P.S. kaip gerai, mielasis

Labas kompiuteri, mano senas geras drauge!
Taip taip, ir man labai smagu vėl tave matyti.
Mielasis, ačiū tau už visą kartu praleistą laiką,
Už nuostabiai puošiančius akinius,
Už išklausymą,
Už kasdieninius pamokymus,
Už tai, kad padedi užmiršti supančias bėdas.
Už tai, kad visada turi laiko,
Iš mano pusės tereikia paspausti mygtuką,
Ir nieko nesistengti.
Ir galiu žiūrėti ką noriu
Ko nenoriu galiu nežiūrėti.
Tu nepyksti ant manęs, kad visą dieną beprasmiškai sėdžiu namuose,
Tu tik padedi, kaip ir kas dieną padedi muilinti laiką,
Kurį vadelioji,
Nes jis prabėga akimirksniu.
Ačiū, kad tavo dėka matau draugų "laikus",
Jų pagyrimus, įvertinimus ir kiekvieną atsiriaugėjimą.
Tai nuostabūs išgyvenimai,
Sukrečiantys iki širdies gelmių,
Ačiū už tai,
Kad šiandien dar kartą maloniai kažką pakomentavau,
O tu prižadėjai, kad į tavo spindinčias akis
Visą dieną
Tirpinsiu savąsias.

P.S. Kaip gerai, mielasis, kad nesupykai dėl to, kad nuo ryto nesugebėjau sušluoti triušio šiukšlių.

Visada nuoširdžiai,
U.

Instrukcija

Aš nebesuprantu savo tapatybės, nes negaliu atitikti nieko. Visiškai. Lyg ir žinau, kas esu, bet pati nuo savo vizijų nukenčiu skaudžiai. Ir visiškai tvirtai nusprendžiau, kad savo dailininkės sugebėjimais nutapysiu didelio formato kūrinį "Atsibusk, dainininke niekada nebūsi". Nežinau, ar reikia aiškinti šią mintį, tikiuosi realybės ironija labai aiški. Kaip pasidaro silpna kai kraujas bėga iš nosies, taip ir dabar silpna viduje.

Užtenka apie save kalbėti. Niekam neįdomu visą laiką skaityti apie mano mintis, pastebėjimus ir išgyvenimus, ir pirmą kartą aš pastebiu didelį savisusikoncentravimą.

Instrukcija, kaip būti žmogumi-žvaigžde, visų draugu:
-Reikėtų šypsotis ir juoktis (pageidautina gražiu juoku) visą laiką, arba visada būti rimtu ir truputį susimąsčiusiu.
-Išvaizda turi būti standartinė ir nepriekaištinga, arba unikali ir nepriekaištinga.
-Turi būti ultra-talentingas arba neturėti talentų, tik vertinti kitų talentus.
-Lakuotis nagus, nes tai tavo stilius, arba nesilakuoti, nes tai tavo stilius.
-Kai prasižioji kalbėti, viską sakyti tiksliai ir su keliais taikliais juokeliais arba nepakliūti į situaciją, kai reikia kalbėti.
-Visada veikti absoliučiai spontaniškai, arba visus veiksmus tiksliai apgalvoti.
-Dėl nieko niekada nesirūpinti ir negalvoti arba būti ypač rūpestingu ir apie viską pagalvojančiu.
-Tavo apranga turi būti nuosekliai išskirtinai madinga, arba visiškai nepastebima ir neatkreipianti dėmesio.
-Plaukus rekomenduojama 24/7 sušukuoti tobulai lygiai, arba visuomet būti žaviai susivėlus (bet žaviai!).
-Būti ypač smalsiu ir labai daug klausinėjančiu arba įdėti daug pastangų, kad pats viską žinotum ir galėtum pasakyti kitiems.
-Nors centimetrą pajudėjus, tai padaryti grakščiai ir dailiai, arba nejudėti, atlikti tik ėjimo, ėmimo veiksmus.
-Būti nepakartojamu nuo pat vaikystės. Kitu atveju, nebendrauti su pažįstamais iš vaikystės laikų.

Ir ką? Aš neatitinku nei vieno iš šių punktų.
Tikriausiai tai reiškia, kad esu vidutinybė.
Nes kur ne kur atitaikau per patį centrą.
Ir iš viso, "centras" šiais laikais yra baisus žodis.

(pabudau)

Labas rytas,

Atsikėliau prieš kelias minutes - būčiau dar miegojus, bet prasimerki - šviesu, gera - ir miegoti tiesiog nebegali. Nusiprausiau, akys kiek padidėjo. (Vis dar kasdien stebiu jų spalvą - vakar buvo gana ryškios, tyro ežero vandens spalvos, šiandien jų spalva kaip sekmadieninių samanų) Tada pasidariau pusryčius - tik truputį pusryčių į nedidelį dubenėlį  (kone kokias keturias dienas norėjau bananų ir vis apie juos svajodavau, dabar labai skanu - gera žinia, kad jie kažkokie kvapnūs ir saldūs - kaip iš Pietų Amerikos). Ir, galų gale, atėjau parašyti.

Ir visa tai ką išvardinau yra dvasiai. Rūpintis.

Kai prasidėjo Ukrainos įvykiai, pradėjau miegoti su meškiuku. Ištraukiau jį iš spintos, kur, nepaisydama pliušinių žvėrių patogumo, buvau juos sudėjusi tarsi kažkokį etapą. Jie su manimi nebekalba, o aš jų ir nekalbinu. Tačiau dabar, tik suspaudusi meškai letenėlę galiu užsnūsti. Taip ramiau. Buvau pradėjusi labai bijoti ir lėktuvų. O jie vis skrenda ir skrenda - dabar žinau visas oro linijas, kryptis, išorines dalis. Bet dabar, kai paukščiai pradėjo čiulbėti, vėl kažkokia ramybė sugrįžta.

Ankščiau esu rašiusi apie visatos spindulį kvazarą - pasirodo, jis sklinda tik į vieną pusę - kai išgirdau, pasidarė juokinga, nes kartais eilutėse, kurias rašau slypi kažkokios tarpeilutinės aplinkybės, kurios paverčia mintį gilia ir visaip interpretuojama. Aha, visomis kryptimis, kaip ir tųjų lėktuvų. Aišku, kartais interpretacijos tampa lygios spėliojimui, kas galėjo pastatyti Egipto piramides, bet...

Dabar aplink mano elektronų laukus sklendžia Billie Holiday. Mano mėgstamiausia daina yra "Ruduo Niujorke".

Ir tai yra dvasiai. Auginti.

O atbudau su minčių kupolu, nes vakar buvo didinga diena. Kai nuviliantys dalykai yra tiesiog surūgę durininkai atvėrę duris į šviesų ir ypatingą laiką ir viską, tik, deja, patys to nežino.

Va tada, tada kai sužinos visi apie tai, kad visur yra gėrio, ir, kad gėris plinta, o juo dalintis yra palaiminga - viskas pasikeis. Aš jums sakau, apsivers pasaulis. Bet dabar tebūnie, kaip yra. Aš negaliu nustoti šypsotis, nes po vieną, po žvirblelį, absoliučiame gėryje gyvena vis daugiau stiprių artimųjų.

Ir tai yra dvasiai. Šokčioti iš džiugesio.