"Širdies plakimas tamsioj nakty, tai tyla, tyla skamba visur, tik reikia mokėt ją išgirst, įsiklausyt į save ir viską pamiršt, gyvent gyvenimui, negalvoti kodėl apelsinas oranžinis, kodėl žmonės giliai širdyje nekenčia, smerkia ir žudo." - Liepa Aliukaitė, http://tylaskambamumyse.blogspot.com/.
Galima nesutikti? Galima. Liepa mano, kad žmonės giliai širdy yra nepakantūs ir pikti. Jie laužo Dievo įstatymus ir visiems linki tik blogo.
Reiškia, nerta per sekliai - mokėti pralaužti tą lauką, kuriame visi tave niekina, galima tik pralaužus savąjį ir pasiaukojant. Kaip mažasis princas prisijaukino lapę, taip mes prisijaukinam žmones, savo širdimi dainuodami banginių dainas ir laukdami, kol kas nors jas išgirs. Ir ateis. Ateis pas mus ir pasakys - tu mano draugas, man gera su tavimi būti. O kadangi kvietimas iš už storos sienos girdisi taip pat, kaip žuvų plepalai mums - reikia prakirsti skylę, pro kurią eitų garsas. Ir dar pro ją galėtumėme žiūrėti, kaip pro durų akutę ir matyti draugus. Pamatyti kitą, smalsiai žiūrinčia akį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą