Akimirkos nebūtinai yra vienas mirksnis. Ir joms net netinka šis pavadinimas, jeigu kalbame apie TAS ->
Jeigu kalbame apie tas, kai jos ilgos, kai jas bandai įkvėpti, kai jas bandai pajusti, išsaugoti, pasiimti, atgnybti gabalėlį kitiems - pasidalinti.
Jas taip skubame pajusti, nes nujaučiame nutrūkimą. Išėjimą iš jų. Neisiu neisiu, pabūsiu. Net užsimaniau, kad 24 valandos būtų ištisas brėkštantis rytas. Vėl Joninės, o gal Rasos. Tam rytui tiko Rasos, lietumi prausiančios vasarines žoles ir čiobrelius, paliekančios smulkius lašiukus, kurie kutena tavo pėdas rytą, kai dar visi miega, o tu vienas skubi. Kažkur nulėkti, kažką pasiimti, ką nors padaryti... Ir išgirsti paukščius. Ir vėl ketini juos pasilikti, pasilikti jų balsus, žinai, kad tu juos dar girdėsi savo gyvenime. Žinai, bet tas rytas, kuriam jie skiria koncertą, kurio metu jie ieško artimųjų yra vienas. Pabandykim išsaugoti.
Vakar, apie pirmą valandą nakties, kai jau antra valanda atmerktomis akimis žiūrėjau į šviesų stačiakampį lango atšvaitą ant lubų, mintyse bandžiau susidėlioti visas pasiliktas akimirkas, visus tuos mirktelėjimus. Jaučiausi tarsi žmogus mėtantis milijonus prirašytų lapų aplink save. Mėtantis ir žiūrintis kaip jie krenta vis kiek pakeisdami savo vietą. Šiur šiur, netvarka, niekas nesusideda. Atsidūsti ir pradedi skaityti kas ten parašyta. Ir tu savyje, tu jau tuose lapuose ir juose yra kažkas fantastiško... Taigi, tada, mintyse bemėtant tuos lapus, niekaip negalėjau užmigti dar kokią valandą. Tuomet prisiminiau žodį "koldūnas" ir pradėjau juoktis. Chi chi, m i e l a s išprotėjimas.
O tas brėkštantis rytas atrodė taip:
Pradėjo lyti. Įėjau į priepirtį, kur jau buvo susigūžę sulaukusieji ryto - šaunūs ir tikri, irgi rytėjantys, gal kiek pavargę, bet švelniai atgaivinti ryto valandų. Po keturių dvidešimt. Prie priepirčio durų sėdi žmogus. Galva nuskusta - tarnauja kariuomenėje. Labai geras ir jautrus. Priepirtyje neveikia lemputė, pro mažą langelį sklinda švelniai švelniai šviesi mėlyna nakties pabaigos švieselė, taip pat ir pro duris. Žmogus gniaužia rankose puodelį su arbata. Arbata, kuri tada virtųsi ne atsigėrimu, o mintimi. Mintimi gerti arbatą. Lauke siaučianti liūtis jau pasiekia priepirčio slenkstelį. Neseniai dar ketinau ten atsisėsti. Šlapia. Žmogus patraukia pėdas nuo ten ir pakiša jas po suoleliu. Žiūri į lauką, į laukus, į ateinančią dieną. Blakstienos ilgos, veidas apšviestas šviesos, o gal jis pats paprasčiausiai šviečia. Vėjas šaldo, vėjas siaučia, bet tas žvilgsnis toks tolimas, perveriantis net lietų. Ech. Visi paukšteliai (žmonės tapo jais, visi visi kiti) paskutinį kartą padainavę dainą apie aušrą nusišypso ir eina miegoti. Paskutiniausią kartą pasižiūrėję į laikrodį. Saulė pakilo. O aš sėdžiu ir nejudu, pakeliu akis, palydžiu tuos išeinančius žvirblius ir zyles akimis, ir įsirausiu į mintis. Žmogus atsigula ant kito suolo ir įsitaiso. "Miegosi čia?" "Taip, turbūt, manu, kad čia." "Tai aš tau savo miegmaišį atiduosiu" "O tai sau turėsi?" "Ne". Ramuma.
Rytas atėjo. Ir tai ne akimirka. Tai... tai jausmas.
Jausmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą