širdis į dvi dalis

Vakar prieš miegą, širdį apėmė tokie sentimentai, tokie seni prisiminimai, kad širdis, atrodė, skyla perpus. O ką, gal ir gerai? Juk dažnai galvoji kaip galėtum būti dvejose vietose iškart, netgi kaip žavėtis dviem žmonėm iškart, kaip pačiam plakti krūtinėje ir kitam, nusiminusiam, dar padėti.

Tad gal ir gerai, kai širdis pusiau pasidalinusi.

Bet visgi prieš pajudėdamas kur nors, turi ją susirinkti.

Reikia kažkaip susiimti ir nuspręsti, sudaryti sutartį:

Pažadėjau nevalgti sumuštinių tiek daug,
ir šokolado nevalgyti,
ir pirmyn žiūrėti pažadėjau,
pažadu (esamasis laikas),
pa-žadu,
kiek žiedų,
du

dvi dalys
(ir vėl sugrįžau)

Nieko, kiekvienas vakaras kviečia šviesias lempas užsidegti.
O sako, kad dabar visiems nelengva.

gimiau

džiaugsmingai didi šešiolikos pirmoji savaitė -
ačiū.
už širdingus palinkėjimus, skaitydama/klausydama labai smagiai kvatojau - tokie gražūs buvo;
už gėles - pastebėjau, kad visos su dygliukais;
už rudenį - priežastį mintims apie geltonas lemputes, arbatą ir dainas;
už neaprėpiamai nustebinusias dovanaites, kaupėsi saldžios ašaros, pamačius atviruką su dviratininku kontrabosistu;
už nuoširdžiai juokingą mini šrekiuką lapeliuose, kai rašai/pieši/rašai/pieši;

(o, Liūtė ką tik pamatė, kad nieko nebus gero iš tų "rašytojų" ir susirado kamuoliuką)

ir tiek dar daug reikia pasakyti, tyliai tyliai į ausį, kiekvienam;
tik priminti, kad visi geri darbai apsuka ratą ir grįžta,
kaip kas vakarą grįžta ir laukinis šuo Dingo,
pas savo mielus.

1:00/šeštadienis/namai pilni jaukumo/ačiū