kaip aš laimėjau

Į blogą parašyti ką nors ne poetiško, tačiau anaiptol ne mažiau ugniško (jei toks žanras visgi yra), įkvėpė erdvė, kuri, kaip prieš mėnesį galvojau, niekada gyvenime negalėtų įkvėpti.

Matematikos namų darbai.

Aš, absoliuti humanitarė, pastaruosius porą metų kvėpavusi vien tik ketinimu "studijuoti literaturą" ir "chemijos man nereikės, informatikos 11 kl nereikės, matematika B lygis, fizikos nebesimokysiu", šiųdien pirmą kartą patiriu džiaugsmą nežinoti sugalvotos ir per ilgą kartojimą įtikėtos savo gyvenimo krypties ir sakyti, kad man norisi sužinoti viską, išmokti ir išgirsti kuo daugiau.

Dabar, be jokio nervingo ketinimo mesti matematikos vadovėlį atgal į kuprinę, tarsi tai būtų vienintelė saugi vieta jam neskleisti savo radiacijos, ruošiuosi rytojaus matematikos kontroliniui. Brač, kaip įdomu! Su bendraklasio pagalba išsiaiškinu net 2 uždavinius, kurių nesupratau (nepagalvoju jų nespresti), nepaisant ilgai sprendžiamų trupmenų kiekviename uždavinyje renkuosi spręsti sunkiausią d) dalelę, pirmą kartą gyvenime sąžiningai sau pasakau, ką moku, o ko dar ne.

Mane kažkas motyvuoja:
ne konkurencija, ne pažymys, ne pasiryžimai ugdyti valią.

Mano mokykloje gali gauti max 7 balus dešimtbalėj sistemoje ir tuomet save įsivertinti nuo 0 iki 3 balų. Jų suma yra galutinis pažymys. Kaip rytoj, per atsiskaitymą, galėsiu save įsivertinti trim ar dviem balais, jeigu tingėsiu atidžiai panagrinėti vadovėlį šį vakarą?
Godžiai, laikas nuo laiko nuvydama šalia, ant sofos, įsitaisiusį šunį, sprendžiu ir mokausi.


Mečiau uniformas, kurios turėjo padėti nejausti mokinių nelygybės;
Atėjau ten, kur mokytoja pamokas veda su betmeno marškinėliais ir dryžuotom kojinėm.
Mečiau per pertraukas rakinamas duris ir rūbines, kuriose iki 5 pam. neatiduoda striukės;
Atėjau ten, kur pabėgti iš pamokos yra nelygis ir didelė nepagarba klasei ir mokytojui;
Mečiau ilgus koridorius ir penkiolika skirtingų kabinetų su skirtingom sėdėjimo sistemom;
Atėjau ten, kur kiekviena klasė turi savo "namus" ir prie savo stalo gali pasistatyti Lietuvos vėliavėlę arba eksponuoti savo nupaišytus eskizus.
Mečiau valgyklą, kurioje kam nors nusišypso laimė, jeigu nesusiskaičiuoji pinigų prie kasos.
Atėjau ten, kur virėja žino tavo vardą ir su dviem centais atbėga prie stalo "vaikeli, per daug davei"
Mečiau mokytojus, kurie sako "jums reikia visko ko mokotės, nes jūs esat mokiniai";
Atėjau ten, kur mokytojai patys mokosi ir sako "savaitgalį tiek kartų uždaviau sau klausimą, kam man reikia suprasti tą išprotėjusį matematinį sakinį" ir papasakoja, kaip pavyko atrasti patikėjimo idėja.
Mečiau skambutį, kuriam nuskambėjus visi sako "Aleliuja" ir išbėga iš klasės
Atėjau ten, kur mokytojas pasakys "turbūt dabar jau per daug informacijos, pailsėkit"
Mečiau mokyklą, kurioje juoktis nedalykiška.
Atėjau ten, kur niekaip neapleidžia tas smagus šypsojimosi jausmas. Jūs žinojot tokį jausmą? Tuo metu gali net neatsirasti duobutės skruostuose. Kažkaip giliau.

Mokiausi penkiose mokyklose ir taip, aš esu normali.

Prieš keturias laimėjau, o penkta yra vieta, kur užaugsiu ir pavirsiu Žmogum.

"Didelė klaida", pasakytų prestižinių gimnazijų vyr. pavaduotojos, kad pradinėje mokykloje turėjau ypatingą mokytoją, kuri išmokė svajoti. Sakydavo "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti".

(tiems, kurie truputį įsikvėpė tojo mano matematikos n.d. įkvėpimo dar šnibžtelsiu ir stumtelsiu pirmyn: "Think not about problem, think about solution")
Ieškokit savo vietos, kur galėtumėt save kurti. Kur jus kurtų tokius, kokių patys tikitės.

odė širdžių daužytojams

Širdžių daužytojai
sugrįškit
į savo planetas
ir pasiimkit laiką
dar tą
kai jus pamačiau
kad net nesvarstyčiau
ar tik sugalvojau
aš jus
ar ir sutikau
ir baikit ėsti mano širdį
nes liūdesys tik vėjais

šaldo kojų pirštus
ir negaliu užmigti

Širdžių daužytojai

žinau gi

kad kitą

dieną

vėl pradžiuginsit

Pelkės ir dangūs, manęs klausia kaip sekasi, o aš sakau "burtininke, šiandien medžių mieste nieko naujo"

<< https://www.youtube.com/watch?v=f-07bvZqNmY&spfreload=10 >>

karalystė

Mažųjų svajojimų išsipildymas yra tas pats, kas auginti žvaigždę.
Kai įvyksta svajojimai taip giliai - nešmėkšteli, bet ilgai šypsosi ir žiūri ir galvoja,
Kai juokiasi, kai tiesiogiai gyvai matai ir negali patikėti, kai atbėga ir tave visą perkeičia ir išplėšia tave iš tavęs.

Kai augini žvaigždę, tai nuostabiausia, kad ji auga pati,
pagirdai aukso vandeniu, prausi spygliuotus spindulius ašarėlėmis ir tikėjimu šiauši, glostai it šunį.
Paleidi į dangų kaip į rojų ir kaip į karalystę, kur visos žvaigždės karalienės,

- - -

ir kai jau tris sekundes viskas tėra prisiminimas, kuris, manai, netikras, dainuoji skambančiai "viskas baigėsi ką tik ir ką tik įvyko aušra" (D. R.). Tyliai tyliai.  "Įkvėpiam ir iškvėpiam", o žvaigždė visą mūsų gyvenimą ir visą Žemės gyvenime su žiedų valdovo karūna.

Todėl, kad aušta vėl ir vėl ir mūsų dvasia yra aušra, o žodis myliu tampa taurus kaip vanduo.



Ben Salter