dar tik 50%

Aha.
Šiandien vėl mintys dubliuojasi su tuo, ką dabar girdžiu ausyse -
http://www.youtube.com/watch?v=qtT_8pEjHgo - Billo Witherso koncertas '73.
Ain' no sunshine when she's gone.
Ar tiesa? Literatūriškai tai tiesiog teiginys, kurį kaip pavyzdį naudotume apibūdinti kokiam nors iš conditionals, kuriuos mokomės per anglų pamokas. Ten (ir šioje eilutėje) viskas primityvu - nėra saulės, kai jos nėra!

Šią pastraipą reikėjo parašyti tam, kad suprasčiau, kad toje dainos eilutėje nėra gilios minties, kurią galima būtų sujungti su šių dienų jautimusi.

Baigėsi ilga liūdna/linksma/liūdna linksma kaita, kuri priminė tik trečiadienio vakaro orą, kai lietus ir sniegas kaitaliojosi kas 3 min. ir galiausiai viskas pavirto į šlapdribą. Dabar širdyje viltingi pragiedruliai ir šviesus nuskaidrėjimas, nors po šlapdribos po kojomis dar pliurzė. Šlept šlept. Ji visgi netrukdo, nežiūriu į ją! Negaliu nesigrožėtų tuo anticikloną primenančiu dangumi - viskas, viskas paaiškėjo, maldų dėka, kas tikra, o kas ne.

Geras, visai netikėta suprasti, kad žmogus, kurį laikei "oho" tik mano akyse oho ir tebuvo. Pats sau didelis, pats sau garbingas, bet kitų švelniai patraukiamas per dantį, kitų laikomas tarsi vaiku, dar nesuprantančiu, dar nepasiekusiu supratimo, kas yra vertinga ir tauru. Dabar tegalvoju, kada pačiam ateis lūžis, kažkoks nepaaiškinamas dvasinis supratimas. Gal ateis?

Šiandien teko pakalbėti su klasės auklėtoja. Švelniai pabandžiusi ne vien savo vardu įvardinti didelę problemą, paviršiumi plaukiantiems pasirodžiau tarsi milžiniška antis trukdanti pasrovinį upės eismą. Visgi mokytoja po pamokos paprašė pasilikti ir pasakyti, kaip viskas yra. Pasakiau. Viską ką galvojau. Mokytoja išklausiusi pasakė, kad negali pasakyti, kad "pabandysime tai išspręsti", nes tai neišsprendžiama. Tai palikimas, seno stiliaus kalkės virdulyje, pelėsiai vonios kraštelyje. Ji puikiai supranta, apie ką kalbu, ji puikiai suprantami, kaip yra bukinami vaikai. Puikiai supranta, kokie robotai auga. Puikiai supranta, kad tai visuomenės problema. Puikiai supranta, kad mūsų mokyklą tokią visuomenę ir augina. Galiausiai tarė: "Ugne, jeigu būtų bent 50% galvojančių taip kaip tu, viskas pasikeistų." - tik 50% ir pasaulis būtų išgelbėtas.  Tik 50% ir nedrąsiems nebebūtų ko bijoti. 50% ir tuomet atsirastų dar 50% procentų.

Atsakomybė. Beveik kas dieną pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mesčiau visą savo kelią - ryte važiuodama mokyklon įsėsčiau į kitą troleibusą (tomis akimirkomis atrodo, kad nieko negali būti geriau), išeičiau iš pamokų ir nuvažiuočiau pas močiutę, tai, kas kelia nerimą, ar bent kokį nepatogumą - mesčiau šalin. Nedainuočiau su draugais jų mokyklos šventėje, nes ten jaučiuosi nei į tvorą, nei į mietą. Niekada nedaryčiau kūno kultūros, nes ten esu visiška nevykėlė ir dėl to manęs nemėgsta. Nešokčiau per ožį, nežaisčiau tinklinio, nebėgčiau ilgų distancijų. Savanoriaudama išeičiau iš sutvirtinimo susitikimo, nes atsibodo tie, kuriems vienodai tai, kiek tu dedi į tai širdies. Na ir ką? Negyvenčiau, būčiau netikra, nes viskas atrodytų dirbtina ir nesava, prarasčiau. Puikus įrodymas, kad visur kur nelengva slypi kažkokie geri dalykai. Pažįstu vieną žmogų, kuris neturi to jausmo. Laisvas paukštis, bet jo gyvenimas kažkoks nepilnas - pilnas išprotėjusių nuotykių, bet kartu lyg tuščiaviduris. Žvilgsnis labai trumpas. Jo visą dvasinę laisvę suvaržė laisvė. Ta tariama laisvė, kuriai nepakeliui su atsakomybe, pamąstymu apie prasmę... Ei, vaikai, nebijokim gyventi sudėtingiau, bet taip, kad gerą darytume.

O galiausiai dalinuosi tai, kas man pačiai buvo begal svarbu. (dabar girdžiu: http://www.youtube.com/watch?v=2ITHG--QRBg ) Šiandien įlipu į troleibusą ir važiuoju į miestą. Stotelėje su manim įlipa mergina. Iškart pastebiu kažkokią unikalią išvaizdą - labai platus žandikaulis, ilgos, plačios lūpos, auksiniai plaukai, didelės besišypsančios akys. Atsisėdu sėdynėje priešais ir visą kelią tiesiog spoksau. Beprotiškai graži. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokio žmogaus. Nieko neprimena, niekur nematyta, į nieką nepanaši. Veido struktūra netelpa į jokius "grožio" rėmus (štai ir 'grožio' jau rašau kabutėse). Nežinau, kiek žmonių ją pamatę būtų pagalvoję, kad atrodo keistai, negražu, nestandartiška, baisu, nenorėčiau toks būti. Kas iš to? Koks koks koks siauras žvilgsnis. Kokia buvo pasakiškai graži ta mergina. Tikras grožis. Tikras. Visą gyvenimą atsiminsiu.

Pakėliau nosį, supratau, kas yra gražu, staiga dingo visi iki vieno susirūpinimai dėl savo išvaizdos, atrodymo, Supratau, kad buvo ir mane užkariavę jau rėmai, bandžiau įsispausti į juos, pati to nenorėdama. Viskas, sulaužiau juos. Ir giriuosi. Visi klausykit, kaip traška rėmai, kuriuos kas diena gadinu. Paklausykit širdies. Paklausykit ir pamatykit, geriečiai šviečia iš tolo, iš karto pažinsi. Net pati negaliu patikėti. Ir aleliuja amen Jam garbė, už tuos, kurie tokie, ir kuriuos gyvenime teko sutikti.

Nusilenkiu ir dėkoju. Jūs esat gyvybė žemės arterijose!