Ir gerą nuotaiką palaiko ilgiau...
Ir tai gydo, kai sužinai, kad kažkas apie tave sprendžia iš tavo tekstų, išvaizdos, kalbos, kvapo(?), pomėgių, elgesio...
Kvepiu levandom, o paukščiukas - pelynais - jis tai jau bus koks nors, na, prastas...
Dolce banana.
Ir tada dar sužinai, kad esi ne kito žmogaus mąstymo stiliaus. Todėl tu ne draugas. Ir ne priešas. Nors kaip jaustis kai kreivai žiūri...
Kiti dar elgiasi ir taip - jei nemoki atsikirsti, tada esi lyg banko lankytojas laukiantis savo 132 numeriuko eilės, kai raudonam LED ekranėlyje terodo 102 skaičių. Ir lauki, kol tau ką nors pasakys, o sulaukęs džiaugiesi. Po to aišku, vėl lauki... LAUKI... O tavęs tie žmonės nelaukia. Ir nerūpi, kad laukinčių tavęs yra kokie dešimt, o tai yra labai daug... Tada labai gera, nors tau reikia būtent tų/tos/to šmikio. Kad tau asmeniškai pasakytų: labas, kas buvo anglų namų darbams.
Reik išmokti nekreipti dėmesio į paviršiumi plaukiančiuosius. Taip plaukia plastmasiniai buteliai. Ir dar keli žmonės.
Bet man patinka prisijaukinti lapes, kurios nesileidžia būt prijaukintomis!
Nes labai apsidžiaugi, kai prijaukini.
Kartais tai būna ir meško ir kiškiai ir net tos juokingos žuvytės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą