Stovinčios Žuvėdros

Grįžau iš pajūrio (kur buvo gerai), ten gyvenome "Žuvėdros" stovykloje, kurioje gąsdinausi prižiūrėtojų, kurioje kadaise gyveno pionieriai, kuri buvo pirma subombarduota per 2-ąjį pasaulinį, kurios jūros krante penktadienį nuskendo žmogus, o aš mačiau, kaip jo kūną išvilko iš jūros, dar gaivino, mes meldėmės, bet Dievas jį pasiėmė, neabejoju, jog dangui jam bus geriau nei žemėj, nors ir žemėj nėra taip blogai. Tai paskutinis kartas, kai šiandien sėsiu prie kompiuterio, o veidaknygėje savo sveikinimų akciją tęsiu nuo rytojaus. O šiandien atsibudus pagalvojau, kad reikės eiti į mišias, nežinau kodėl, bet trečiadienį nueisiu... Kažkaip rašau į blogą be nuotaikos, kad tik jo neapleisčiau, kaip kad apleisti yra Žuvėdros nameliai, apsamanoję, tokie liūdni, primena senovės Žydų stovyklavietę, kurioje vakarais taip tamsu, girdisi nežmoniškas jūros ošimas, o betoniniais takai vaikšto apsauginis. Taigi tiek gi. Ten, pakrantėje, stovi visko mačiusios žuvėdros, kurioms nerūpi, ar toje jūroje kas nors skęsta ar ne. Jos ŽINO, kad ten yra žuvų.