91: koks yra gyvenimas

Aš sode.
Aptemo dangus, bet jeigu ne tai, neatsirastų tas dieviškas debesų praplyšimas, kai saulė laimi ir nesimato nei mėlyno dangaus, nei debesų formų, tik šviesa.
Kaip norėčiau šviesos.
Norėčiau ją suvalgyti; laikyti ilgai prie širdies; į ją šnibždėti rūpesčius ir pasidėti po pagalve prieš sudedant bluostą. Tuomet, kai pramerkčiau akis vidury miego (nelaiku) niekada neišsigąsčiau, kad dar gūdi naktis. Atsisėsčiau, pakelčiau pagalvę ir būtų šviesu. Viduje būtų šviesu.
Vakarais nebereikėtų bandyti prisiminti kada įkvėpti, kada iškvėpti.

Vakar taip buvo.
O dar tokia sodinė tyla yra už viską baisiausia - tokia tyla, kurioje pasirodo garsai, vienas po kito, labai retu dažniu. Šunų lojimas, medžių šlamėjimas, nukritęs obuolys. Kai tas trumpas garselis nutyla, tyla atrodo dar tylesnė negu buvo. Atsimerkiu kambaryje, nė lango kontūrų nematau. Visai kaip neregė. Žiūriu atsimerkusi, bet vien tik tamsa. Todėl aš išalkau ir ištroškau šviesos.
Sniego, kuris atspindi saulę, o naktimis mėnulį.
Gluosnių, drebulių ir beržų, kurie šviesoje mojuoja sidabriniais lapeliais.
Akių, kuriose atsispindi visi pasaulio šviesuliai ir akimirkų. Akimirkos būna, kai tos akys užsimerkia ir atsimerkia. Ir šviesa nedingsta.

Pasiilgau lietaus, kai spindulius valgo lašiukai.
Baltų debesų, kurie gimsta kamuoliais ir tampa žvėrimis.
Ežerų atspindžių.

Žmonės džiaugiasi, kad dabar viską lengvai gausi.
Šviesa nuo to nepriklauso, ne.

Toks tas mano gyvenimas.

2 eilutės × 10

Yra dainų, kurios taip nusibosta, kad pradeda fragmentiškai skambėti galvoje.
Kaip tiksinti bomba; kartais atrodo, kad tikrai sprogsi - taip nuvargino.

Jeigu visur eičiau patrakusiai ir nespėčiau sveikintis su "draugais" ir pažįstamais, neskambėtų ta muzika. Bet bomba liktų ir sprogtų nuo blaškymosi ir chaoso.

Ramybėje mane užpuola mintys, kurios virtusiais klausimu "kodėl taip yra", sąžiningai bandau atsakyti. Paskambinu tėčiui ir sakau, kad man kaip ir kažkokia depresija, jis sako "ką nors sugalvosim".

Kai namuose esu ne viena, monotoniškai slampinėju, nes taip atostogauju nuo prasmės.
Niekas niekada nežino, kada jiems baigsis išteklius žinojimo, kad yra naudingų dalykų.

Nauda visiems rūpi, bet baisu, kai neįvyksta mainai - tu duodi, o tau ne.
Na, nieko baisaus, bet ilgai jauti kažkokią paslaptį. Visuose pokalbiuose tada atsiranda tai, ką vienas vis dar nori atgauti, o kitas nori suprasti, ar dar galima duoti. Niekas neišsiduoda.

Dalis paslapčių tėra nesusipratimai, pamanyčiau.
Vaikystėje mačiau filmą, kur papūgėlė tupėjo tarp dviejų žmonių. Moteris sako "aš laukiau, kol tu man pasakysi", vyrukas jai atsakė, kad "visada galvojau, kad tau tai nesvarbu".
Kartais galvoju, kad nesvarbu paaiškinti sudėtingų dalykų, nes jei adresatas įdėtų pastangų - suprastų.
Ar finale tikrai lieka nesuprasta? Jei taip, tai prilygsta blyneliams, kuriuos nusiperki ir pasišildai.

Sode sirpsta šilauogės, vyšnios, avietes, raudoni serbentai, juodi serbentai, balti serbentai,
vijoklinės braškės. Pilnatvė.

O kodėl pilnatvė nesijaučia galvojant apie supančius žmones? Dėl to, kad žmonės neamžini, ir tuo patikėti nesinori, o uogos sezoninės ir visi tai žino? Tada lieka tik pilnatis.

Ir viskas komplikuojasi.

Atsimenu, kad mano tetulei patikdavo painioti susiraizgiusius siūlus.



stars shone heat down on bony backs

amžinai, manau

kodėl viskas taip laikina

tik plaukai nukirpti lėtai auga

kodėl
ir kodėl
ir dar šimtą kartų paklausiu

nes tada sustoja laikas

ir delnuose mažas paukščiukas dar tupi

atsakau, neturiu jėgų apsimest, kad žinau.

- - -

ir jis pakyla

amžinai, manau