Iš tiesų šis įrašas turėjo vadintis "Bohemija Менск", ir jau tris dienas dėliojau ypatingiausius, linksmus, labai netikėtus dalykus kuriuos būčiau parašiusi, bet vakare grįžusi namo supratau, kad tebūnie jis išsakytas žodžiu. Čia neatsidurs. Jeigu kas pakvies (!) susimatyti kokios arbatos ir bus įdomu - mielai papasakosiu apie tą neįtikėtiną pažintą kitą pasaulį.. Minskas juk, belaisviai rytai, kur visko nutinka, kur kontrastai beprotiškai stebina.
Liūdna. Liūdna vėl. Vėl tas liūdnumas, kai esi tikras, teisingas ir paprastas. Tas liūdnumas, kai sau patinki, nors liūdna dėl to, kad tu esi kažkoks... netoks.
Suvokusi, kad užtenka save spausti į apatinės pusės ribą (atleiskit, mano galvoje visi šie dalykai dėliojasi tarsi schemos) - grožis, išvaizdos standartai, apranga, taisyklingas veidas ir pan., šiandien nusibrėžė viršutinė - buvimo super šauniu - riba. Taigi, vėl (ne)sąmoningai spaudžiu save ten. Nes šį kartą žmonės, kurie yra apspinduliavę visų širdis nėra nei išsidažiusios kaukėtos personos, o kaip tik - gal unikaliai gražūs, paprasti, labai ramūs. Ir jie visiems labai labai neapsakomai patinka, visiems. Prie jų būti yra lygis, su jais kalbėti yra gėris, visi tai žino, visi tuo dalinasi, visi to siekia. Ir ką be pasakysi - iš tiesų, tikrai nuostabūs žmogeliai. Juos norėčiau vadinti draugais. (bet jie niekada neparašys "susitikime", nes tu esi eilinis).
Neteisybė, sakau jums, neteisybė. Rėkiu, kad nesąmonė ir vis tiek tik ir suku galvą ką daryti, kad tokiu būti. Kiek besukčiau - tokia netapsiu, nes negaliu nebūti savimi, negaliu užsidėti kaukės (šitas reikalas jau tapęs nuobodžiu literatūriniu išsireiškimu, bet...), žinau, kas esu aš, kad esu aš ir viskas.
Viena tokių žmogyčių man parašė, kad labai gražiai rašau (labas, jeigu dabar tai skaitai), o aš pajuokavau, kad "kas iš to gražaus rašymo, jeigu pati negraži". O siaube, juk tai kvaila be proto, bet ne tik dėl to šis "juokelis" nejuokingas. Nejuokinga, nes iš tiesų taip galvoju, o jeigu ir vaikštau pakėlus smakrą, vis tiek greitai atkrentu ir toliau tai tęsiasi.
Žurnalai, kuriuose žmonės tikina, kad kelią į tikrą laimę jiems tikrai atvėrė išvaizda dažniausiai yra skaitomi tualete. Bet žmonės kuriems išsprūsta ištarti, kad "tu palyginus su JA, tai dar nieko" yra visur ir juos gerbei. Na, nes tai, pavyzdžiui, buvo skautai. Ateitininkai. Linksmaširdžiai.
Štai ir parašiau, ir kas iš to?
Pirmą kartą rašydama blogo įrašą suvokiu, kad tai neaugina, nes kalbu viena linija.
Jeigu jus paaugino - tai labai labai džiaugiuosi.
Nusišypsau, ta proga, liūdnai, nors džiaugiuosi smagiu gyvenimu.
Net būdvardžiai gražus gyvenimas, geras gyvenimas jau turi sugadintą reikšmę, pilną idiotiško netikrumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą