Skambesys - kaži ar dažnai klausytojas ištaria: "Ar girdi, kaip suskambėjo?"
Skambėjimas nebėra sukurta muzika - tai yra vykstanti, esanti ir gyvenanti muzika.
Skamba varpai, skamba kalba, skamba taurių dzingsėjimas, skamba balsas, skamba tyla.
Taip taip, tyla irgi turi skambėjimą - kuris irgi gyvena, tačiau yra pernelyg nematomas, nesuvokiamas, kad kiekvienas jį išgirstų.
Mielas ir jaukus pasikeitusio metų skaičiaus sutikimas - pakalbėkime, sakau jau gerokai po vidurnakčio.
"Tie, kurie siūlo pakalbėti, dažniausiai jau žino apie ką nori pakalbėti" - sako man.
"Na na, tai papasakok, dėl ko neramu, Ugne"
"Tai jau šnekėk gi, sakyki"
Priversk išgirsti suskambusias akimirkas.
Sekundomis/septimomis.
"Ar gali būti, kad blogai matantis žmogus, kuris atsitrenkia į kiekvieną kėdę svetainėje, pakelia akis į dangų ir paklausia ar matai tą žalią supernovą?"
Buvo du variantai: vienas, kad tai nebent stebuklas, antras išsirutuliojo į ilgą, gerą ir širdingą pokalbį.
Suskambo tyla ir paryčiais (kai taisėmės miegoti) ir ryte (kai kėlėmės). Suskambo ir saulės spinduliukai, suskambo ir tylūs pašnekesiai prieš užmiegant. Saliutų pūkšėjimas neskambėjo, žvaigždėtas dangus skambėjo, dainos neskambėjo, juokingas žaidimas, kai du turi kalbėti kaip vienas - skambėjo.
Dabar liūdna, todėl ir rašau. Net atrodo, kad taip tiesiog ateina įkvėpimas, kai jau reikia iškvėpti.
Folkloras.
Tyraširdžiai geriečiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą