kaip aš laimėjau

Į blogą parašyti ką nors ne poetiško, tačiau anaiptol ne mažiau ugniško (jei toks žanras visgi yra), įkvėpė erdvė, kuri, kaip prieš mėnesį galvojau, niekada gyvenime negalėtų įkvėpti.

Matematikos namų darbai.

Aš, absoliuti humanitarė, pastaruosius porą metų kvėpavusi vien tik ketinimu "studijuoti literaturą" ir "chemijos man nereikės, informatikos 11 kl nereikės, matematika B lygis, fizikos nebesimokysiu", šiųdien pirmą kartą patiriu džiaugsmą nežinoti sugalvotos ir per ilgą kartojimą įtikėtos savo gyvenimo krypties ir sakyti, kad man norisi sužinoti viską, išmokti ir išgirsti kuo daugiau.

Dabar, be jokio nervingo ketinimo mesti matematikos vadovėlį atgal į kuprinę, tarsi tai būtų vienintelė saugi vieta jam neskleisti savo radiacijos, ruošiuosi rytojaus matematikos kontroliniui. Brač, kaip įdomu! Su bendraklasio pagalba išsiaiškinu net 2 uždavinius, kurių nesupratau (nepagalvoju jų nespresti), nepaisant ilgai sprendžiamų trupmenų kiekviename uždavinyje renkuosi spręsti sunkiausią d) dalelę, pirmą kartą gyvenime sąžiningai sau pasakau, ką moku, o ko dar ne.

Mane kažkas motyvuoja:
ne konkurencija, ne pažymys, ne pasiryžimai ugdyti valią.

Mano mokykloje gali gauti max 7 balus dešimtbalėj sistemoje ir tuomet save įsivertinti nuo 0 iki 3 balų. Jų suma yra galutinis pažymys. Kaip rytoj, per atsiskaitymą, galėsiu save įsivertinti trim ar dviem balais, jeigu tingėsiu atidžiai panagrinėti vadovėlį šį vakarą?
Godžiai, laikas nuo laiko nuvydama šalia, ant sofos, įsitaisiusį šunį, sprendžiu ir mokausi.


Mečiau uniformas, kurios turėjo padėti nejausti mokinių nelygybės;
Atėjau ten, kur mokytoja pamokas veda su betmeno marškinėliais ir dryžuotom kojinėm.
Mečiau per pertraukas rakinamas duris ir rūbines, kuriose iki 5 pam. neatiduoda striukės;
Atėjau ten, kur pabėgti iš pamokos yra nelygis ir didelė nepagarba klasei ir mokytojui;
Mečiau ilgus koridorius ir penkiolika skirtingų kabinetų su skirtingom sėdėjimo sistemom;
Atėjau ten, kur kiekviena klasė turi savo "namus" ir prie savo stalo gali pasistatyti Lietuvos vėliavėlę arba eksponuoti savo nupaišytus eskizus.
Mečiau valgyklą, kurioje kam nors nusišypso laimė, jeigu nesusiskaičiuoji pinigų prie kasos.
Atėjau ten, kur virėja žino tavo vardą ir su dviem centais atbėga prie stalo "vaikeli, per daug davei"
Mečiau mokytojus, kurie sako "jums reikia visko ko mokotės, nes jūs esat mokiniai";
Atėjau ten, kur mokytojai patys mokosi ir sako "savaitgalį tiek kartų uždaviau sau klausimą, kam man reikia suprasti tą išprotėjusį matematinį sakinį" ir papasakoja, kaip pavyko atrasti patikėjimo idėja.
Mečiau skambutį, kuriam nuskambėjus visi sako "Aleliuja" ir išbėga iš klasės
Atėjau ten, kur mokytojas pasakys "turbūt dabar jau per daug informacijos, pailsėkit"
Mečiau mokyklą, kurioje juoktis nedalykiška.
Atėjau ten, kur niekaip neapleidžia tas smagus šypsojimosi jausmas. Jūs žinojot tokį jausmą? Tuo metu gali net neatsirasti duobutės skruostuose. Kažkaip giliau.

Mokiausi penkiose mokyklose ir taip, aš esu normali.

Prieš keturias laimėjau, o penkta yra vieta, kur užaugsiu ir pavirsiu Žmogum.

"Didelė klaida", pasakytų prestižinių gimnazijų vyr. pavaduotojos, kad pradinėje mokykloje turėjau ypatingą mokytoją, kuri išmokė svajoti. Sakydavo "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti".

(tiems, kurie truputį įsikvėpė tojo mano matematikos n.d. įkvėpimo dar šnibžtelsiu ir stumtelsiu pirmyn: "Think not about problem, think about solution")
Ieškokit savo vietos, kur galėtumėt save kurti. Kur jus kurtų tokius, kokių patys tikitės.