Kramsnoju pamelą. Didelis, skanus, sultingas, šaltas, traškus, rūgštokas, bet maloniai praveriantis akis.
Lauke atlydis. Šlapias, šiltas, tamsus, surūgęs, nuobodus ir mažas.
Žvaigždės. Jos šviečia, bet nesimato, nes stratosfera aptraukta baltu velvetu. O jis minkštas ir begalinis.
Šiandien galvojau, kiek gyvenam ir kiek negyvenam. Kiek tik esam (jeigu nesam, žymi n raidę dienynę), kiek ir būnam (klausomės ką šneka), kiek gyvenam (mąstom). Ties čia ir nebegyvenam!
Fe, kokia karti pomelo žievelė! Sugadina kramtymo monotoniją, priverčia susiraukti ir... pamąstyti.
Kiek sudėtingų dalykų neverčia įjungti sąmonės ir išminties (protas dažniausiai tėra kompiuteriukas juodu ekranu, baltomis raidėmis). Kokie menkai smulkūs dalykai priverčia ką nors apgalvoti.
Kaip muzikoje apdainuoti - apgalvoti.
Bet muzika kartais nusibosta, apdainavimai (apgalvojimai) dar vis skamba, įkyrios liekanos, bandai iškrapštyti, išstumti iš galvos. Kaip gerai tada padeda negyvenimas (sąvoką žr. aukščiau). Užkiši galvą niekuo ir nieko nebevyksta.
O jau dvi dienas galvoje tesisuka mintis:
autobusai atvažiuoja ir išvažiuoja, atvažiuoja ir išvažiuoja.
Anoks čia gyvenimas. Anoks čia gyvavimas, jeigu mintys yra to atspindys.
Tai yra visiškas paskendimas kefyre.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą