išauš rytas, gal dar prieš rytą

Nežinau, ką norėčiau pasakyti.
Nežinau, ką norėčiau sušukti, kad visi išgirstų, tai yra parašyti, kad perskaitytų (tai tikrai lygu sušukimui).
Aš švepluoju. Man neleido dalyvauti mokyklos skaitovų konkurse, nors, esą klasėje pasirodžiau geriausiai. Neleido, nes bloga tartis. Sakė, kad gal trukdo plokštelė. Aš sakau, kad nenešioju plokštelės. Tada mokytoja nustebo. Aš kadaise galvojau, kad kiek šveplai sakyti "s" raidę yra labai jauku, nes mano sutvirtinimo mama taip sako ir labai gerai skamba. Taip, aš turiu keistų galvojimų. Žmonės, kurie garsiai tvirtina, kad yra keisti, pažiūrėkit, sako, aš tikrai kiek trenktas žmogus, aš galiu juoktis iš nieko, iš tiesų nėra keisti. Jie bando būti kitokiomis asmenybėmis, bet jie neauga kaip asmenybės, jie maną augantys keistume, kuris yra neveiksmingas be asmenybės, kaip pepsino fermentai yra neveiksmingi be druskos rūgšties.

Kai žiūriu į laikrodį ir eina minutės, ir artėja link dešimtos valandos, žinau, kad rytoj bus sunku keltis į mokyklą. Eina minutės, bet aš negaliu to laiko išgyventi kaip nors kitaip, nei širdis ir protas tuksi ritmingai kartu. Širdis, ne kaip organas ir protas, ne kaip smegenys. Kai vėl nueisiu miegoti be dvidešimt vienuolika, vėl tarsi sumažės miego prasmės - ramaus užmigimo laiko, kai leidžiu sau neužmigti, o jį pakeis neramus galvojimas, kada gi pagaliau užmigsiu, nes jei neužmigsiu, tai rytoj bus sunku keltis; nebus galvojimo apie visiškai netikėtai į galvą atėjusius prisiminimus, nes bandysiu atsirinkti tik padedančius nusiraminti ir geriau nusiteikti, nes mintis reikia koncentruoti į trumpą laiką. Užtrukus daugiau, negalėsiu rytoj lengvai atsikelti. Tik pasimeldžiu užsimerkusi visą laiką tiek pat, nepriklausomai nuo valandų, kurias skaičiuoja laikrodis (jis neskaičiuoja, o tik rodo, beje), nes griežtai neleidžiu, kad bet koks nerimas darytų įtaką maldai.

Oho, labas vakaras - štai ir paminėjau nerimą. Ryžtingai jį ignoravau iki paskutinio sakinio, nes nenorėčiau pasakyti, kad turiu nerimo viduje, nes nenorėčiau to įsiteikti gilyn į kraują. "Ar tu pikta ar tu liūdna?" manęs dabar paklausia. Šiomis akimirkomis taip paklausia ir argumentuoja, kad nerašau šypsenėlių. Ir tuomet aš esu visiškai tikra, kad sakau tiesą: "ne, viskas gerai". O tada dažniausiai paklausiu "o kaip tau sekasi?", nes pastaruoju metu labai daug klausinėju. Mokykloje tai lyg maistas išgyvenimui. Vieni bijo, kai jų klausinėja, o kiti vertina. Nepaisant to, pusė klasės vaikų tarsi manęs bijo. Baisus jausmas. Tuomet pradedu bijoti savęs tarsi trečio asmens (ir taip esu du asmenys, man tai lyg savaime aišku). Bijau, lyg bėgčiau kartu su minia, kuri vis atsisukinėja atgal ir į dangų ir žvalgosi nervingai ir nejusčiau, kad tai dėl pliaupiančios liūties. Tiesa, kartą tiksliai taip man buvo - irgi pradėjau bėgti, bet kai supratau, kodėl bėgu, sustojau, nusijuokiau ir nebejutau lietaus kaip nejutau jo prieš tai. Pajutau tik tą akimirką, kai įtemptai galvojau, kas vyksta, nes tai įtraukė ir mane. Negalėjau būti įtraukta ir nesupratusi kur.

Atrodo, kad tai esminė mintis: kaip aš galiu pasiduoti bet kokiems mąstymams, jeigu neišsiaiškinu kas jie tokie? Mokykla tuo pagrįsta, bet negaliu pasiduoti. Silpstu, po truputį, vis labiau trūksta pastiprinimo, kurio išteklių tiesiog nėra. Lašai. Tekšt tekšt. Bent būtų sniegas.

(lygiai 17 minučių šio lėto rašymo, dabar vis tiek nepavyks eiti miegoti. Nes iš kažkur atsirado ketvirtas mano asmuo, kuris primena ką pati galvoji ir liepia galvojimu sutikti su veiksmu.)