išauš rytas, gal dar prieš rytą

Nežinau, ką norėčiau pasakyti.
Nežinau, ką norėčiau sušukti, kad visi išgirstų, tai yra parašyti, kad perskaitytų (tai tikrai lygu sušukimui).
Aš švepluoju. Man neleido dalyvauti mokyklos skaitovų konkurse, nors, esą klasėje pasirodžiau geriausiai. Neleido, nes bloga tartis. Sakė, kad gal trukdo plokštelė. Aš sakau, kad nenešioju plokštelės. Tada mokytoja nustebo. Aš kadaise galvojau, kad kiek šveplai sakyti "s" raidę yra labai jauku, nes mano sutvirtinimo mama taip sako ir labai gerai skamba. Taip, aš turiu keistų galvojimų. Žmonės, kurie garsiai tvirtina, kad yra keisti, pažiūrėkit, sako, aš tikrai kiek trenktas žmogus, aš galiu juoktis iš nieko, iš tiesų nėra keisti. Jie bando būti kitokiomis asmenybėmis, bet jie neauga kaip asmenybės, jie maną augantys keistume, kuris yra neveiksmingas be asmenybės, kaip pepsino fermentai yra neveiksmingi be druskos rūgšties.

Kai žiūriu į laikrodį ir eina minutės, ir artėja link dešimtos valandos, žinau, kad rytoj bus sunku keltis į mokyklą. Eina minutės, bet aš negaliu to laiko išgyventi kaip nors kitaip, nei širdis ir protas tuksi ritmingai kartu. Širdis, ne kaip organas ir protas, ne kaip smegenys. Kai vėl nueisiu miegoti be dvidešimt vienuolika, vėl tarsi sumažės miego prasmės - ramaus užmigimo laiko, kai leidžiu sau neužmigti, o jį pakeis neramus galvojimas, kada gi pagaliau užmigsiu, nes jei neužmigsiu, tai rytoj bus sunku keltis; nebus galvojimo apie visiškai netikėtai į galvą atėjusius prisiminimus, nes bandysiu atsirinkti tik padedančius nusiraminti ir geriau nusiteikti, nes mintis reikia koncentruoti į trumpą laiką. Užtrukus daugiau, negalėsiu rytoj lengvai atsikelti. Tik pasimeldžiu užsimerkusi visą laiką tiek pat, nepriklausomai nuo valandų, kurias skaičiuoja laikrodis (jis neskaičiuoja, o tik rodo, beje), nes griežtai neleidžiu, kad bet koks nerimas darytų įtaką maldai.

Oho, labas vakaras - štai ir paminėjau nerimą. Ryžtingai jį ignoravau iki paskutinio sakinio, nes nenorėčiau pasakyti, kad turiu nerimo viduje, nes nenorėčiau to įsiteikti gilyn į kraują. "Ar tu pikta ar tu liūdna?" manęs dabar paklausia. Šiomis akimirkomis taip paklausia ir argumentuoja, kad nerašau šypsenėlių. Ir tuomet aš esu visiškai tikra, kad sakau tiesą: "ne, viskas gerai". O tada dažniausiai paklausiu "o kaip tau sekasi?", nes pastaruoju metu labai daug klausinėju. Mokykloje tai lyg maistas išgyvenimui. Vieni bijo, kai jų klausinėja, o kiti vertina. Nepaisant to, pusė klasės vaikų tarsi manęs bijo. Baisus jausmas. Tuomet pradedu bijoti savęs tarsi trečio asmens (ir taip esu du asmenys, man tai lyg savaime aišku). Bijau, lyg bėgčiau kartu su minia, kuri vis atsisukinėja atgal ir į dangų ir žvalgosi nervingai ir nejusčiau, kad tai dėl pliaupiančios liūties. Tiesa, kartą tiksliai taip man buvo - irgi pradėjau bėgti, bet kai supratau, kodėl bėgu, sustojau, nusijuokiau ir nebejutau lietaus kaip nejutau jo prieš tai. Pajutau tik tą akimirką, kai įtemptai galvojau, kas vyksta, nes tai įtraukė ir mane. Negalėjau būti įtraukta ir nesupratusi kur.

Atrodo, kad tai esminė mintis: kaip aš galiu pasiduoti bet kokiems mąstymams, jeigu neišsiaiškinu kas jie tokie? Mokykla tuo pagrįsta, bet negaliu pasiduoti. Silpstu, po truputį, vis labiau trūksta pastiprinimo, kurio išteklių tiesiog nėra. Lašai. Tekšt tekšt. Bent būtų sniegas.

(lygiai 17 minučių šio lėto rašymo, dabar vis tiek nepavyks eiti miegoti. Nes iš kažkur atsirado ketvirtas mano asmuo, kuris primena ką pati galvoji ir liepia galvojimu sutikti su veiksmu.)

Iš tiesų

Iš tiesų šis įrašas turėjo vadintis "Bohemija Менск", ir jau tris dienas dėliojau ypatingiausius, linksmus, labai netikėtus dalykus kuriuos būčiau parašiusi, bet vakare grįžusi namo supratau, kad tebūnie jis išsakytas žodžiu. Čia neatsidurs. Jeigu kas pakvies (!) susimatyti kokios arbatos ir bus įdomu - mielai papasakosiu apie tą neįtikėtiną pažintą kitą pasaulį.. Minskas juk, belaisviai rytai, kur visko nutinka, kur kontrastai beprotiškai stebina.

Liūdna. Liūdna vėl. Vėl tas liūdnumas, kai esi tikras, teisingas ir paprastas. Tas liūdnumas, kai sau patinki, nors liūdna dėl to, kad tu esi kažkoks... netoks.


Suvokusi, kad užtenka save spausti į apatinės pusės ribą (atleiskit, mano galvoje visi šie dalykai dėliojasi tarsi schemos) - grožis, išvaizdos standartai, apranga, taisyklingas veidas ir pan., šiandien nusibrėžė viršutinė - buvimo super šauniu - riba. Taigi, vėl (ne)sąmoningai spaudžiu save ten. Nes šį kartą žmonės, kurie yra apspinduliavę visų širdis nėra nei išsidažiusios kaukėtos personos, o kaip tik - gal unikaliai gražūs, paprasti, labai ramūs. Ir jie visiems labai labai neapsakomai patinka, visiems. Prie jų būti yra lygis, su jais kalbėti yra gėris, visi tai žino, visi tuo dalinasi, visi to siekia. Ir ką be pasakysi - iš tiesų, tikrai nuostabūs žmogeliai. Juos norėčiau vadinti draugais. (bet jie niekada neparašys "susitikime", nes tu esi eilinis).

Neteisybė, sakau jums, neteisybė. Rėkiu, kad nesąmonė ir vis tiek tik ir suku galvą ką daryti, kad tokiu būti. Kiek besukčiau - tokia netapsiu, nes negaliu nebūti savimi, negaliu užsidėti kaukės (šitas reikalas jau tapęs nuobodžiu literatūriniu išsireiškimu, bet...), žinau, kas esu aš, kad esu aš ir viskas.

Viena tokių žmogyčių man parašė, kad labai gražiai rašau (labas, jeigu dabar tai skaitai), o aš pajuokavau, kad "kas iš to gražaus rašymo, jeigu pati negraži". O siaube, juk tai kvaila be proto, bet ne tik dėl to šis "juokelis" nejuokingas. Nejuokinga, nes iš tiesų taip galvoju, o jeigu ir vaikštau pakėlus smakrą, vis tiek greitai atkrentu ir toliau tai tęsiasi.

Žurnalai, kuriuose žmonės tikina, kad kelią į tikrą laimę jiems tikrai atvėrė išvaizda dažniausiai yra skaitomi tualete. Bet žmonės kuriems išsprūsta ištarti, kad "tu palyginus su JA, tai dar nieko" yra visur ir juos gerbei. Na, nes tai, pavyzdžiui, buvo skautai. Ateitininkai. Linksmaširdžiai.

Štai ir parašiau, ir kas iš to?
Pirmą kartą rašydama blogo įrašą suvokiu, kad tai neaugina, nes kalbu viena linija.
Jeigu jus paaugino - tai labai labai džiaugiuosi.
Nusišypsau, ta proga, liūdnai, nors džiaugiuosi smagiu gyvenimu.

Net būdvardžiai gražus gyvenimas, geras gyvenimas jau turi sugadintą reikšmę, pilną idiotiško netikrumo.

Skamba

Skambesys - kaži ar dažnai klausytojas ištaria: "Ar girdi, kaip suskambėjo?"

Skambėjimas nebėra sukurta muzika - tai yra vykstanti, esanti ir gyvenanti muzika.
Skamba varpai, skamba kalba, skamba taurių dzingsėjimas, skamba balsas, skamba tyla.

Taip taip, tyla irgi turi skambėjimą - kuris irgi gyvena, tačiau yra pernelyg nematomas, nesuvokiamas, kad kiekvienas jį išgirstų.

Mielas ir jaukus pasikeitusio metų skaičiaus sutikimas - pakalbėkime, sakau jau gerokai po vidurnakčio.
"Tie, kurie siūlo pakalbėti, dažniausiai jau žino apie ką nori pakalbėti" - sako man.
"Na na, tai papasakok, dėl ko neramu, Ugne"
"Tai jau šnekėk gi, sakyki"
Priversk išgirsti suskambusias akimirkas.

Sekundomis/septimomis.

"Ar gali būti, kad blogai matantis žmogus, kuris atsitrenkia į kiekvieną kėdę svetainėje, pakelia akis į dangų ir paklausia ar matai tą žalią supernovą?"

Buvo du variantai: vienas, kad tai nebent stebuklas, antras išsirutuliojo į ilgą, gerą ir širdingą pokalbį.

Suskambo tyla ir paryčiais (kai taisėmės miegoti) ir ryte (kai kėlėmės). Suskambo ir saulės spinduliukai, suskambo ir tylūs pašnekesiai prieš užmiegant. Saliutų pūkšėjimas neskambėjo, žvaigždėtas dangus skambėjo, dainos neskambėjo, juokingas žaidimas, kai du turi kalbėti kaip vienas - skambėjo.

Dabar liūdna, todėl ir rašau. Net atrodo, kad taip tiesiog ateina įkvėpimas, kai jau reikia iškvėpti.
Folkloras.
Tyraširdžiai geriečiai.