Visi yra žudikai. Kas dieną žudo vabaliukus, gėlytes ir krumūs, nulauždami jų šakeles šiaip sau.
Žudo kitus savo pastabomis, išlieja pyktį ir nužudo, nukerta medį, aiškina, kad ant jo mašinos kakoja paukščiukai, taip sakydamas jis juos nužudo. Žudo savo juoku, kai juokiasi, kai tau būna visai nelinksma, kai apgauna netikėtai nors ir nereikšmingai, kai tavęs nekečia tyliai ir kai nekenčia garsiai. Kai sėdi prie kompiuterio ir piktybiškai rašo kaip nors mandrai, kai įsižeidžia dėl to, kad nemato kaip elgiasi patsai. Atseit žudo kiti. Tada taip pasiskelbia ir pameluoja, o kažkas žūna iš baimės. Kažkas žudo mintimis, o kažkas savo neargumentuota nuomone ir neįsiklausymu. Tai negi dabar reikės tupėti po alyva ir laukti kol tave nuneš bezdukai... Tai yra nužudys. Žmonės žudo, kai nekreipia dėmesio, žudo, kai apkalbinėja ir žudo kai su šypsena murma "ai, kvailelis". Na ir gerai, reikia visokių! Tik ne žudikų. Reiškia nieko nereikia. Atrodo, kad tik sėdėsi tuščioje baltoje dėžėje ir taip nieko nežudysi. Klysti - žudysi savo laiką. Tai gal šaip kur nors pievoj prigulsi ir linksmai sau taip gyvensi? Ne, tada po tavo storu užpakaliu atsidurs koks nors vargšas skruzdėliukas, kuriam ir šiaip nesiseka gyvenime. Ir dėl to per išpažintį visuomet reikia pasakyti - "žudžiau"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą