Keistas jausmas, labai keistas... Yra keli variantai, kurie atrodo tuoj įvyks - iš nosies pradės bėgt kraujas, kojas sutrauks mėšlungis arba nulūš galva.
Pradedu šią rašalynę/raišalynę juolab nelinksmai, nors nieko blogo pasaulyje neįvyko. Dar ką tik sakiau, kad tai geriausia gyvenimo diena, po to iš viso nieko nesakiau, šokau Kūjelių koncerte, tuomet sakiau, nes norėjau pakalbėti su Matu, netrukus vėl nieko nesakiau, turėjau susiprotėti, kas vyksta ir galiausiai burblenau sau kažką liūdnai po nosim, o dabar tiesiog rašau.
Rašau ir dar klausau Kūjelių, pačios lyriškiausios dainos, kurią gerą klausyti. Ir nors šiandien puiki diena, tą trankiąją dalį išmesčiau iš dainos.
Cha, dabar aš esu Ugnė iš Pievų, veidaknygėje pamatau žmones, kuriuos gyvenime man būtinai reikėjo pamatyti, kažką ten perskaitau. Bet man kažko dar trūksta... Gal kai nusprendžiau vykdyti žmonių džiuginimo akciją nesiekdama to paties sulaukti, gal vis tiek truputį tikėjausi, kad kas nors ir man ką parašys. Hm, nesvarbu kur parašys, rašyti yra lengviausia. Kai nematai akių, reakcijos, emocijų, ir šiaip nieko nematai... (čia buvo savęs gailėjimosi dalis)
Šiandien dar ir šnekėjau - kai išmokau kokių dvejų metų būdama, tai ir nebeužsičiaupiu. Kai šneki tai žiūri į akis, rudas (šiandien geriausiai įsižiūrėjau į rudas), mėlynas (šiandien jos man atrodė pilkos) ir žalias (neatkreipiau dėmesio, jos nesikeičia) - kvailiausia kad gali žiūrėti į akis ir sakyti ir kalbėti visokias nesąmones, improvizuoti džiazus, ironizuoti (Kūjelis Andrius prie savo paarašo pridėjo "Su meile" ir pasijuokė, cha, visai nemiela šitaip), kažką aiškinti arba tylėti. Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti į tas akis (šuns irgi, bet labiausiai į šiandien matytas rudas) ir tylėti, bet gi niekas to nesupras (net šuo, o ką jau kalbėti apie rudas akis?).
Kas tada bus, kai nesupras?
Kas iš viso dabar bus?
tuo ir sakau, baigiu.
Užteks, lauksiu atsakymo iš ko laukiu, o nelauktai irgi galit man atsakyti.
Jei sugebat.
