kaip aš laimėjau

Į blogą parašyti ką nors ne poetiško, tačiau anaiptol ne mažiau ugniško (jei toks žanras visgi yra), įkvėpė erdvė, kuri, kaip prieš mėnesį galvojau, niekada gyvenime negalėtų įkvėpti.

Matematikos namų darbai.

Aš, absoliuti humanitarė, pastaruosius porą metų kvėpavusi vien tik ketinimu "studijuoti literaturą" ir "chemijos man nereikės, informatikos 11 kl nereikės, matematika B lygis, fizikos nebesimokysiu", šiųdien pirmą kartą patiriu džiaugsmą nežinoti sugalvotos ir per ilgą kartojimą įtikėtos savo gyvenimo krypties ir sakyti, kad man norisi sužinoti viską, išmokti ir išgirsti kuo daugiau.

Dabar, be jokio nervingo ketinimo mesti matematikos vadovėlį atgal į kuprinę, tarsi tai būtų vienintelė saugi vieta jam neskleisti savo radiacijos, ruošiuosi rytojaus matematikos kontroliniui. Brač, kaip įdomu! Su bendraklasio pagalba išsiaiškinu net 2 uždavinius, kurių nesupratau (nepagalvoju jų nespresti), nepaisant ilgai sprendžiamų trupmenų kiekviename uždavinyje renkuosi spręsti sunkiausią d) dalelę, pirmą kartą gyvenime sąžiningai sau pasakau, ką moku, o ko dar ne.

Mane kažkas motyvuoja:
ne konkurencija, ne pažymys, ne pasiryžimai ugdyti valią.

Mano mokykloje gali gauti max 7 balus dešimtbalėj sistemoje ir tuomet save įsivertinti nuo 0 iki 3 balų. Jų suma yra galutinis pažymys. Kaip rytoj, per atsiskaitymą, galėsiu save įsivertinti trim ar dviem balais, jeigu tingėsiu atidžiai panagrinėti vadovėlį šį vakarą?
Godžiai, laikas nuo laiko nuvydama šalia, ant sofos, įsitaisiusį šunį, sprendžiu ir mokausi.


Mečiau uniformas, kurios turėjo padėti nejausti mokinių nelygybės;
Atėjau ten, kur mokytoja pamokas veda su betmeno marškinėliais ir dryžuotom kojinėm.
Mečiau per pertraukas rakinamas duris ir rūbines, kuriose iki 5 pam. neatiduoda striukės;
Atėjau ten, kur pabėgti iš pamokos yra nelygis ir didelė nepagarba klasei ir mokytojui;
Mečiau ilgus koridorius ir penkiolika skirtingų kabinetų su skirtingom sėdėjimo sistemom;
Atėjau ten, kur kiekviena klasė turi savo "namus" ir prie savo stalo gali pasistatyti Lietuvos vėliavėlę arba eksponuoti savo nupaišytus eskizus.
Mečiau valgyklą, kurioje kam nors nusišypso laimė, jeigu nesusiskaičiuoji pinigų prie kasos.
Atėjau ten, kur virėja žino tavo vardą ir su dviem centais atbėga prie stalo "vaikeli, per daug davei"
Mečiau mokytojus, kurie sako "jums reikia visko ko mokotės, nes jūs esat mokiniai";
Atėjau ten, kur mokytojai patys mokosi ir sako "savaitgalį tiek kartų uždaviau sau klausimą, kam man reikia suprasti tą išprotėjusį matematinį sakinį" ir papasakoja, kaip pavyko atrasti patikėjimo idėja.
Mečiau skambutį, kuriam nuskambėjus visi sako "Aleliuja" ir išbėga iš klasės
Atėjau ten, kur mokytojas pasakys "turbūt dabar jau per daug informacijos, pailsėkit"
Mečiau mokyklą, kurioje juoktis nedalykiška.
Atėjau ten, kur niekaip neapleidžia tas smagus šypsojimosi jausmas. Jūs žinojot tokį jausmą? Tuo metu gali net neatsirasti duobutės skruostuose. Kažkaip giliau.

Mokiausi penkiose mokyklose ir taip, aš esu normali.

Prieš keturias laimėjau, o penkta yra vieta, kur užaugsiu ir pavirsiu Žmogum.

"Didelė klaida", pasakytų prestižinių gimnazijų vyr. pavaduotojos, kad pradinėje mokykloje turėjau ypatingą mokytoją, kuri išmokė svajoti. Sakydavo "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti".

(tiems, kurie truputį įsikvėpė tojo mano matematikos n.d. įkvėpimo dar šnibžtelsiu ir stumtelsiu pirmyn: "Think not about problem, think about solution")
Ieškokit savo vietos, kur galėtumėt save kurti. Kur jus kurtų tokius, kokių patys tikitės.

odė širdžių daužytojams

Širdžių daužytojai
sugrįškit
į savo planetas
ir pasiimkit laiką
dar tą
kai jus pamačiau
kad net nesvarstyčiau
ar tik sugalvojau
aš jus
ar ir sutikau
ir baikit ėsti mano širdį
nes liūdesys tik vėjais

šaldo kojų pirštus
ir negaliu užmigti

Širdžių daužytojai

žinau gi

kad kitą

dieną

vėl pradžiuginsit

Pelkės ir dangūs, manęs klausia kaip sekasi, o aš sakau "burtininke, šiandien medžių mieste nieko naujo"

<< https://www.youtube.com/watch?v=f-07bvZqNmY&spfreload=10 >>

karalystė

Mažųjų svajojimų išsipildymas yra tas pats, kas auginti žvaigždę.
Kai įvyksta svajojimai taip giliai - nešmėkšteli, bet ilgai šypsosi ir žiūri ir galvoja,
Kai juokiasi, kai tiesiogiai gyvai matai ir negali patikėti, kai atbėga ir tave visą perkeičia ir išplėšia tave iš tavęs.

Kai augini žvaigždę, tai nuostabiausia, kad ji auga pati,
pagirdai aukso vandeniu, prausi spygliuotus spindulius ašarėlėmis ir tikėjimu šiauši, glostai it šunį.
Paleidi į dangų kaip į rojų ir kaip į karalystę, kur visos žvaigždės karalienės,

- - -

ir kai jau tris sekundes viskas tėra prisiminimas, kuris, manai, netikras, dainuoji skambančiai "viskas baigėsi ką tik ir ką tik įvyko aušra" (D. R.). Tyliai tyliai.  "Įkvėpiam ir iškvėpiam", o žvaigždė visą mūsų gyvenimą ir visą Žemės gyvenime su žiedų valdovo karūna.

Todėl, kad aušta vėl ir vėl ir mūsų dvasia yra aušra, o žodis myliu tampa taurus kaip vanduo.



Ben Salter

širdis į dvi dalis

Vakar prieš miegą, širdį apėmė tokie sentimentai, tokie seni prisiminimai, kad širdis, atrodė, skyla perpus. O ką, gal ir gerai? Juk dažnai galvoji kaip galėtum būti dvejose vietose iškart, netgi kaip žavėtis dviem žmonėm iškart, kaip pačiam plakti krūtinėje ir kitam, nusiminusiam, dar padėti.

Tad gal ir gerai, kai širdis pusiau pasidalinusi.

Bet visgi prieš pajudėdamas kur nors, turi ją susirinkti.

Reikia kažkaip susiimti ir nuspręsti, sudaryti sutartį:

Pažadėjau nevalgti sumuštinių tiek daug,
ir šokolado nevalgyti,
ir pirmyn žiūrėti pažadėjau,
pažadu (esamasis laikas),
pa-žadu,
kiek žiedų,
du

dvi dalys
(ir vėl sugrįžau)

Nieko, kiekvienas vakaras kviečia šviesias lempas užsidegti.
O sako, kad dabar visiems nelengva.

gimiau

džiaugsmingai didi šešiolikos pirmoji savaitė -
ačiū.
už širdingus palinkėjimus, skaitydama/klausydama labai smagiai kvatojau - tokie gražūs buvo;
už gėles - pastebėjau, kad visos su dygliukais;
už rudenį - priežastį mintims apie geltonas lemputes, arbatą ir dainas;
už neaprėpiamai nustebinusias dovanaites, kaupėsi saldžios ašaros, pamačius atviruką su dviratininku kontrabosistu;
už nuoširdžiai juokingą mini šrekiuką lapeliuose, kai rašai/pieši/rašai/pieši;

(o, Liūtė ką tik pamatė, kad nieko nebus gero iš tų "rašytojų" ir susirado kamuoliuką)

ir tiek dar daug reikia pasakyti, tyliai tyliai į ausį, kiekvienam;
tik priminti, kad visi geri darbai apsuka ratą ir grįžta,
kaip kas vakarą grįžta ir laukinis šuo Dingo,
pas savo mielus.

1:00/šeštadienis/namai pilni jaukumo/ačiū

...graži, tarsi pasaulio galas

Žmonės, turbūt, visgi skirstomi į paukščius.

Būna varnos - bjauroki, netikri žmonės, visur ieškantys naudos ir ja besidalinantys tik su varnom.
Būna šarkos - nepiktybiniai, kiek kvailoki žmonės, nesmalsūs, nenaivūs, ne...įdomūs?
Būna juodvarniai - nepagaunami, be teisės juos matyti, be teisės su jais kalbėtis.
Būna kėkštai - velnioniškai gražūs ir tris sekundes egzistuojantys akiraty, o po to tris metus mintyse.

Pats liūdniausias lygiadienis.
Priverstinai dykaduoniavau (įvyko viena šviesi akimirka, kuri būtų pavadinta "kėkšto efektu"), nespėjau pamatyti praplaukiančio mėnulio, Aušrinės gerai išvysti nepavyko dėl piktų juodų kalbančių šešėlių palei upę. Tuomet tūkstantį kartų šmėkštelėjau tarp 'draugų', kurie kaip zuikiai ir kaip vanagai dairėsi visur, kur kas kaip vyksta ir tik klausė, kas tai finansuoja.
Kai po to, kai manes tikras lygiadienio kūrėjas paklausė, kaip viskas atrodė iš kranto, neatsakiau nieko, tik mintyse paprašiau "gal galėtumėte paaiškinti, kas tai finansuoja?"
Su įvaryta baime sliūkinau visokių rūšių tamsomis - nedegančių krantinių, patilčių, nuobodžių kelių ir įvairių širdių vožtuvų. Koks tu nemirtingasis, kai eini visokiomis tamsomis ir gąsdina tik žemiški kirminai, jokių mitologinių motyvų, nieko. Viskas dingo. Viskas dingo tuomet, kai supratau, kad niekam niekada, amžinai niekada, nešnabždėsiu nuoširdžiai (bent vieną kartą nuoširdžiai) kas parašyta ant krantinės.

Kaip sužeistą į lūpas lūpom girdei.

Esą tai paukščiai ir daro, mažiems savo vaikeliams atneša peno kūnui.
Varnos ir šarkos, juodvarniai... Tik ne kėkštai, niekada ne kėkštai.
Jie atskrenda, jie nuskrenda.
Visiems šypsosi, visais džiaugiasi ir niekada nežvelgia.
O kam?

//Lukai, labai  atsiprašau, kad vos neišdūriau akies ta prakeikta vėliava//

91: koks yra gyvenimas

Aš sode.
Aptemo dangus, bet jeigu ne tai, neatsirastų tas dieviškas debesų praplyšimas, kai saulė laimi ir nesimato nei mėlyno dangaus, nei debesų formų, tik šviesa.
Kaip norėčiau šviesos.
Norėčiau ją suvalgyti; laikyti ilgai prie širdies; į ją šnibždėti rūpesčius ir pasidėti po pagalve prieš sudedant bluostą. Tuomet, kai pramerkčiau akis vidury miego (nelaiku) niekada neišsigąsčiau, kad dar gūdi naktis. Atsisėsčiau, pakelčiau pagalvę ir būtų šviesu. Viduje būtų šviesu.
Vakarais nebereikėtų bandyti prisiminti kada įkvėpti, kada iškvėpti.

Vakar taip buvo.
O dar tokia sodinė tyla yra už viską baisiausia - tokia tyla, kurioje pasirodo garsai, vienas po kito, labai retu dažniu. Šunų lojimas, medžių šlamėjimas, nukritęs obuolys. Kai tas trumpas garselis nutyla, tyla atrodo dar tylesnė negu buvo. Atsimerkiu kambaryje, nė lango kontūrų nematau. Visai kaip neregė. Žiūriu atsimerkusi, bet vien tik tamsa. Todėl aš išalkau ir ištroškau šviesos.
Sniego, kuris atspindi saulę, o naktimis mėnulį.
Gluosnių, drebulių ir beržų, kurie šviesoje mojuoja sidabriniais lapeliais.
Akių, kuriose atsispindi visi pasaulio šviesuliai ir akimirkų. Akimirkos būna, kai tos akys užsimerkia ir atsimerkia. Ir šviesa nedingsta.

Pasiilgau lietaus, kai spindulius valgo lašiukai.
Baltų debesų, kurie gimsta kamuoliais ir tampa žvėrimis.
Ežerų atspindžių.

Žmonės džiaugiasi, kad dabar viską lengvai gausi.
Šviesa nuo to nepriklauso, ne.

Toks tas mano gyvenimas.

2 eilutės × 10

Yra dainų, kurios taip nusibosta, kad pradeda fragmentiškai skambėti galvoje.
Kaip tiksinti bomba; kartais atrodo, kad tikrai sprogsi - taip nuvargino.

Jeigu visur eičiau patrakusiai ir nespėčiau sveikintis su "draugais" ir pažįstamais, neskambėtų ta muzika. Bet bomba liktų ir sprogtų nuo blaškymosi ir chaoso.

Ramybėje mane užpuola mintys, kurios virtusiais klausimu "kodėl taip yra", sąžiningai bandau atsakyti. Paskambinu tėčiui ir sakau, kad man kaip ir kažkokia depresija, jis sako "ką nors sugalvosim".

Kai namuose esu ne viena, monotoniškai slampinėju, nes taip atostogauju nuo prasmės.
Niekas niekada nežino, kada jiems baigsis išteklius žinojimo, kad yra naudingų dalykų.

Nauda visiems rūpi, bet baisu, kai neįvyksta mainai - tu duodi, o tau ne.
Na, nieko baisaus, bet ilgai jauti kažkokią paslaptį. Visuose pokalbiuose tada atsiranda tai, ką vienas vis dar nori atgauti, o kitas nori suprasti, ar dar galima duoti. Niekas neišsiduoda.

Dalis paslapčių tėra nesusipratimai, pamanyčiau.
Vaikystėje mačiau filmą, kur papūgėlė tupėjo tarp dviejų žmonių. Moteris sako "aš laukiau, kol tu man pasakysi", vyrukas jai atsakė, kad "visada galvojau, kad tau tai nesvarbu".
Kartais galvoju, kad nesvarbu paaiškinti sudėtingų dalykų, nes jei adresatas įdėtų pastangų - suprastų.
Ar finale tikrai lieka nesuprasta? Jei taip, tai prilygsta blyneliams, kuriuos nusiperki ir pasišildai.

Sode sirpsta šilauogės, vyšnios, avietes, raudoni serbentai, juodi serbentai, balti serbentai,
vijoklinės braškės. Pilnatvė.

O kodėl pilnatvė nesijaučia galvojant apie supančius žmones? Dėl to, kad žmonės neamžini, ir tuo patikėti nesinori, o uogos sezoninės ir visi tai žino? Tada lieka tik pilnatis.

Ir viskas komplikuojasi.

Atsimenu, kad mano tetulei patikdavo painioti susiraizgiusius siūlus.



stars shone heat down on bony backs

amžinai, manau

kodėl viskas taip laikina

tik plaukai nukirpti lėtai auga

kodėl
ir kodėl
ir dar šimtą kartų paklausiu

nes tada sustoja laikas

ir delnuose mažas paukščiukas dar tupi

atsakau, neturiu jėgų apsimest, kad žinau.

- - -

ir jis pakyla

amžinai, manau

Asmeniškumas

Kiekvienas sau tyliai asmeniškai galvoja,
kad ką jis turi, turi tik jis vienas.

Vienas turi laimę, žmones, tiesą.
Ir niekas kitas, nei vienas daugiau žmogus negali jų pasiimti.
Nei dingstis, nei dingtis, nei mirtis.
Nei gimimas, nei vikšro virtimas peteliške, nei saulėtekis.
Ir vėl nei saulėlydis, nei įšalas, nei atitirpimas.
Bet tik asmeniškai tas žmogus tai žino,
ir niekam niekam to nesako.

Tu net nežinai, ar gali atimti tą laimę, žmogų, arba turėti kitą tiesą (nors ji yra tik viena),
Galvoji, kad gal pasidalinsi ir nieko nepagrobsi,
juk kaip ir negali žinoti ką kitas asmeniškai, tyliai,
paslapčia,
niekam nesakydamas,
bet tvirtai įsitikinęs, galvoja.

Ir tuomet nedrąsiai sakai:
-Labas, ar ir aš galiu turėti tavo laimę, žmogų ir savo tiesą?
-Kodėl manai, kad tai mano?

Taip atsako.

Ir tu pavogi.
Nesugebėjai iššifruoti minčių kodo - kieno visa tai? Ar viskas gali būti visų?.ž
Nes net pats žmogus tą asmenišką žinojimą kas jam, tik jam priklauso, nuo savęs slepia.
Nes jeigu laimę, žmogų arba tiesą pats įsileis į vidų, nenorės, kad apie tai, kad laisvė jau seniai buvo jo asmeninė nuosavybė, sužinotų jie.

Penktoji agregatinė būsena - Donelaitis

Įsikabinau už skverno Donelaičiui.
Jį tik taip ir įsivaizduoju - su juodu lietpalčiu, senovine kampuota apykakle, kurio tie skvernai, už kurių laikausi, plevesuoja pučiant vėjui.

Programinis oficialus supažindinimas - Ugne, čia Kristijonas - užmezgė dialogą.

Jokio monologo, nepaisant to, kad esu savanaudė. Kaip tai baisu ir kaip nenoriu tokia būti, tačiau, vis pavyksta. Argi ne tiesa, kad tiek žmonių yra pasirengę tik pakalbėti, bet visiškai nebežino kaip klausyti. Kaip hiphopas vadinamas kultūra, taip klausymas gali tapti menu.

Iš tiesų situacija aiški, bet atsidūstu, kad žodžiai ir kalbos šiuo klausimu donelaitiškai tariant "permier". Todėl, kad sprendimo būdas vėl, net parašiau - žodžiai... kalbos.

Tačiau, nors klausymas (t.y. reiškinys) keliauja į tamsų kambariuką, žmonės dar gerai sugeba išgirsti.

Tada vėl kalba. Skleidžia žinias ir gryną produktą suvelia su priemaišomis.

Pradeda mitologizuoti Donelaitį.
Sako, kad jo kūryboje atsispindi renesansas, švietėjų idėjos, klasicistiniai motyvai. Lygina su Kantu, esą idėjos kaip jo. Sako, kad tais laikais vienokie ar kitokie raiškos būdai buvo puoselėjami, nes populiarūs. Bet argi kunigėlis kūrė tos tvarkos rėmuose? Ar tai buvo skirta moksliškoms literatūros analizėms?
Netikiu.

Mokytojos tezėse spindėjo mintis, kad "Šis rašytojas apie lietuvius kalbėjo kaip apie socialiai remtiną tautą".

Sakė, kad Pavasario Linksmybėms pakilią nuotaiką teikia hegzametras.
Ne ne, ne tie stropiai vardinami atbudę gyviai.
Pyko ant manęs - "Ale, kokie dyvai" nėra raiškos priemonė. Nes juk ne epitetaspalyginimasinversija!

Tie "Metų" sušukimai ir stabtelėjimai yra tokie savi ir paprasti, kad juos mums suprasti išmanėliui jau per sunku. Mums viežlybiesiems ar nenaudėliams?

Per sunku ir klausyti, nors viską girdi.
Tik pažinti visas raides, bet nemokėti skaityti.
Nes skiemenys į žodžius dėliojasi, o su Donelaičiu nesusitinki.

Jis yra Tas, kuris parašė lietuvišką epą. Mes taip sugalvojom.

Gal nebenorim klausyti tiesių pamokymų?
(jiems gi jau trys šimtai metų, ir kalba, pasak mokytojos, juk taip pasikeitė...)

skystis, kietas kūnas, dujos, plazma, Donelaitis

Tai, kas ten, liko širdies budintoju. Ir tai stuktūriniu literatūriniu vienetiniu vienetu netapo.

Ar užteks drąsos ryžtis klausyti, tik tada, kai pats užkalbinsi?


(dar mintims: Martynas yra labai išmintingas žmogus, ir siūlo rašytojui atvykti skaityti slemo - ačiū, skaičiau gal keturis kartus, o po to ilgai mąsčiau http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-03-vienuoliktoku-laiskai-kristijonui-donelaiciui/114661)

P.S. kaip gerai, mielasis

Labas kompiuteri, mano senas geras drauge!
Taip taip, ir man labai smagu vėl tave matyti.
Mielasis, ačiū tau už visą kartu praleistą laiką,
Už nuostabiai puošiančius akinius,
Už išklausymą,
Už kasdieninius pamokymus,
Už tai, kad padedi užmiršti supančias bėdas.
Už tai, kad visada turi laiko,
Iš mano pusės tereikia paspausti mygtuką,
Ir nieko nesistengti.
Ir galiu žiūrėti ką noriu
Ko nenoriu galiu nežiūrėti.
Tu nepyksti ant manęs, kad visą dieną beprasmiškai sėdžiu namuose,
Tu tik padedi, kaip ir kas dieną padedi muilinti laiką,
Kurį vadelioji,
Nes jis prabėga akimirksniu.
Ačiū, kad tavo dėka matau draugų "laikus",
Jų pagyrimus, įvertinimus ir kiekvieną atsiriaugėjimą.
Tai nuostabūs išgyvenimai,
Sukrečiantys iki širdies gelmių,
Ačiū už tai,
Kad šiandien dar kartą maloniai kažką pakomentavau,
O tu prižadėjai, kad į tavo spindinčias akis
Visą dieną
Tirpinsiu savąsias.

P.S. Kaip gerai, mielasis, kad nesupykai dėl to, kad nuo ryto nesugebėjau sušluoti triušio šiukšlių.

Visada nuoširdžiai,
U.

Instrukcija

Aš nebesuprantu savo tapatybės, nes negaliu atitikti nieko. Visiškai. Lyg ir žinau, kas esu, bet pati nuo savo vizijų nukenčiu skaudžiai. Ir visiškai tvirtai nusprendžiau, kad savo dailininkės sugebėjimais nutapysiu didelio formato kūrinį "Atsibusk, dainininke niekada nebūsi". Nežinau, ar reikia aiškinti šią mintį, tikiuosi realybės ironija labai aiški. Kaip pasidaro silpna kai kraujas bėga iš nosies, taip ir dabar silpna viduje.

Užtenka apie save kalbėti. Niekam neįdomu visą laiką skaityti apie mano mintis, pastebėjimus ir išgyvenimus, ir pirmą kartą aš pastebiu didelį savisusikoncentravimą.

Instrukcija, kaip būti žmogumi-žvaigžde, visų draugu:
-Reikėtų šypsotis ir juoktis (pageidautina gražiu juoku) visą laiką, arba visada būti rimtu ir truputį susimąsčiusiu.
-Išvaizda turi būti standartinė ir nepriekaištinga, arba unikali ir nepriekaištinga.
-Turi būti ultra-talentingas arba neturėti talentų, tik vertinti kitų talentus.
-Lakuotis nagus, nes tai tavo stilius, arba nesilakuoti, nes tai tavo stilius.
-Kai prasižioji kalbėti, viską sakyti tiksliai ir su keliais taikliais juokeliais arba nepakliūti į situaciją, kai reikia kalbėti.
-Visada veikti absoliučiai spontaniškai, arba visus veiksmus tiksliai apgalvoti.
-Dėl nieko niekada nesirūpinti ir negalvoti arba būti ypač rūpestingu ir apie viską pagalvojančiu.
-Tavo apranga turi būti nuosekliai išskirtinai madinga, arba visiškai nepastebima ir neatkreipianti dėmesio.
-Plaukus rekomenduojama 24/7 sušukuoti tobulai lygiai, arba visuomet būti žaviai susivėlus (bet žaviai!).
-Būti ypač smalsiu ir labai daug klausinėjančiu arba įdėti daug pastangų, kad pats viską žinotum ir galėtum pasakyti kitiems.
-Nors centimetrą pajudėjus, tai padaryti grakščiai ir dailiai, arba nejudėti, atlikti tik ėjimo, ėmimo veiksmus.
-Būti nepakartojamu nuo pat vaikystės. Kitu atveju, nebendrauti su pažįstamais iš vaikystės laikų.

Ir ką? Aš neatitinku nei vieno iš šių punktų.
Tikriausiai tai reiškia, kad esu vidutinybė.
Nes kur ne kur atitaikau per patį centrą.
Ir iš viso, "centras" šiais laikais yra baisus žodis.

(pabudau)

Labas rytas,

Atsikėliau prieš kelias minutes - būčiau dar miegojus, bet prasimerki - šviesu, gera - ir miegoti tiesiog nebegali. Nusiprausiau, akys kiek padidėjo. (Vis dar kasdien stebiu jų spalvą - vakar buvo gana ryškios, tyro ežero vandens spalvos, šiandien jų spalva kaip sekmadieninių samanų) Tada pasidariau pusryčius - tik truputį pusryčių į nedidelį dubenėlį  (kone kokias keturias dienas norėjau bananų ir vis apie juos svajodavau, dabar labai skanu - gera žinia, kad jie kažkokie kvapnūs ir saldūs - kaip iš Pietų Amerikos). Ir, galų gale, atėjau parašyti.

Ir visa tai ką išvardinau yra dvasiai. Rūpintis.

Kai prasidėjo Ukrainos įvykiai, pradėjau miegoti su meškiuku. Ištraukiau jį iš spintos, kur, nepaisydama pliušinių žvėrių patogumo, buvau juos sudėjusi tarsi kažkokį etapą. Jie su manimi nebekalba, o aš jų ir nekalbinu. Tačiau dabar, tik suspaudusi meškai letenėlę galiu užsnūsti. Taip ramiau. Buvau pradėjusi labai bijoti ir lėktuvų. O jie vis skrenda ir skrenda - dabar žinau visas oro linijas, kryptis, išorines dalis. Bet dabar, kai paukščiai pradėjo čiulbėti, vėl kažkokia ramybė sugrįžta.

Ankščiau esu rašiusi apie visatos spindulį kvazarą - pasirodo, jis sklinda tik į vieną pusę - kai išgirdau, pasidarė juokinga, nes kartais eilutėse, kurias rašau slypi kažkokios tarpeilutinės aplinkybės, kurios paverčia mintį gilia ir visaip interpretuojama. Aha, visomis kryptimis, kaip ir tųjų lėktuvų. Aišku, kartais interpretacijos tampa lygios spėliojimui, kas galėjo pastatyti Egipto piramides, bet...

Dabar aplink mano elektronų laukus sklendžia Billie Holiday. Mano mėgstamiausia daina yra "Ruduo Niujorke".

Ir tai yra dvasiai. Auginti.

O atbudau su minčių kupolu, nes vakar buvo didinga diena. Kai nuviliantys dalykai yra tiesiog surūgę durininkai atvėrę duris į šviesų ir ypatingą laiką ir viską, tik, deja, patys to nežino.

Va tada, tada kai sužinos visi apie tai, kad visur yra gėrio, ir, kad gėris plinta, o juo dalintis yra palaiminga - viskas pasikeis. Aš jums sakau, apsivers pasaulis. Bet dabar tebūnie, kaip yra. Aš negaliu nustoti šypsotis, nes po vieną, po žvirblelį, absoliučiame gėryje gyvena vis daugiau stiprių artimųjų.

Ir tai yra dvasiai. Šokčioti iš džiugesio.

Lyg lygiadienio takeliai

Labas,

viskas man dabar rodosi linijomis. Tarsi tolyn tįstančiais keliais, begaliniais, nesisukančiais nei į vieną pusę. Cementiniais, daug žadančiais, apibūdinamais kaip "tiesiog" ir todėl ypatingais. Tokiais kaip važiuojant pas senelius pro miško pusę. Ten miškai, tačiau vis tiek važiuoji tokiu keliu. Pirmyn - ten, arba atgal - namo, bet net atgal būna pirmyn. Nes viskas visada juda pirmyn. Ir vakar sužinojusi kas yra visatos spindulys kvazaras, nežinau, ar jis juda tik pirmyn, ar grįžta atgal.

Mes esam širdis ir didybė kartais. Tik tada, kai tave apkabina į bendrą branduolį ko nors, kas yra gerai, ir ką reikia kurti ilgai, fiziškai ir apgalvotai.

Iš viso, ar įmanoma tai, kad darai ką nors viską matematiškai sugalvojęs, o rezultatas būna toks geras, kad protu nesuvokiamas ir žinai, kad to apmąstyt nebuvo įmanoma. Tai tikriausiai yra įrodymas, kad meilė sudedamoji dalis. Pažįstamas "gali būti riešutų pėdsakų" pakeičiamas "gali būti liūdesio, tikėjimo, pykčio, išprotėjimo, tikrumo, gėrio pėdsakų", kaip daugybės lygiadienio paukščių ir deivės Laimos pėdsakų, plunksnų, pėdučių. Tap tap tap...

Manau ir jaučiu, kad viskas turi prasmę. Ir pasieksiu tikslą, kai kiekvienas supras prasmę ištarti man žodį, o aš pamatysiu prasmę ištarti jam žodį. Ir kaip tai supratau? Po ilgo klausimo, kodėl visa tai darome (vėl apie lygiadienį) - nes visi žino, kad tai būtina ir tai turi būti padaryta, bet niekas nežino kodėl.

Kodėl kodėl kodėl kodėl? dėl Dievo. todėl. kiekvienas sutiks, kad kažkas aukščiau visgi yra.

Pavargau, bet ir pailsėjau. Vienos mintys ir apmąstymai dar miega, tai dabar išrašau atsibudusius. Labas rytas, eikite papusryčiauti.

O jums labas rytas ir ačiū už drąsą būti gerais žmonėmis. Kaip kelias tiesus ačiū, bet kaip kelias ir tikras.

Nesikūprink, prancūzų gramatika vis tiek turės išimčių!

Les Heros et Les Zeros
(lėzero ė lėzero)
Herojai ir nuliai

Nuo to ir norisi šiandien pradėti. 1. Yra toje kalboje tokia išimtis, kada H būna matoma ir nematoma. Kartais ji turi pradingti kalboje, tokia taisyklė. Kartais ji turi atsirasti ir girdėtis, nes kitaip gali apversti pasaulį aukštyn kojom. Herojus ir didybę pavadinsi nuliu, nulį ir nesvarbumą pavadinsi herojais.

Su klasioke susitarėm - kuri susikūprina, gauna draugišką smūgį į nugarinę. Bum, kai sėdime šalia, bac pieštuku, kai sėdime viena už kitos, "ei" - šūktelėjimai, kai sėdime toli. "Aš būnu susikūprinusi?" - šiandien liūdnai klausiu, "Tai aš irgi būnu" - sako ji. "Bet aš būnu dažnai susikūprinusi?" - dar kartą kilsteliu akis, "Kartais" - sako, ir mes paspaudžiame rankas tarsi ruošdamosis šokti lindihopą ir sudarome sutartį baksnoti viena kitą. Po 5 karto per anglų pamoką iš tiesų pasidaro juokinga. Kas karta viena kitai atsisukus ir pažvelgus į akis, visa pasibaigia juoku. Geras toks juokas, tikras ir liūdnas. Na, toks ir liūdnas - supratingas, verčiau reikėtų sakyti.

Jeigu dar apie heros ir zeros - supratau šiandien, kad žmonių pastebėjimo grandinė niekada nesustoja. Kai atrodo, kad krenta viena grandinės dalis, ji, visgi, jau būna gale ir niekada negali nutraukti viso, kas laukia priešaky.

Kai atkabini pusę traukinio vagono būdamas lokomotyvo pusėje, esi manimi šiandien. Kai su vagonai atsikabini save ir kiek inertiškai pajudėjęs atgal sustoji vidury bėgių, esi manimi mano pusę gyvenimo.

Keičiasi visi, keičiasi, ateina, prabėga, vėl ateina - vis sustoji pamąstyti ir pamatyti ar tu išgąsdini visus aplinkui. Ne - supratau šiandien. Visa tai natūralu. Kaip jogurtas. Kaip krentantys ir vėl sprogstantys lapai. Kaip mano noras valgyti. Kaip...

Nežinau, tiesą sakant nebežinau kaip kas. Niekada taip ir nesupratau, kas yra dėsniai, kurie aiškinami kaip "natūralu". Žinau, kas yra meilė, nes jaučiu, bet kartais vis pagalvoju, koks gyvenimas teatras ir visa tai, kas "natūralu" - vaidiname. To, kas yra tikra - net nereikia įvardinti. Tai duoda ramybę.

(o jeigu dabar skaitai ir tai esi tu, tai niekada negalvojau, kad taip atsitiks, kad taip netikėtai tapsi nukritusia grandinės dalimi, bet tai dar geriau ir nors krytis skamba nepozityviai, matau tai kaip iš širdies išleistą paukštį, kurį auginau nuo mažumės. Bet jie užauga, pasikeičia ir jiems ateina laikas išskristi. Todėl - ačiū. Žinai gi - kaip visada, siunčiu linkėjimus.)

Prancūzų kalba? taip taip. Ji visada turi išimčių. Jas reikia išmokti, nors tikrai neišmoksiu. Bet gera, kad jų yra. Man miela žinoti, kad kai kada nors pasijusiu šitiek išsėmusi atrasiu dar ką nors nematyto ir naujo. Dar. Dar vieną išimtį, priversiančia visas žinias pergalvoti dar kartą.

O kas dabar bus? Ugne, kas pasikeitė? Dabar - tiesiog lėtai pėdinsiu toliau.

Apsiniaukęs atsimerkęs dangus

Visi miega.

Rūkas toliuose iš miško lieja akvarele. Man labai patinka rūkas, todėl šiandien ryte jo nebuvo. Man patinka, kai geri dalykai klojasi nesavanaudiškais tikslais. Todėl šiandien tai kas pradžiugino, pasirodo, nebuvo skirta visų džiaugsmui.

Negaliu atsistebėti kaip žmonės (ne)reaguoja į gimimą. Kai ore pirmą kartą įkvepia kūdikėlis - tai lyg nėra verta visuotinio džiaugsmo. Kai žmogus paskutinį kartą iškvepia, visu širdys susigraudina ir kyla mintis apie gyvenimo prasmę. Nauji žmonės pasaulyje, atrodo, yra gamta. Žmones paliekantys pasaulį yra dėsnių sutrikimas. Devyni mėnesiai įsčiose pirmą kartą sukelia nuostabą. Devyni mėnesiai įsčiose antrą kartą, priverčia ką ne ką pasakyti "o, faina". Devyni mėnesiai įsčiose šeštą kartą piktina ir skelbia privalomumą pareikšti "tik asmeninę nuomonę", kad ar jau ne per daug.

Visi stebi.

Ugne, tu kažkokia švytinti, - paaiškina man.
Ne, ne, baik, ačiū. - pasimetu.

Ugne, kaip tu visada gali buti tokia švytinti? - šį kartą paklausia.
Na, kaip... Aš kažkaip nesusimąstau, kad aš taip...- nemoku atsakyti.

Ugne, štai kodėl tu šiandien tokia švytinti! - konstatuoja faktą.
Ne, aš ne dėl to. Na, gal dėl to. Ne, aš nesuprantu.- (dar kartą) aš nesuprantu.

"Žinai, aš negaliu patikėti, kad tau kada nors būna liūdna."

-...vainikuojanti mintis. Stipri mintis, dėl savo intencijos ir įsitikinimo, kuris kito akimis žiūrint į mane sukuria filtrą. Tai ne tiesa, o vidinis kiekvieno neįkvėpimas to apelsinmedžio žiedų, kurie kiekvieną pirmą pavasario dieną pražysta už jūrų marių.

Ir net nors dangus tądien būna apsiniaukęs - jis atsimerkęs.
Labai liūdnas, bet tikras.

Ne be reikalo

Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,
iš manęs nedarykit tvorų,
nesupjaukite malkoms.

Iš manęs padarykite lieptą,
duris arba slenkstį,
ties kuriuo pasisveikina.

                                - Marcelijus Martinaitis

...šį eilėraštį atsiverčiau pirmą, kai iš liūdesio dėl Ukrainos gana desperatiškai bandžiau kur nors nukreipti mintis. Paėmiau knygą iš vidurio lentynos ir atsiverčiau. "Iš manęs padarykite lieptą,/ duris arba slenkstį,/ ties kuriuo pasisveikina.".

Kai miršta žmogus, skautai sako - grįžo namo. Kadaise skautatinklyje ieškodama žinios apie nuo ligos mirusį draugą niekaip negalėjau nieko surasti, nes vienintelė tą dieną parašyta naujiena buvo apie kažką, grįžusį namo. Nebuvo nei akimirkos, kad pagalvočiau apie ką tai. Nei vienos asociacijos. Nė minties, nė sąskambio, nieko. Kai supratau, ką tai reiškia, tarsi nurimau - baimę pakeitė susimąstymas. Per Vėlines ant kapo būna skautų lelija iš pušų šakelių. Visgi tikrai mirtis negali nugalėti visko.

Ukrainoje žuvusių laisvės kovotojų sąrašo peržiūrėjimas baigėsi ašaromis. Dar laikiausi perskaičiusi, bet po to, sulaikyto liūdesio gumulas pratrūko, nes už jo vis kliuvo mintys.

Ne be reikalo - tik tai ir maniau. Ne be reikalo taip atsitiko. Negali grįžti dangun tiek daug gerų žmonių, jeigu tai neturėtų prasmės. Viskas turi prasmę ir vertę, tikrą vertę. Sunku suvokti, ką reiškia Kryžiaus kelias, kurį Kristus ėjo už mus, nes laimė, kurią gavome už vieno žmogaus kančią, jau yra virtųsi realybe ir kasdienybe. Kai apniko baimė, kas laukia mūsų namų, jeigu kažkas Ukrainos Maidaniečiams yra atsitikę be prasmės (ar gero ar blogo), pasijuto tik dėkingumas. Už tai, kiek atidavė jie dėl kiekvieno.

Iš mūsų.

O kai pasitvirtina žmogiškai nesuvokiami dieviškieji dėsniai, kad gėris visada nugali, dėkingumas išsiskleidžia į drąsą, ryžtą, artimo meilę, tiesą, išmintį ir...

lydi juos tikėjimas, visą laiką lydi, dėka kiekvieno jo kelio žibinto. Kas tai? Kiekvienas žmogus, draugas ir praeivis kuris nuo pirmųjų dienų nebijojo užtarti kenčiančios šalies gimstančia brolyste ir seseryste, kiekvienas, kuris buvo nesuklaidinamas, nuoseklus ir viltingas.

Kadangi pasiaukota už kiekvieną be išimties, dabar neturime laukti padėkų už palaikymą, o nepaleisti tos geriečius vienijančios stiprybės ir ją stiprinti. Kad ir dar vieną vakarą, dar vieną rytą pasimelsti paprasčiausiais žodžiais.

Les chansons les plus courtes

Paukštis kuris gieda mano galvoj
Ir kartoja kad aš tave myliu
Ir kartoja kad tu mane myli
Paukštį su dainele ta įkyrų
Aš jį nudėsiu rytoj ryte.

                - Jacque Prevert; 1963

L'oiseau qui chante dans ma tête
Et me répète que je t'aime
Et me répète que tu m'aimes
L'oiseau au fastidieux refrain
Je le tuerai demain matin.

                 - Jacque Prevert; 1963

Pastebėjo/pasistiebė

Data:	Dalykas:	Pagyrimą/pastabą parašė:	Pastaba:
2014-01-29	Prancūzų kalba	Giedrė Valentukevičienė	Kurgi dingo besišypsantis veidas iš pirmo suolo?

Dingau, gal ir nedingau.
Dingo/laukinis šuo Dingo
Stebuklas/...būk...
Būtis/buitis
"Kodėl lėtai?/Kot-letai" - D.V.
Šoka/košia/košė
Pastaba/stabas/stabdo
Kiškis/susikišk - marškinius/marška/raško
Romantikas/Roma

 02:13/02:30
http://grooveshark.com/#!/s/Here+Comes+The+Sun/39HQnj?src=5

Vaikas/pavaiko/vai, kas?

Ačiū/apčiū