Laba diena.
Ugnė turi naują baugią savybę, kuria džiaugiasi ir žiūri su šypsenėle, vadindama tai ekstrasensiniais sugebėjimais. Ji žino, pasąmoningai supranta, ką sutiks sekmadienį. Jau du kartus patikrinta ir išbandyta. Kiekvieną kartą tiesiog žiauriai nustembu, išsiplėšiu save iš savęs (šiandien nuostabi šeimos draugė Julija svarstė kas galėtų mane išplėšt iš manęs) ir sutrinku. Stebintis dar reikia ką nors sutiktąjam žmogui pasakyti, nors norėčiau sustabdyti laiką ir trimatėje erdvėje pasivaikščioti ir pagalvoti. Bet ne! Ne! viskas juda, bėga, nelaukia ir pats turi suktis, nežinai ką pasakyti, nieko aišku ir nepasakai, stebiesi stebiesi... Bandai drabančiom rankom parašyti tikrai draugei žinutę, apie tai kas ištiko ir akimis sekioji viską aplink save tikėdamasis pamatyti ar tas žmogus dar neišnyko, gal tai tebuvo tik miražas, nes nesupranti kas čia darosi - todėl, kad per gerai, kad būtų tiesa... Gal išgaravo? Gal holograma? Pūkšt ir viskas. Kaip 2pack'o, tokio mirusio reperio, holograma koncerto pabaigoje. Labai kraupiai susprogo kaip tik tada, kai beveik patikėjau, kad jis gyvas...
Kas yra Sekmadieniai? Kai begalo nerimdamas dėl ką tik įvykusio keisto stebuklo negali nusiraminti, negali valgyti, rankos nori rašyti, tas rašymo įkvėpimas palaipsniui tampa tikra "pompa" tarp šonkaulių, šypsaisi, švelniai trankai ranka galvą, važiuoji į svečius tikėdamasis šio įmantraus kūrinio atomazgos ir... tavęs laukia išmintis. Laukia žmonės, kurie yra išminties dalintojai. Tebūna jie palaiminti. Ta savybė pasižymi ypatingai nepaaiškinamu (visai kaip mano sekmadieninis žmonių numatymas) dalyku - tema greitai ir staiga pasisuka apie tai, kas tau ir rūpi tą minutę. Susirūpini, pagalvoji, kad gal tas žmogus žino, kodėl tau neramu, kodėl tu pasiklydęs ir pasimetęs. Pasako ką nors ypatingo (šiandien išgirdau apie tai, kas yra brangi antra pusė ir koks yra tas tikrasis žmogus ir 83 metų žmogaus... tai tikrai buvo neįtikėtina).
Rašau rašau ir klausau Earth, Wind and Fire. Staiga girdžiu: "Just STOP, whatever you were doing. You got to love you. Love the way you are."
Ir vėl mane permato. ir vėl sutapimas. Sutapimas? ne, nemanau.
Sekmadieniai yra nuostabiausi, dėl to, kad visi stebuklai vyksta po Bažnyčios, po mišių. Dievas klauso maldų ir kikendamas pirštu maišo tavo gyvenimėlį. Suduria tave su žmonėmis. O tu tai vadini savo ekstrasensiniais gebėjimais. Vaje, tai juokinga, tai nuostabu, taip negali būti, bet taip yra. Oho.
Man visai nebaisu dėl to, smalsumas veržiasi ir aš pakeliu akis į dangų, nusišypsau ir kaip Boltas prieš bėgimą pagrūmoju pirštu viršun, suvokdama tą didybę ir taip jai pasakydama, kad žinau kieno čia darbas. Boltas irgi žino...
http://grooveshark.com/#!/album/That+s+The+Way+Of+The+World/1199554
2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis
2013 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis
Įrašas 61: Atsakymas
Įsipainiojau į tinklą, į kurį juokaudama painiojausi, tad tikimybė nejuokais ten pakliūti - buvo. Labai gerai, pats laikas šiandien smegenėles priversti pamąstyti, pasvartyti, tai prilygsta puikiam trapiam irisiniam sadainiukui.
"Ieškau išminčiaus." - suintriguoja žinutė, po kuria šypsodamasi rašau "kuo galiu padėti?". Įžūlu, taip? Ne, aš taip negalvojau, tiesiog raštelėjau, va taip, tiesiog nieko negalvodama.
"Kas yra gera, o kas yra bloga? Ir kaip atskirti ar tai gera ar bloga, jeigu jau visai nežinai?" - štai ir klausimas.
Nagi, lengviausias atsakymas jau glūdi galvoje, nes būtent taip aš atsakau sau, kai iškyla minėtas klausimas: krikščionybė katalikybė yra mano kryptis, kurioje yra YPAČ aiškiai išdėstyta kas yra gera, o kas yra bloga. Ką daryti vertėtų, o ko ne. Bet gal pradėkime nuo pradžių...
Žmogaus prigimtis yra tokia, kad jau senąjame Afrikos Tigro ir Eufrato lopšyje (ir nuo pat žmogaus atsiradimo, kurioje vietoje jis būtų vykęs) žmonės gyveno ir turėjo sugyventi kartu, bendruomenėje, kad išliktų. Taigi, jų taktika buvo paprasta - ką daryti, kad išgyventum pats, tavo vaikai, ką daryti, kad nesuėstų tigras? Taip gimė daugybė dalykų, kurie tokiu primityviu pagrindu įsišaknijo ir atkeliavo iki mūsų dienų. Tai yra tarsi normos - jeigu eisi medžioti vienas - bus pavojinga, jeigu eisi kartu - bus gerai, taigi štai ir pirmas tiesiog savaime aiškus dalykas (ir dabar) kiekvienam žmogui: kartu būti yra gerai.
Taip kiekvieną situaciją lydėdavo tokios taisyklės, kurios padėjo žmogui tobulėti ir vystytis. Manau, kad daug taisyklių "kas yra gerai" atsirado žmonėms jaučiant poreikį būti ir viską daryti išvien, kartu, nes taip jis gali padaryti daugiau nei būdamas vienas, taigi ką daryti, kad kiti sutiktų dirbti komandoje, grupėje?
Atsakymas yra aiškus, juk ir dabar apie tai pagalvojame - nemeluoti yra gerai, nes taip gauni pasitikėjimą; dalintis yra gerai, nes taip gali gauti ir tu; padėti yra gerai, nes pagalba nebus pamiršta; susilaikyti yra gerai, nes iš to kyla sveikas taupumas ir kiti dalykai... na, galiu vardinti ir vardinti. Tiesa, kad po šio dviejų pastraipų intarpo vėl nejučia grįžtu prie teiginio apie tikėjimo mokslą.
Krikščionybė yra toks įdomus dalykas, kad net neigdamas Dievo buvimą, savo žmogišku prigimimu ir prigimtinėmis savybėmis remdamasis, žmogeliukas turi pripažinti, kad visas Dekalogas (10 Dievo įsakymų) yra visiškai teisingas ir jis skatina tik gėrį. Švęsk sekmadienį - visą savaitę dirbęs skirk dieną poilsiui! Taigi šis Dievo įsakymas yra ne kas kita, kaip patvirtinimas, kad pailsėti yra gerai. Nesvetimauk, nepaleistuvauk, nevok, gerbk savo tėvą ir motiną - štai, įprasti dalykai, kuriuos kiekvienas gali pavadinti kaip nori - Dievo įsakymais, gyvenimo credo, paprastomis taisyklėmis, savaime suprantamu dalyku. Aš pati, savo tikėjime neradusi "prieštaringų" taisyklių arba kažko, kad nebuvo paprasčiausiai AIŠKU juo visiškai pasitikiu. Kad viskas neatrodytų taip "saldu" (:D) pasakysiu, kad buvau nejuokais nesusipratųsi, kai perkaičiau Šventame Rašte eilutę "o pagonims nukapokit galvas" :DDD pagal kontekstą pasigilinus paaiškėjo, kad tai nėra taip žiauru kaip skamba, o ir mano protėvių protėvių įgytos "savaime suprantamos taisyklės apie tai kas yra gera" tikrai sulaikė nuo galvų kapojimo pagonims, tiesiog smagiai nusijuokiau. Visa tai, aišku rašau su šypsena, o ne grūmodama pirštu "žegnokitės, vaikai".
Kaip atskirti ar kažkas yra gerai ar blogai? Ką daryčiau pati? (Aha, dabar lengviausia įsivaizduoti situaciją...) Drąsiai pasitarčiau su kitais. Aplinkybių, visokių minčių, akimirkų ir pan. sumaišyta galva kartais sunkiai gali adekvačiai suvokti situaciją ir ją matyti gryną! O štai kelios papildomos galvos kurioms "nei šilta, nei šalta" galėtų objektyviai ir nešališkai pasakyti ką galvoja - štai tau ir nauji vėjai vėdinantys galvą, lengviau pačiam nuspręsti ką daryti, lengviau viską įvertinti ir apmąstyti. Pavyzdžiui, mano artimi giminiečiai savo sūnų pavadino keistu vardu. Su niekuo nesitarę, vardą užregistravo ir pasakė visiems. Na, didžioji dalis buvo pritrenkta... Ir štai, aš galvoju - ar tai blogai, ar gerai? Ar tėvus mokyti ir jiems aiškinti, kad gal nelabai gerai, kad jie pagalvotų plačiau, apie vaiko ateitį, apie vardo kilmę ar sakyti, kad jų valia ir man patinka (na, tiksliau tariant - nusispjaut) ką jie galvoja, nes čia jų vaikutis. Tikrai nelengva. Vienam savaime aiškus pirmasis variantas, antram - kita galimybė... ech... na ir ką - mano išvada štai tokia: dabar jau nieko nepakeisi, ir kadangi tai nėra pasaulinė tragedija, reikia išmokti džiaugtis ir optimistiškai žvelgti į pasitaikiusią situaciją, bet jos neignoruoti ir švelniai, taktiškai išdėsčius savo nuomonę, pasiūlyti ateityje atkreipti į ją dėmesį!
Juk visada būna tokių atvejų: "Po šimts pypkių, gi reikėjo man pirkti tuos batus. Na taip, jie gal ir trynę būtų pradžioje, bet gi tokie gražūs ir kokia nuolaida buvo... O draugė sakė, kad nepirkčiau... Ir praleidau progą!" Kas tuomet padeda? Optimizmas, labai dažnai padedantis suprasti, kad nors užplūdo emocija, kuri priešinasi galutiniui sprendimui, ji tebuvo tik labai laikinas dalykas ir iš tiesų viskas baigėsi taip kaip yra gerai.
(Tikiuosi suprantama, kad nesakau, kad kiekvienas galutinis sprendimas visada yra teisingas ar kaip nors panašiai. Viliuosi, kad suprantamai paaiškinau, kas padeda suprasti kas yra gera, o kas bloga!)
Sugraužiau visą dubenėlį riešutų,
Labai ačiū, Akvile, už tai, kad ieškojai išminčiaus, buvo peno kelias minutes išties pamąstyti.
O juk visada atrodo, kad nieko nepasakiau ką norėjau ir pan., bet...
Tebūnie!
"Ieškau išminčiaus." - suintriguoja žinutė, po kuria šypsodamasi rašau "kuo galiu padėti?". Įžūlu, taip? Ne, aš taip negalvojau, tiesiog raštelėjau, va taip, tiesiog nieko negalvodama.
"Kas yra gera, o kas yra bloga? Ir kaip atskirti ar tai gera ar bloga, jeigu jau visai nežinai?" - štai ir klausimas.
Nagi, lengviausias atsakymas jau glūdi galvoje, nes būtent taip aš atsakau sau, kai iškyla minėtas klausimas: krikščionybė katalikybė yra mano kryptis, kurioje yra YPAČ aiškiai išdėstyta kas yra gera, o kas yra bloga. Ką daryti vertėtų, o ko ne. Bet gal pradėkime nuo pradžių...
Žmogaus prigimtis yra tokia, kad jau senąjame Afrikos Tigro ir Eufrato lopšyje (ir nuo pat žmogaus atsiradimo, kurioje vietoje jis būtų vykęs) žmonės gyveno ir turėjo sugyventi kartu, bendruomenėje, kad išliktų. Taigi, jų taktika buvo paprasta - ką daryti, kad išgyventum pats, tavo vaikai, ką daryti, kad nesuėstų tigras? Taip gimė daugybė dalykų, kurie tokiu primityviu pagrindu įsišaknijo ir atkeliavo iki mūsų dienų. Tai yra tarsi normos - jeigu eisi medžioti vienas - bus pavojinga, jeigu eisi kartu - bus gerai, taigi štai ir pirmas tiesiog savaime aiškus dalykas (ir dabar) kiekvienam žmogui: kartu būti yra gerai.
Taip kiekvieną situaciją lydėdavo tokios taisyklės, kurios padėjo žmogui tobulėti ir vystytis. Manau, kad daug taisyklių "kas yra gerai" atsirado žmonėms jaučiant poreikį būti ir viską daryti išvien, kartu, nes taip jis gali padaryti daugiau nei būdamas vienas, taigi ką daryti, kad kiti sutiktų dirbti komandoje, grupėje?
Atsakymas yra aiškus, juk ir dabar apie tai pagalvojame - nemeluoti yra gerai, nes taip gauni pasitikėjimą; dalintis yra gerai, nes taip gali gauti ir tu; padėti yra gerai, nes pagalba nebus pamiršta; susilaikyti yra gerai, nes iš to kyla sveikas taupumas ir kiti dalykai... na, galiu vardinti ir vardinti. Tiesa, kad po šio dviejų pastraipų intarpo vėl nejučia grįžtu prie teiginio apie tikėjimo mokslą.
Krikščionybė yra toks įdomus dalykas, kad net neigdamas Dievo buvimą, savo žmogišku prigimimu ir prigimtinėmis savybėmis remdamasis, žmogeliukas turi pripažinti, kad visas Dekalogas (10 Dievo įsakymų) yra visiškai teisingas ir jis skatina tik gėrį. Švęsk sekmadienį - visą savaitę dirbęs skirk dieną poilsiui! Taigi šis Dievo įsakymas yra ne kas kita, kaip patvirtinimas, kad pailsėti yra gerai. Nesvetimauk, nepaleistuvauk, nevok, gerbk savo tėvą ir motiną - štai, įprasti dalykai, kuriuos kiekvienas gali pavadinti kaip nori - Dievo įsakymais, gyvenimo credo, paprastomis taisyklėmis, savaime suprantamu dalyku. Aš pati, savo tikėjime neradusi "prieštaringų" taisyklių arba kažko, kad nebuvo paprasčiausiai AIŠKU juo visiškai pasitikiu. Kad viskas neatrodytų taip "saldu" (:D) pasakysiu, kad buvau nejuokais nesusipratųsi, kai perkaičiau Šventame Rašte eilutę "o pagonims nukapokit galvas" :DDD pagal kontekstą pasigilinus paaiškėjo, kad tai nėra taip žiauru kaip skamba, o ir mano protėvių protėvių įgytos "savaime suprantamos taisyklės apie tai kas yra gera" tikrai sulaikė nuo galvų kapojimo pagonims, tiesiog smagiai nusijuokiau. Visa tai, aišku rašau su šypsena, o ne grūmodama pirštu "žegnokitės, vaikai".
Kaip atskirti ar kažkas yra gerai ar blogai? Ką daryčiau pati? (Aha, dabar lengviausia įsivaizduoti situaciją...) Drąsiai pasitarčiau su kitais. Aplinkybių, visokių minčių, akimirkų ir pan. sumaišyta galva kartais sunkiai gali adekvačiai suvokti situaciją ir ją matyti gryną! O štai kelios papildomos galvos kurioms "nei šilta, nei šalta" galėtų objektyviai ir nešališkai pasakyti ką galvoja - štai tau ir nauji vėjai vėdinantys galvą, lengviau pačiam nuspręsti ką daryti, lengviau viską įvertinti ir apmąstyti. Pavyzdžiui, mano artimi giminiečiai savo sūnų pavadino keistu vardu. Su niekuo nesitarę, vardą užregistravo ir pasakė visiems. Na, didžioji dalis buvo pritrenkta... Ir štai, aš galvoju - ar tai blogai, ar gerai? Ar tėvus mokyti ir jiems aiškinti, kad gal nelabai gerai, kad jie pagalvotų plačiau, apie vaiko ateitį, apie vardo kilmę ar sakyti, kad jų valia ir man patinka (na, tiksliau tariant - nusispjaut) ką jie galvoja, nes čia jų vaikutis. Tikrai nelengva. Vienam savaime aiškus pirmasis variantas, antram - kita galimybė... ech... na ir ką - mano išvada štai tokia: dabar jau nieko nepakeisi, ir kadangi tai nėra pasaulinė tragedija, reikia išmokti džiaugtis ir optimistiškai žvelgti į pasitaikiusią situaciją, bet jos neignoruoti ir švelniai, taktiškai išdėsčius savo nuomonę, pasiūlyti ateityje atkreipti į ją dėmesį!
Juk visada būna tokių atvejų: "Po šimts pypkių, gi reikėjo man pirkti tuos batus. Na taip, jie gal ir trynę būtų pradžioje, bet gi tokie gražūs ir kokia nuolaida buvo... O draugė sakė, kad nepirkčiau... Ir praleidau progą!" Kas tuomet padeda? Optimizmas, labai dažnai padedantis suprasti, kad nors užplūdo emocija, kuri priešinasi galutiniui sprendimui, ji tebuvo tik labai laikinas dalykas ir iš tiesų viskas baigėsi taip kaip yra gerai.
(Tikiuosi suprantama, kad nesakau, kad kiekvienas galutinis sprendimas visada yra teisingas ar kaip nors panašiai. Viliuosi, kad suprantamai paaiškinau, kas padeda suprasti kas yra gera, o kas bloga!)
Sugraužiau visą dubenėlį riešutų,
Labai ačiū, Akvile, už tai, kad ieškojai išminčiaus, buvo peno kelias minutes išties pamąstyti.
O juk visada atrodo, kad nieko nepasakiau ką norėjau ir pan., bet...
Tebūnie!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)