Žiūriu į dangų, nežinau ar tiksliai ten yra
Dievas, nes už to mėlynumo kažkur prasideda tamsa, kuri spaudžia tavo
krūtinę, vakuumas, kurio tu negali įkvėpti. Ir visokie kosmonautai turi
būti išbandyti baisias karuseles prieš kildami į kosmoso platybes. O kai
žiūriu į žmogų, kurio krūtinę spaudžia ašaros, o džiaugsmo jam sunku
įkvėpti, neabejoju, kad pavojingų treniruoklių jis nebuvo išbandęs. Bet
tada tiksliai žinau, kad Dievas yra su juo.
Antras žmogus šią vasarą paskendo beveik mano akyse. Bet praradimai yra atradimams - tik nuo šiandien, Dieve, siūlau atradimus be praradimų. Neliūdėkim. Visi danguje susitiksim :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą