to aišku, vėl lauki... LAUKI... O tavęs tie žmonės nelaukia. Ir nerūpi, kad laukinčių tavęs yra kokie dešimt, o tai yra labai daug... Tada labai gera, nors tau reikia būtent tų/tos/to šmikio. Kad tau asmeniškai pasakytų: labas, kas buvo anglų namų darbams.


Reik išmokti nekreipti dėmesio į paviršiumi plaukiančiuosius. Taip plaukia plastmasiniai buteliai. Ir dar keli žmonės.

Bet man patinka prisijaukinti lapes, kurios nesileidžia būt prijaukintomis!

Nes labai apsidžiaugi, kai prijaukini.

Kartais tai būna ir meško ir kiškiai ir net tos juokingos žuvytės...

Apie įdomius žmones. Tik tais atvejais, kai įdomus yra savotiškas...

Taigi autobusų pilnas šmikis... Oi! Pilnas autobusas šmikių susidarytų, jei sudėtume būtent juose ir dar troleibusuose mano sutinkamų keistų žmonių per savaitę... Būtų užimtos visos sėdimos ir stovimos vietos...\
 Aišku, kad vairuotojo nereikėtų, nes tai būtų per daug pavojinga jo gyvybei ar bent sveikam protui. O jei juo paskirtume tą piktą vyriškį iš šiandieninės kelionės, pavojus kiltu ir visiems autobuso keleiviams, ir šiaip visiems vairuotojams gatvėje...

O beje, išminties akmuo (aišku, kad virtualusis) Wikipedia.lt byloja:
Autobusas (gr. auto „pats“; + (omni)busas) – daugiavietis automobilis keleivių vežimui, turintis 9 ir daugiau sėdimų vietų. 9-12 vietų autobusai vadinami mikroautobusais, jie naudojami maršrutiniame transporte, kaip žinybiniai automobiliai. Didesniuose autobusuose būna 20-45 sėdimų ir 9-25 stovimų vietų, tarptautiniais ir tarpmiestiniais maršrutais važinėjančiuose autobusuose – tik sėdimos vietos (30-60).


Hmmm... Maniškis pilnas keistuolių būtų didesnis. Ir įliptų kontrolė. Ir visiems baudas surašytų.

Cha Cha Cha...

Miškas be lapių :)

Miškas :) Kažkur ties pusiauju....

(geografijos atvartą bedailinant :D)

Gal gausiu dešimt?

Arba dar vieną kreditą...

mmm.... kreditai....

Bet pažimys visada geriau :)

O tai išeina tik devyni :)

Valgau kivį, arba kaip padaryti ką nors keisto...

Valagu kivį, skanus.
Močiutė įdėjo lauktuvių.
Vakar tas kivis buvo labai pernokęs. o šiandien valgau antrą ir paskutinį - rūgštokas.
Bet saldus... Primena knygą, kurią vakar perskaičiau - "Žvaigždė" Jerry Spinelli...
Nuostabi knyga. Aš irgi noriu būti tokia kaip Žvaigždė, reikia tik žiurkiuko ir daugiau ilgų sijonų...
O krepšį su saulėgrąža pasisiųsiu. DIY :)
Žinot, kaip pasisiūti krepšį su saulėgrąža? Paimi krepšį ir įdedi tą saulėgrąžą į jį...
O tai gana keista - beje įdėjau akvarelinio spalvoto vandens ledukus šokoladinių saldainių formelėse stingi :)
O poto pasidėsiu juos ant lauko palangės ir jie neištirps...
Beje, ką tik pamačiau, jog yra ir filmas "Stargirl" :) JĖGA :)

Neblizga sniegas? Klaida.

Vakaras - žiema ne žiema, šeštadienis ne šeštadienis.
Telikas nors ir vėl dainuoja, bet aš žinau, kad čia kažkas ne taip.
Atsimenu kai eidavau iš mokyklos su tėvais vakare ir tai buvo visai kas kita.
Sniegas blizgėjo, o ir Kalėdos ne taip greitai užsimiršdavo.
Visi virtualiai grožisi žiema Šveiciarijoj, nors už lango drebia sniegas.
Kaip reikiant drebia...
BET NEBLIZGA.
Kažkas ne taip.
Ne taip kaip buvo anksčiau...

... pasakė šaldytuvas.


O kaip jis eidavo iš mokyklos?
STILIAUS KLAIDA!
sėsk... du...

Tik širdis mato tai, kas yra gera...

"Širdies plakimas tamsioj nakty, tai tyla, tyla skamba visur, tik reikia mokėt ją išgirst, įsiklausyt į save ir viską pamiršt, gyvent gyvenimui, negalvoti kodėl apelsinas oranžinis, kodėl žmonės giliai širdyje nekenčia, smerkia ir žudo." - Liepa Aliukaitė, http://tylaskambamumyse.blogspot.com/.

Galima nesutikti? Galima. Liepa mano, kad žmonės giliai širdy yra nepakantūs ir pikti. Jie laužo Dievo įstatymus ir visiems linki tik blogo.

Reiškia, nerta per sekliai - mokėti pralaužti tą lauką, kuriame visi tave niekina, galima tik pralaužus savąjį ir pasiaukojant. Kaip mažasis princas prisijaukino lapę, taip mes prisijaukinam žmones, savo širdimi dainuodami banginių dainas ir laukdami, kol kas nors jas išgirs. Ir ateis. Ateis pas mus ir pasakys - tu mano draugas, man gera su tavimi būti. O kadangi kvietimas iš už storos sienos girdisi taip pat, kaip žuvų plepalai mums - reikia prakirsti skylę, pro kurią eitų garsas. Ir dar pro ją galėtumėme žiūrėti, kaip pro durų akutę ir matyti draugus. Pamatyti kitą, smalsiai žiūrinčia akį...

Į šoną "pavėjui"...

Kodėl visada Pavėjui ir niekad ne į šoną?

Na, tiksliau galima ir pavėjui ir į šoną...

Ir skrendu į šoną, nes ten visada įdomiau...

Galima atrasti naują šoną, nes jie neapsiriboja tik "į kairę" ar "į dešinę"...

Todėl aš skrendu pavėjui - ten kur gražu, lyja ir groja džiazas.

Galėtų būti ir fortepionas kuriuo moku pagroti šešis gražius ir trisdešimt septynis nelabai vykusius akordus...

Bet musėms viskas gražu...

Ten skraido musės.


Čia irgi jos skraido...