Rimtas gyvenimo žaidimas

Šiomis dienomis, tarsi tikslas, mano galvoje iškyla užduotis surašyti sąrašą klausimų, į kuriuos negaliu atsakyti. Kai apie tai pagalvoju - mintyje sklando vienas klausimas, kitą kartą pamąsčius - antrasis. Niekaip negaliu jų surinkti, nes užmirštu. Viską užmirštu.

(vieno nepamiršau: Ar kai sapnuojam, kad jau tai sapnavom, tai iš tiesų sapnavom kažkada anksčiau, ar tai toks jausmas tos nakties sapne?)

Tikrai galvoje nelieka daug dalykų. Jie tiesiog kažkaip netelpa. (atsidusau) Taip lengva išmokti tiesiog gyventi. Nieko neatidėlioti (nes užmirši), ką sumąstei - veikti (kitaip neprisiminsi), ką mokaisi - suvokti. Kitaip išpūs šiaurinis žiemos vėjas laukan. Ir išskris taip aukštai, kad niekas nepagaus iki minties išnykimo, ištirpimo netoli stratosferos ribos, ozono sluoksnio. Netikiu, kad ji pakiltų iki kosmoso. Bijau to išnykimo - praradimo. Niekada nepagalvojau "bus tų minčių". Kiekviena jų turi didžiulę vertę, ypatingą unikalumą, paprastumą, nuoširdumą, esmę, prasmę. Negaliu leisti, kad visa tai susimaišytų su debesimis ir taptų debesimis.

Todėl reikia pradėti užsirašinėti.

Vakar 10 žmonių žaidė vaidmenų žaidimą - visų charakteriai turi susitapatinti su  gauto personažo psichologija, filosofija, gyvenimo subtilybėmis ir pasidalinti ką tik mirusių tėvų testamentą. Viskas, ką reikia gauti irgi nurodyta, turi tik išspręsti ginčus daugeliu argumentų ir panašiai. Netgi nuomonė apie kitus personažus yra parašyta.
Oho, kaip visi rimtai žaidė... Rėkė, šaukė, ginčijosi, vaidino... Aš viena nusprendžiau (gavau ypač religingą personažą) pasakyti, kad atiduodu visą savo turtą, nes nereikia tų turtų žemėje. Tuomet mano rolę perėmė porininkas (personažą vaidina po du žmones, bet kada pasikeisdami), kuris tikrame gyvenime yra teisininkas. Visą turtą susigrąžino, jo žodžiais tariant, profesinėmis machinacijomis. Tada man pasidarė juokinga ir absurdiška žaisti tokį žaidimą. Valanda įtempto psichologinio savęs apgaudinėjimo, didžiulis nuovargis, visiems įsiskaudėjusi galva. Tai yra žaidimas.

Gyvenime būna dar blogesnių ir sudėtingesnių personažų, situacijų, atsitikimų, bet tada daug lengviau.
Jeigu gyveni, tiesiog gyveni viską užmiršdamas. Ir tai netgi nesvarbu.

(prisiminiau antrą klausimą: ar gali būti, kad tavo prisiminimai apie įvykį yra sugalvoti, o visi praeities įvykiai tiesiog neegzistavo?)