Les Heros et Les Zeros
(lėzero ė lėzero)
Herojai ir nuliai
Nuo to ir norisi šiandien pradėti. 1. Yra toje kalboje tokia išimtis, kada H būna matoma ir nematoma. Kartais ji turi pradingti kalboje, tokia taisyklė. Kartais ji turi atsirasti ir girdėtis, nes kitaip gali apversti pasaulį aukštyn kojom. Herojus ir didybę pavadinsi nuliu, nulį ir nesvarbumą pavadinsi herojais.
Su klasioke susitarėm - kuri susikūprina, gauna draugišką smūgį į nugarinę. Bum, kai sėdime šalia, bac pieštuku, kai sėdime viena už kitos, "ei" - šūktelėjimai, kai sėdime toli. "Aš būnu susikūprinusi?" - šiandien liūdnai klausiu, "Tai aš irgi būnu" - sako ji. "Bet aš būnu dažnai susikūprinusi?" - dar kartą kilsteliu akis, "Kartais" - sako, ir mes paspaudžiame rankas tarsi ruošdamosis šokti lindihopą ir sudarome sutartį baksnoti viena kitą. Po 5 karto per anglų pamoką iš tiesų pasidaro juokinga. Kas karta viena kitai atsisukus ir pažvelgus į akis, visa pasibaigia juoku. Geras toks juokas, tikras ir liūdnas. Na, toks ir liūdnas - supratingas, verčiau reikėtų sakyti.
Jeigu dar apie heros ir zeros - supratau šiandien, kad žmonių pastebėjimo grandinė niekada nesustoja. Kai atrodo, kad krenta viena grandinės dalis, ji, visgi, jau būna gale ir niekada negali nutraukti viso, kas laukia priešaky.
Kai atkabini pusę traukinio vagono būdamas lokomotyvo pusėje, esi manimi šiandien. Kai su vagonai atsikabini save ir kiek inertiškai pajudėjęs atgal sustoji vidury bėgių, esi manimi mano pusę gyvenimo.
Keičiasi visi, keičiasi, ateina, prabėga, vėl ateina - vis sustoji pamąstyti ir pamatyti ar tu išgąsdini visus aplinkui. Ne - supratau šiandien. Visa tai natūralu. Kaip jogurtas. Kaip krentantys ir vėl sprogstantys lapai. Kaip mano noras valgyti. Kaip...
Nežinau, tiesą sakant nebežinau kaip kas. Niekada taip ir nesupratau, kas yra dėsniai, kurie aiškinami kaip "natūralu". Žinau, kas yra meilė, nes jaučiu, bet kartais vis pagalvoju, koks gyvenimas teatras ir visa tai, kas "natūralu" - vaidiname. To, kas yra tikra - net nereikia įvardinti. Tai duoda ramybę.
(o jeigu dabar skaitai ir tai esi tu, tai niekada negalvojau, kad taip atsitiks, kad taip netikėtai tapsi nukritusia grandinės dalimi, bet tai dar geriau ir nors krytis skamba nepozityviai, matau tai kaip iš širdies išleistą paukštį, kurį auginau nuo mažumės. Bet jie užauga, pasikeičia ir jiems ateina laikas išskristi. Todėl - ačiū. Žinai gi - kaip visada, siunčiu linkėjimus.)
Prancūzų kalba? taip taip. Ji visada turi išimčių. Jas reikia išmokti, nors tikrai neišmoksiu. Bet gera, kad jų yra. Man miela žinoti, kad kai kada nors pasijusiu šitiek išsėmusi atrasiu dar ką nors nematyto ir naujo. Dar. Dar vieną išimtį, priversiančia visas žinias pergalvoti dar kartą.
O kas dabar bus? Ugne, kas pasikeitė? Dabar - tiesiog lėtai pėdinsiu toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą