Joninės.
Kaip tėtis juokais pasakė: "Vėl tos Joninės".
Joninės dar kartą.
Jau Joninės.
Norėtųsi šiame garbingame įraše aprašyti ir užrašyti viską. Ir labai konkrečiai. Nes dar ten pagavęs vėjas padaryti, mintyse jau dėliojo sakinius kurie galėtų tapti kokio stipraus romano pradžia... Bet vis nedrįstu taip padaryti, nes žinau, kad galbūt kažkas skaitys ir neabejotinai kažką pagalvos. Man bus gėda, o paslapčia labai smagu. Tad kaip viską "išlieti" kiek poetiškiau? Iš veiksmo padaryti vyksmą, iš veikėjų tik (pa)stebimuosius.
Pirmas vakaras prasideda kiek keistai - senimas (o kartos buvo 4, šie - vyriausi) nusprendė "juokais" prisiminti kokia "valdinga" ir "manipuliuojanti" aš buvau maža... Buvo liūdna, nors tėvai net piktai tvirtina, kad aš per daug jautriai reaguoju - šiame įraše šitą "pastebėjimą" galite pritaikyti kiekviename sakinyje
...
Po to staiga viskas pasisuka... Ant kalno atsisveikinant su tyliai besileidžiančia pavargusia saulele atrodo, kad įsimylėjau. Susižavėjau. Jautrumu, kitokumu ir tikrumu žmogaus. Tuomet viskas vėl sukasi ir dar kartą sukasi - įsimylėjus/meilės žiaurios kančios/"nieko aš neįsimylėjau"/ pavydu/pinu čiobreliu vainiką ir glostau šunį/atseit netikėta, kad vienas toks kiaulystės dėsnis visuomet man apsunkina susiravėjimą/ širdis taškosi/ širdis rami/norisi verkti/viskas taip juokinga. Ir visa tai per 30 min. Ačiū V. ir A., kad mane atlaikė.
Lipam nuo kalno, nes saulę jau pakeitė nuostabi ir baugi tamsa. Žinau, kam iš paskos noriu lipti ir atgal visą kelią dainuoju kvailas dainas. Tikriausiai tik man pačiai juokinga, bet viliuosi, kad kažkas išgirs. Ir nusišypsos.
Po to ėjom per vartus - su kuo vartų pradžioje susitinki - pasibučiuoji ir nueini toliau. Visus tris kartus ne tai, ko labai tikėjausi - skamba juokingai? ir šiaip, kartais atrodydavo šlykštu :D
Tuomet jau grįžę į pirmą tašką nuo kurio viskas ir prasidėjo dieną, netikėtai susipažinom su karta nr. 2 - dešimtokų saujele, kurie buvo nuostabūs! Bandėme prisiminti vieną dainą "Nors turtų aš neturiu/ Tik kvapą šviežio šieno/ Man nereikia namų/ Saulės ir šilto pieno". Neprisiminėme, bet tai pradžiugino. Visą visą naktį grojome ir dainavome prie laužo. Neįtikėtinų atradimų naktis. Jų neįtikėtini balsai, o ypač K., kuris teigė visada dainuojantis užsimerkęs, ir kad jam tai patinka. Neįtikėtina. Visiškas paskendimas žvaigždėse.
Naktis lekia, bandau ją, kaip ir miegą, nugalėti sūriu, o po to pomidorais. Nieko daugiau nesinori. Paragauju vieną supervynuogę - skanu. Sakė, kad jos skonis kaip slyvos! Man tai priminė supervynuoges.
Atgal prie laužo. Klusteliu vienos žmogės, po kiek laiko einančios atsigerti atgal prie sūrio ir pomidorų štabo, ar ji gali pakviesti dar ką nors prie laužo. Ji gana pavydžiai atgal mesteli "ką pakviesti?", nusijuokiu, nors nelabai smagu, paklausiu, kad kodėl ji mane "tardo", tegul pakviečia ką nori. O ji gal nujautė, ko tikiuosi. Bet taip pat tikiuosi, kad nenujautė. Buvo sunku.
Rytėjant ir šviesėjant nesuskaičiuojamą kartą parėjome prie laužo. Vienas nuostabus žmogelis grojo gitara džiazą, o tai buvo gana netikėta. Aš jaučiausi girta po 2 valandos nakties. Tada apsvaigsti nuo visko: mėnulio, minėtų pomidorų, džiaugsmo. Pasakojau, kad briedžiai yra ne kvaili, o smalsūs... Kam buvo įdomu? Bet man buvo svarbu. Ir gal kažkas tyliai nusijuokė.
O visai saulei betekant tyliai kiūtojome priepirtyje, nes saulė kilo užsimerkusi nuo lietaus, pilančio kaip siena. Stebėjau visus. Du kartus nusižiovavau. Stebėjimai (stebėjimas) buvo vertas nuotraukos ar piešinio. Kuris būtų neįkainojamai brangus. Išliko stipriausi, laukėme saulės. Visi ėjo miegoti. Tada atidaviau savo miegmaišį. Ir ilgai bandžiau užmigti, galvodama, kad mane sušildys mintis, kad gal padariau kažką gero. Ačiū Tau, Dieve.
Atėjo rytas. Nelengvas rytas. Kita diena su padūkusiu šurmuliu, todėl nieko apie ją nerašysiu.
Stipriai apsikabinau. Labai stipriai. Išvažiavome.
Tik didelis mėnulis buvo liudininkas visko. Bet gal ir jis nieko nesuprato, ką jautė mano briedžio širdis. Ne kvaila, smalsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą