Vakar vakare, niekaip nedįsau jo užkalbinti.
Na, jis su manim pasisveikino, bet vėliau būvojo nuo manes per kokiu tris žingsnius.
Aš sėdėjau ant sėdmaišio ir žiūrėjau į jį, o jis kartais mestelėdavavo draugišką žvilgnį. Gerai mačiau jį per šalia stovinčios baro kėdės kojas. Pagaliau įsidrasinau ir priėjau prie jo. Jo kaklą puošė madingos grandinės.
Ant jų kabojo ir kortelė su telefono numeriu. Įdomus sprendimas :)
Vis spėliojau Jo vardą, bet neįšdrįsau ir nieko kito paklausti...
Ant grandinių buvo pakabinta ir kortelė su vardu...
Aš jį tyliai mintyse pakartojau kelis kartus, bet švelniai glostydama jo pilvą neišdrįsau tą vardą ištarti garsiai...
Vis prašiau tėvų, kad jie atkreiptų į tą gražuolį dėmesį ir įvertintų, ar man jis tinka.
Ir taip beprašinėjant jis išėjo. Tiksliau jį išvedė. Namo...
Ach, jis - kaimynų kurių nepažįstu. O, kad galėčiau su juo daugiau pabendrauti...
...o šiandien tik kartoju jo vardą - Ozis, Ozis...
Gal ir mes kada nors turėsime labradorą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą