Taigi šiandien buvo labai sunku. Sunki diena, kai prisipildo pakantumas. Kadangi aš esanti su Dievu (na, paprasčiau - tikinti), tai nebelikus pakantumo nepykstu, o liūdžiu. Tuomet nenoriu kam nors duoti į nosį, pykti ir niršti. Tuomet man liūdna. Ir jeigu "tai" kas pripildo pakantumo "taurę/kibirą/stiklinę" pradeda bėgti pro kraštus - tiesiai pro akis. Kaip sūrios sūrios ašaros. Pasakiau vienai klasiokei, kad pradėjo byrėti ašaros turbūt dėl lindzių - kažkaip joms nepatinka šaltis. Na, ir panašu įtikinau. Anglų mokytoja galvoja, kad ašaros pradėjo byrėti dėl pažymio, kuriuo buvau nusivylusi, o iš tiesų ir tą kartą, dėl kitų žmonių anti-empatijos skaudžiai subyrėjo pasitikėjimas ir džiaugsmas. Vėl tos ašaros...
Žinoma, pradėjau galvoti ką ne taip dariau, dėl labiausiai liūdinusio veiksmo. Ateini į tą nepaaiškinamai keistą vietą - mokyklą, ir neturi su kuo pasikalbėti. Visi susiskaldę grupėmis, (šiandien katechetas Paulius kaip tik sakė, kad skilimas tikėjime yra labai skaudus. Tai, kad bažnyčia skaldėsi dėl naujinamo tikėjimo - apmaudu. Tikėjimas gali būti naujinamas nesiskiriant!) ir vienintelis žmogus, su kuriuo galėčiau drąsiai pabendrauti nusisuka nuo manęs. Pasisveikinam, persimetam 3 žodžiais, žinoma, bet širdis nusukta. Ir aš prisiminiau, kaip kadaise viena klasės draugė man sakė, kad aš per daug reiškiu savo nuomonę. Tiksliau "kodėl tau taip patinka Bitlai ir tu ne tokia kaip visi, ir dar nesigėdyji kamputy". Ir aš, tam vieninteliam žmogui, kuris tamsioje mokyklos skylėje man yra šviesa, vis šoku (-inėju) prieš akis. Žmogelis laikė mane geriausia drauge. O man ji - nuostabus žmogus, draugė. Dėl to "geriausiojo" titulo vis abejojau. Visa tai tik dėl mūsų amžino nuomonės nesutapimo. Ir štai - esu sumauta jau 3 kartus: neturiu draugės; esu arši; mokykla tamsi skylė kaip visada, bet švieselės nebėra... Nebaigiu. Daug dar noriu pasakyti, ir jau iš filosofiškesnės pusės, bet ne dabar.
Taigi, dabar girdžiu, kaip tėtis kalba telefonu, su labai anti-empatišku žmogumi, ir viskas atrodo nesmagu.
Bet tas nuostabus šventųjų sesių ir šventųjų brolių sutvirtinimas (iš dalies čia pagal Tibiriados brolius)...
Gelbsti mane Dievas. Traukia iš lipnios kramtomos gumos.
Amen. (vėliau parašysiu, kas visgi buvo gero, o pavadinimas - tai vieno šaunaus žmogaus šiandien pasakyta priežastis, kodėl neverta liūdėti...)
Miela pavėjui skrendanti avyte, norėtųsi, kad tau dažnai liūdėti netektų, tačiau galbūt išties reikėtų kartais pamąstyti ir pažiūrėti į save iš šono: gal tikrai ką nors dabar ne taip? Manau, kad priežastis yra ne ta, kad klausai The Beatles (aš irgi juos mėgstu)ir tas žmogaus kitoniškumas nėra neigiamas dalykas, galbūt bėda yra ta, kaip tu tai pateiki kitiems. Šiek tiek pažįstant tave galiu teigti, jog išties turi tvirtą nuomonę (tai itin sveikintina šiais laikais), tačiau reikia suvokti, jog tavo nuomonė niekada (na, beveik niekada) netaps kito žmogaus nuomone, tad nereikia stengtis į kitus projektuoti savo lūkesčių, nes dažniausiai jie nepasiteisins, o liksi įskaudinta ir pripildyta (tavo atveju) liūdesio... Be to (neįsižeisk tik) religinės temos yra savotiškas repelentas šiuolaikiniam žmogui, o man asmeniškai tai asocijuojasi su perdėtu tikėjimu t.y. fanatizmu. Dalis mano mokyklos laikų draugų būtent tokie ir yra, su jais žmogui, kuris neturi nieko bendra su bažnyčia, nebėra apie ką kalbėti, be to nuolat jautiesi smerkiamas, kad nevaikštai į bažnyčią ir pan. (Vieno jaunystės draugo pati netgi buvau išvadinta pagone (neigiama prasme)). Tai kur čia tolerancija? Tad norint sėkmingai bičiuliautis siūlau pamažu pažinti žmogų, jį prisijaukinant kaip Mažajam Princui lapę, būti dėmesingai, išklausančiai, o savo keistumą, kaip tu jį įvardiji, paversti pagalbininku - sudominti juo žmogų (bent jau man mergaitė, grojanti ukulele ir klausanti geros muzikos, dailiai piešianti lapes ir batus bei mokanti gražiai dainuoti yra labai intriguojantis derinys :) ), o ne juo atakuoti.
AtsakytiPanaikintiTai štai koks mano ilgas pamintijimas, linkiu sėkmės tau ir džiugios priššventinės nuotaikos :)
Nežinojau, ką parašyti, bet jau sugalvojau. Taigi nuo pradžių:
AtsakytiPanaikintiRašai "galbūt" - suprantu, kad tai tik tavo spėjimas,nes kitaip jausčiausi ne taip parašius savo mintis, nes jas suprasti reikia ne visai taip.
1. Kitoniškumas mokykloje yra plaukimas prieš srovę. Nevaikštau su odiniu rankinuku, platfominiais batais, nenaudoju kosmetikos, mano kelnių atžvilgiu neatrodau pamiršusi sijono... Tai kainavo 2 ,metus patyčių, ir dabar žinoma, replikos kas antram žingny. Bet aš džiaugiuosi, kad esu kitokia, nes nenuobodu. Aš spuoguota, bet krempūdros sluoksio nebūta, juk sutinki, kad dažymasis yra noras kam nors įtikti labiau, mano bedraamžės taip susiranda daugiau draugų. Taip paprasčiau!
2. Savo nuomonės nesistengiu įkišti (kiek toliau, apie "fanatizmą"). Ją turiu ir ja dalinuosi. Kai kuriems žmonėms (ypač lyderiams vidutinybėms)labai nepatinka, kai žmogus galvoja kitaip, nei jis pats - tai lyg kylanti konkurencija - kas būtų, jeigu staiga visi užsimanytų klausyti džiazo, o ne Gangam style?
3. Kaip aš galiu nedėti vilčių į kitus. Bendrauti šaltai, nepasitikėti, neprisileisti, neatverti širdies. Tai mano manymu yra vilčių nedėjimas. Ir net neabejoju, kad jeigu mane įskaudins, man bus liūdna. Bet tai normalu, taip ir turi būti. Gal skaudinkime vieni kitus ir niekas neįsižeiskime? - mažų vaikų principu, jei niekas nesako "padarei man popa" galima taip daryti toliau.
4. Šiuolaikiniai žmonės yra toli nuo tikėjimo? Tai stereotipų valdymas. Va kas, stereotipai yra šiuolaikinių žmonių Dievai. Taigi jeigu jau sakai, kad netolerantiška, kai tave kažkas pavadina pagone (aš taip tikrai nesakyčiau, negražu iš to vaikino pusės. P.S. matai, juk tu įsižeidei, dėl jo pasakymo, tai gal irgi dėjai į jį kiek nors vilčių, "projektavai" jo supratimą Tau? manau, tai normalu), tai netolerantiška yra manyti, kad tikėti - tai poterėliu po nosimi burbėti su rožančiumi rankose.
5. Nelabai malonu būti pavandintam fanatiku. Tikriausiai žinai grupę "grabanotas bosistas"? Tai va, čia citata jų vokalisto iš bernardinai.lt
"Esate studentai ir moksleiviai, kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių (klasės, studijų draugų, namiškių, aplinkinių) kai pasakot, kad šlovinate Dievą, ar nesusiduriate su pašaipomis ar užgauliojimais?
Šarūnas Joneikis:
Mane mokykloje dažnai vadina Jėzaus fanatiku, bet kažkaip neišgyvenu dėl to. Man tai visai jėga. Turiu tokių draugų, kurie į krikščionybę, religiją keistai žiūri, bet kadangi tai labai geri mano bičiuliai, ir jie patys paskui pradeda galvoti: jei mano tikėjimas toks tvirtas, gal čia ir tiesa.
Pavyzdžiui, kažkada per pamoką reikėjo mane apibūdinti, tai vienas klasės draugas pasakė, jog jam labai patinka, kad laikausi savo tikėjimo, kad esu nuoseklus „Jėzaus fanatikas“.""
Tai taip ir atsakau, kaip Šaras. (Katalikai neskao tolerancija - tai artimo meilė - meilė kiekvienam, koks jie bebūtų, kaip beatrodytų, valgytų baklažanus ar ne)
6. Jeigu tave atakuoju savo keistumu, tai nebeatakuok manęs tuo batu ir lape, nebuvo man tada labai linksma, nes nepavadinčiau empatija, žmogaus pastangų įvertinimų, kaip "Lapė iššiko batą, ototo":D (čia jau nerimtai :D)
Viską supratau, ačiū, priimu. Labai malonu sulaukti tokio didelio ir įdomaus komentaro. Rašyk dar, kas kliūna.
Dar kartą dėkoju!
Pavejui, į kitą pusę - U.
Man atrodo, kad tu šiek tiek per daug spekuliuoji empatijos terminu kaip tokiu. Ne taip supratai ir mano komentarą apie keistumą, kaip ir mintis apie fanatizmą...
AtsakytiPanaikintiPati žinau, ką reiškia patyčios, nes iki 9 kl. draugų neturėjau, nesidažiau, taip pat vaikščiojau į bažnyčią, giedojau, bet man tai nieko nedavė, viduje nieko nepakeitė, nors buvau atvira ir pasiryžusi. Tad nutolimas nuo religijos primestų dogmų man buvo natūralus ir nesuforsuotas. Tai įvyko tikrai ne dėl to, kad norėjau susirasti draugų, papulti į mainstream'ą, ne, atvirkščiai. Tik tapusi kitokia (iš uždaros pelytės tapau aistringa japoniškos kultūros fane) buvau pastebėta, įvertinta, nors VIS DAR buvau KITOKIA nei visi. Tą ir turėjau omeny apie kitoniškumą kalbėdama. Ir žiūrėdama atgal išties džiaugiuosi tokiais savo pokyčiais, nes lygindama savo ir tikinčių bičiulių pasaulėžiūrą nesijaučiu suvaržyta religijos (būtent tą aš matau bendraudama su jais. Nežinau, gal tu kitaip į viską žiūri...).
Dėl lapės atsiprašau, bet aš toks žmogus - (per) dažnai sakau tai, ką galvoju ir kaip man atrodo.
Tai ką tu pergyveni yra (mano manymu) yprasta paauglystei. Žinau, dabar tai atrodo žiauru, neteisinga ir pan. Puikiai suprantu, nes, sakau, pati išgyvenau tokį laikotarpį (ir kai atsiverčiu dienoraštį tuo metu rašytą, matau, kad tai laaabai panašu į tai, ką tu čia rašai). Guostis gali tik vienu: viskas yra laikina, viskas praeina. Gimnazijoje tikrai susirasi bendraminčių, žmonių, kurie tave supras iš pusės žodžio, galbūt taip pat kaip ir tu mylės Aukščiausiąjį. Tad galiu palinkėti tik kantrybės.