Tai kas keičia(si)

(pirmas įrašas kurį ištryniau - atsibudau iš kvailo žiūrėjimo kampo)

Ne šuo ir ne katė

Šią nakt sapnavau, kad esu kažkokioje išvykoje ir ten daugelis su šuniukais - pribėga prie manęs kažkoks keistas gyvūnėlis ir aš jo išsigąstu. Bet nedrįstu paklausti "čia jūsų šuo ar katė?"... Tada pasako kažkokį keturių raidžių pavadinimą - kažkokį panašų į fida ir foda ir aš paglostau tą gyvūną, juodą, labai didelėm akim ir jis atsigula ant šono, nori, kad pakasyčiau pilvuką. Pakasau, jis toks švelnutis, bet nemielas tas gyvūnėlis.
O praeitą naktį sapnavau, kad einu į bernardinų rūsį ir ten guli sąsiuvinys. O, žiūriu, Šaro :) Taip apsidžiaugiu ir klausiu kažkurio vienuolio ar galiu pasiimti. Sako: "gali, čia niekam jo nereikia". Tuomet ypatingai didžiuojuosi turėdama Šaruko eilėraščių sąsiuvinėlį. Jis tokios sovietinės spalvos:
Jame yra kažkokių spalvotais pieštukais pieštų labai keistų paveikslėlių.
O iškarto nusprendžiu - skaitovų konkursui išmoksiu kokį eilėraštį ir laimėsiu, mane išsiųs į miesto konkursą. Ir atsibundu neperskaičius nė vieno, bet taip smagu, kad turėjau tą sąsiuvinį...

Žvėris gegutė

Sužverėjo akacijos po langais, dygsta dygsta kaip kariuomenė. Aš jomis didžiuojuosi. Mama vakar padedant išsiaiškinti V. Krėvės "Skerdžiaus" pagrindinę mintį garsiai pacitavo sceną apie tai, kaip kvailys piktas Grainis liepą kirto. Kaip du lašai vienodi - mūsų kaimynas ir Grainis iš sodžiaus, kur skerdžius Lapinas gyvena. Hm. Visada tokios grybienos Lietuvoje buvo pridygę. Dabar kažkas kala į dešinę sieną, kur yra apleista, o kai girdžiu nustoja, pakrapšto, kažkas grėsmingai nubyra. O kas gi tai? Manau, kad snarglio kaimyno statybininkai. Bet aš sakau TEN BUVO APLEISTA! Kaip malonu, kad klasės draugės bloge radau sakinį, tvirtinatį, jog klasėje yra kelios mergaitės kurios jai draugės :) Neįvardino ji, ar ten ir aš esu, bet vistiek labai džiaugiuosi...
    Šiaip draugų neturiu ir tai gal todėl nevažiuoju į jokią stovyklą ar dar kur nors, tai dėl kvailo nakvojimo, kurio bijau. Bijau, kad ko nors neatsitiktų - atrodo, kad jei kur nors nakvosiu be tėvų man bus bloga, susirgsiu, prasidės žaibinė infekcija (tfu tfu tfu...), o visi tik - "kaip tu galėjai nevažiuoti į parapijos stovyklą", "ką, tu nebuvai rekolekcijose", "kodėl neplaukei į baidarių žygį su klase?". Nenoriu, negaliu, nežinau sakydavau ir iš dalies meluodavau. Tik todėl, kad paaiškinti, jog bijosiu nakvoti nelengva, nes visi per daug nesupratingi, man taip atrodo. Jiems tokie dalykai nesvarbūs... O su klase ir kitąmet turbūt nevažiuosiu, nepaisant "kaip tu taip? taigi ten taip faina bus.".
Nelaukiu mokslo metų, dar ir laiko liko, bet man jau košmarai sapnuojasi, kad rytoj į mokyklą ir dar nesu pailsėjusi nuo plastikinio auklėtojos veido, kai ji sako "aha, taip Ugne, suprantu". Nieko ji nesupranta, kodėl šiam pasaulį visi nejautrūs ir šarvuoti? Gal dėl to, kad savo jautrumą slepia?

Ieškant malonu surasti

Kas aš? Niekaip nesuprantu. pasisiuvau du sijonus, vieną suknelę ir vieną rankinuką per tris dienas ir tai nepadeda. Ne ne, tai ne "paaugliško savęs ieškojimo" klausimas, tai šiaip mintis į kurią man net nelabai įdomu atrasti. Tik antra diena galvoju - ar žmonės, kurie neprideda manęs prie veidaknygės draugų nemato, kad prašau ar nenori, nes "kam to reikia"? O jeigu aš dainuoju ir kažkas juokaisi, tai blogai dainuoju ar žmogus juokiasi nežinodamas priežasties? O jeigu pasakyčiau kam nors "ką esu įsimylėjus", kad moku latviškai gyvūnų pavadinimus, tai tas žmogus pagalvotų, kad tai šaunu ar kad aš keista?
Klausausi dainos "Summertime" mano tetulė ją gražiai dainuoja ir dar ploja ritmingai kai būna pauzė. Man patinka tokia muzika - ji tokia liūdna, bet labai graži! So hush little baby, don't even cry - skamba. Gerai, neverksiu, jei taip norit.
Bet kyla dar vienas klausimas. O kai aš pradedu keistai elgtis ir sakau, kad išprotėjau, tai blogai atrodau ar juokingai? Ai... Jūs verčiau paklausykit Summertime ir ausyse skambės toks džiaziukas, aš prisiminsiu tetulę, taip gražiai plojančią ir žiūrėsiu pro langą, lauksiu, kad lietus pradėtų lyti ir džiaugsiuosi, kad esu liūdnai džiazinga. O kai pasakysit ką nors džiuginančio, ritmingai paplosiu.

Stovinčios Žuvėdros

Grįžau iš pajūrio (kur buvo gerai), ten gyvenome "Žuvėdros" stovykloje, kurioje gąsdinausi prižiūrėtojų, kurioje kadaise gyveno pionieriai, kuri buvo pirma subombarduota per 2-ąjį pasaulinį, kurios jūros krante penktadienį nuskendo žmogus, o aš mačiau, kaip jo kūną išvilko iš jūros, dar gaivino, mes meldėmės, bet Dievas jį pasiėmė, neabejoju, jog dangui jam bus geriau nei žemėj, nors ir žemėj nėra taip blogai. Tai paskutinis kartas, kai šiandien sėsiu prie kompiuterio, o veidaknygėje savo sveikinimų akciją tęsiu nuo rytojaus. O šiandien atsibudus pagalvojau, kad reikės eiti į mišias, nežinau kodėl, bet trečiadienį nueisiu... Kažkaip rašau į blogą be nuotaikos, kad tik jo neapleisčiau, kaip kad apleisti yra Žuvėdros nameliai, apsamanoję, tokie liūdni, primena senovės Žydų stovyklavietę, kurioje vakarais taip tamsu, girdisi nežmoniškas jūros ošimas, o betoniniais takai vaikšto apsauginis. Taigi tiek gi. Ten, pakrantėje, stovi visko mačiusios žuvėdros, kurioms nerūpi, ar toje jūroje kas nors skęsta ar ne. Jos ŽINO, kad ten yra žuvų.

Du dubenėliai grikių

Jau nuo ryto (12h) sėdžiu prie kompiuterio. Kokias dešimt minučių sėdėjau dėl įdomumo, o pusvalandį dėl to, kad nieko kito negaliu veikti (o, berašydama sugalvojau). Savaitgalio planas neviliojantis, sužinojau, kad netrukus važiuosim prie jūros (ten irgi nenoriu, nes vyks kvailas folkloro festivalis), o šiandien tikiuosi, kad nereikės vakare, per žiaurų karštį, dardėti į dainų šventę, kurioje tikrai nieko ypatingo nebus (viską žinau kas ten bus, dainuojantiems jokio džiaugsmo). Taip pat iš ryto buvo šalta miegoti tik po paklode, o dabar karšta sėdėti virtuvėj, kur jau gana tvanku. Akys limpa, mama pyksta, kad kaklas nepraustas, o aš kvailelė, prieš kokias tris dienas susikūriau feisbuką. Ir išsitryniau, bet kitą dieną antidelet'inau. Jei yra toks kvailas žodis. Turiu dvidešimt draugų, visai įdomu, daugelio pažįstamų visai nenoriu turėti drauguose... Nežinau kokioj gimnazijoj mokysiuosi (kaip klasiokė sakė: siaubas, aš turiu su tavim čia kiekvieną dieną mokytis, o tu dar pas mane į jezuitus žadi ateiti). Pabraukta eilutė stebina, nes štai kai kurie žmonės neabejoja savo įstojimu į tą robotų dresavimo mokyklą. Ir abejoja, kad aš, su savo vieninteliu 8 metiniam įstočiau, jei norėčiau. O aš nenoriu. Žirmūnuose susirinko visa grybiena, į basanavičių - ne, ačiū. Licėjuje prasmegsiu skradžiai, nes su tiksliaisiais aš ne giminė, apie jezuitus savo nuomonę pasakiau... Į daukanto gimnaziją sueina visokių, kurie "bijo, kad kitur neįstos". Užupio gimnazijoj bloga direktorė, o iš vileišio - greitasis praėjimas/patekimas. Bet kam ta gimnazija dabar, kai dar reikia perskaityti 13 knygų. Įdomi kolkas atrodo tik viena.

O ir šiaip manęs niekam nereikia, nes daugelis (visi, norėtųsi pasakyti) rūpinasi tik savimi. Ir klasiokės, ir pranciškutės, ir visi. Ir net puskė.

Atsidūsau.