Tebūnie tikrumas! (ir truputį skaičių)

Aha, vis mąsčiau ar tikrumas geras žodis. Man jis ne ypatingai patinka (nors gal visai neblogas), bet kito niekaip nesugalvojau. Po Tebūnie nakties bernardinuose supratau, jos vakaro "vinis" - ne Ichtus, šokantys broliai ar pica parapijos salėj, o Dievo išbandymas - žmonės. Ne, ne. Visgi ne jie vieni - o žmonių tikrumas. Ir netgi ne abstrakčiai - ŽMONIŲ, o labiau aiškiau - DRAUGŲ. Na, jei galima juos taip vadinti - gal net pažįstamų, kuriuos pažįsti 11 ar 0,5 metų. Po vakar vakaro jų liko, eee... Keturi. iš kokių penkiolikos, kurie, kaip maniau buvo jau draugai. Ne tik pažįstami, matyti, žinoti ir kt.
15-4=11
 Va va - skaičių gražumas. Dėl žmogaus kurį pažįstu 11 metų, t.y. visą to žmogaus gyvenimą, supratau, kad 11 žmonių nebuvo tikri draugai - apsimetė, juokais, šiaip sau... Bet iš tiesų mane kirbina mintis ir nieko blogo nelinkintis pavydas - taip, aš ne TOKIA VISOKIA kaip tas mano buvęs draugas žmogus. Bet jei netgi jis krikščionis, juk sugarbanoti visus tavo draugus yra labai negražu ir negarbinga.

Uždavinio sąlyga:
Ugnė su žmogum (pavadinkim jį 1) kalbasi, sveikinasi ir normaliai sutaria, atrodo pavadinsim tą 1 draugu.
Ugnės buvęs draugas žmogus (pavadinkim jį 100) visą vakarą ieško 1 (svarbiausias asmuo, gi) ir šoka.
Kai Ugnė atsisveikina su 1, 100 jau kažkur dingęs. Atsisveikinant su 1, jis sako - tau nieko neturiu ką pasakyti.
Paaiškinkite, kaip 100 pakeičia žmones?
Ats.: ???

O dabar jei iš mano pusės, tai po žmogaus 1 teiginio apie "nieko nepasakymą" aš žiauriai sutrinku, nes niekas nieko atsisveikinus nesako, ir paklausiu, "apie ką pasakyti?!", o žmogus 1 atsako - "nu, tipo, kai nu...atsisveikini, reikia dar kažką pasakyti ir šiaip..." (pasirodo, turėjo omeny, "kaip tau patiko", "gražus oras","gerai prisišokom","smagu tave matyti"). Tada pagalvojus "kas čia per nesąmonė" išgirstu: "ai, eik". Tada numoju ranka, dar kaip visada norėjus kažką pasakyti (numoju ranka ir sau ir žmogui 1, suprask, "nesvarbu"). Išeinu pro bažnyčios vartus ir vardus stovinčius šventoriaus pusėje, tada suprantu, kad tas žmogus mane išvarė (tikriausiai ne, bet taip jaučiausi) iš bažnyčios kiemo, o tik šiandien susimąstau (to nepikto pavydo dėka) "o žmogui, kurį vadinu 100, kažką pasakei tada kai niekas niekam nesako - atsisveikinus. Juk visiem kažką pasakei! Tai kuo aš tapau? Staiga? BŪTENT PO žmogaus 100 plunksnelių, tai yra plaukų, kedenimų, mirksėjimų ir kikenimų?". Atsakymas į paskutinį klausimą - taip. Tapai mėme, su tavim niekas nenori bendrauti.
 Tada kokius 3 kartus verkiau dėl šitos situacijos, ir dėl to, kad 11 žmonių vakar tapo netikrais draugais. Katalikais kurie šitaip negražiai išdavė mane.

Beje, jau žinau:
Ats.: ??? Per išpažintį tie katalikai gal kažką pasakys, o aš pasakysiu, kad Dievo namus pavertėm diskoteka ir muilo opera, bijau, kad jį pamiršę.

"Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta, Vienybę, kur gresia skilimas, Tiesą, kur viešpatauja klaida" - Šiandien sakiau per mišias...
Beje "tikėjimo, kur kankiną abejonės" jau gavau  :)

Viskas bus gerai :) Beje Goda turi blogą!