"Remember how the stars stole the night away" dainuoja "Earth, Wind and Fire". Tikrai, dabar labiausiai už viską norėčiau tysoti ant žolės su nuostabiais žmonėmis ir žiūrėti į žvaigždes. Nežinau, kur matyti koks žvaigždynas, bet tas didelis dangaus skliautas priverčia tave jaustis maža dulkele vistoje. Nieko nėra geresnio už tą jausmą, kai žiūri į žvaigždes.
Vis bandau sukurti eilėraštį apie tai kaip žvaigždės nukritusios nudegina ir duria, kaip rašė R. Bredberis. Kai parašau posmelį ir jį triskart perskaitau, net nesuprantu, kaip man pavyko taip banaliai parašyti... ir toliau bandau kažkokiais jaukias žodžiais apsakyti, kad romantiška, kai žvaigždėm sninga, bet jos tokios karštos ir dygios, nukrenta ir spindi kur už krūmo.
Vakar baigiasi mano įsimylėjimas, staiga mane paliko (jausmas paliko), be jokios priežasties. Buvo nelengva išlaikyti, jis (cha, įsimylėjimas, aišku) labai smarkiai ir netikėtai skaudžiai trenkė durimis, bet džiaugiuosi už tą, kuriame apsigyveno tai. Taigi šiandien vis ieškau kuo užpildyti tą likusią skylę. Vakar vakare, tiesa jaučiausi paaugus 4cm, jei taip būtų jau atsibudus rytą, labai džiaugčiausi. Bet aišku, nors jei kada nors pasieksiu 183cm, vistiek liksiu ta mažas dalelė dalelytė po žvaigždžių apkabinimu. Ak.
"Fly me to the moon", sutinku su Diana Krall. Mano draugė :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą