Pff... Visa savaitė pralekė, Priešadventinė savaitė. Negaliu patikėti negaliu patikėti, kad jau prasidėjo šis laikotarpis - tarpsnis, nauji tikėjimo metai. Ką tik Kristus buvo Visatos karalius, dabar jis ramiai snaudžia mamos pilve. Virsmas.
Pirmadienio neprisimenu. Manau, kad po pamokų grįžau namulio - kartais sakau, kad gyvenu Užupy, kartais - Antakalnyje. Kartais, kad prie muzikos mokyklos, kartais, kad prie Olandų laidojimo namų. Kartais sakau, kad supa miškai, kartais sakau, kad šalia trijų stotelių, sankryžos ir keturių gatvių. Kartais apibūdinu namą, kartais einu pasitikti. Namai.
Antradienį atradau Prancūzų mediateką. Atradau ten dirbantį prancūzą, kuris buvo apsirengęs truputį margą smėlinį megztinį, jo akiniai buvo panašūs į Woody Alleno, rankoje laikė mažą baltą puodelį kavos. Visų paklausė "Ca va?". Atsakėme "Ca va bien.". Mokytoja pradėjo mojuoti rankomis, lyg norėdama paslapčia išskristi. M, supratome: "Et toi?" paklausė nuovokesni prancūzų klausimų etikėto taisyklėse. "Bien, merci" atsakė "gyvas" prancūzas. Man patiko.
Trečiadienis. Trečiadienį buvo dangus žemėje - ačiū, Dieve (šypt :)) - prisnigo ir sutikau žmones, kurie atrodė didžiausi aukso gabalai mano gyvenime. Oho. Dvi dienas šypsojausi be perstojo, nors kitą dieną sniegas ištirpo. Dvi dienas.
Ketvirtadienį buvo prasminga diena, kurią vadinu "nuo aštuonių iki aštuonių". Kadangi šypsojausi dėl vakar - tebūna ji tik paminėta.
Penktadienis. Teatras. Marija - <3.
Šeštadienis. Iki jo tiesą sakant norėjau prieiti kuo greičiau, todėl antrąją savaitės pusę sutrumpinau. Supratau, kad esmė tarsi tirpsta kasdieniniuose pastebėjimuose. Tuomet klausimas, ar tai, ką nuo įrašo pradžios norėjau parašyti apie šeštadienį - esmė?
Kiek protas lemia žmogaus grožio? Kas būtų, jeigu būčiau graži, jeigu mano veidas atitiktų nežinia kieno nustatytą standartą, jeigu grožis būtų raktas į žmonių galvas?
O, štai, jeigu žmogus atrodo visiškai atsiribojęs nuo dalykų, kurie svarbūs visiems kitiems, kai jis į tuos dalykus tiesiog įeina, ir nė kiek apie tai negalvoja? Ar išeitis yra "mažiau galvoti" ir daryti viską paprasčiau? Kodėl paviršutiniški žmonės yra visų širdyse, o jautrūs - tik kartais ten atsiduria?
Jeigu bendruomenės pastatytas minčių kūrinys sugriūna atsiradus puikiam (taip atrodo) žmogui? Ar tai įrodymas, kad žmogus visgi ne toks koks atrodė? Gal jis labai bijo, kaip kiškiai vėjo? Ką galvoja? Ką masto? Kur sklando dvasia?
Ką valgo mano triušis?
Kaip mane mato kiti? Kaip girdi? Aš vaikas ar aš paauglė? Žmogus, personažas, veikėja, devintokė? Neįdomi, įstabi, keista, unikali? Kas aš? Kas aš iš esmės? Galiu pamatyti save veidrodyje?
Tačiau, viskas apie galvoju širdyje yra:
Would you hold my hand if i saw you in heaven?
http://www.youtube.com/watch?v=qW_J6p7BFQc
(tubūt tarsi tradicija yra rašyti, kad nieko neparašiau ką norėjau. Bent jau tradiciška taip jaustis. Tiesiog dabar taip įkvėpiu ir iškvėpiu.)
šaunuolė :) Myliu, S.
AtsakytiPanaikinti